Žemės ūkio politika – ne mažųjų naudai

Tokią pat gražią gegužę prieš trejus metus tarp Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) ir Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijos (LNŽNA) bei Nepalankių ūkininkauti žemių naudotojų (NŪŽNA) asociacijos buvo pasirašytas susitarimas dėl vietovių, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, paramos skyrimo sąlygų. Tąsyk buvo teigiama, kad visos trys sutartį pasirašiusios šalys sieks užtikrinti, kad asmenys, ūkininkaujantys nenašiose žemėse, gautų žemės ūkio veiklai reikalingą pagalbą ir tikslinę finansinę paramą, kuri skiriama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai. Apie tai, ar po šio susitarimo palengvėjo ūkininkaujančiųjų nederlingose žemėse gyvenimas, su LNŽNA vadove Danute KARALEVIČIENE kalbė­josi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Nijolė BARONIENĖ.

– Asociacijai vadovaujate 5 metus, jai priklausote nuo pat įsikūrimo prieš 20 metų, tad ar kuo nors pasikeitė ūkininkaujančiųjų nederlingose žemėse gyvenimas?

– 2018 m. perbraižius nederlingų žemių žemėlapius, nederlingiausiose žemėse dirbantiems ūkininkams išmokos už hektarą sumažėjo 20–30 eurų, kai kurie apskritai neteko šios paramos, o ūkininkaujantieji derlingose žemėse gerokai pastorino savo piniginę. Į nenašių žemių žemėlapį tuomet nepateko itin sudėtingomis sąlygomis dirbantys ūkininkai, o už nenašias žemes pradėtos mokėti lėšos tiems, kurie ūkininkauja 42–50 balų našumo žemėse. Taip neturėtų būti.

Pritaikius naują metodiką, remtinas nederlingų žemių plotas Lietuvoje sumažėjo penktadaliu. Sudarant naująjį didelių gamtinių ir specifinių kliūčių turinčių vietovių žemėlapį, iš viso atrinkta 220 (iš 519) seniūnijų, iš kurių 161 seniūnija turi lygų ar mažesnį už 32 vidutinį našumo balą, ir 59 seniūnijos, kurių vidutinis našumo balas yra tarp 33 ir 34. Bendras žemės ūkio paskirties žemės plotas tose seniūnijose sudaro 1 025 102 ha. Seniūnijos, kurios 2013–2017 metų programiniu laikotarpiu turėjo mažai palankių ūkininkauti vietovių (MPŪV statusą), tačiau iš naujo nustačius ribas nebeatitinka reikalavimų, turės dvejų metų trukmės pereinamąjį laikotarpį, kad ūkininkaujantieji jose galėtų prisitaikyti prie pasikeitusio paramos režimo. Iš viso tokioms vietovėms yra priskiriamos 69 seniūnijos, jų bendras žemės ūkio paskirties žemės plotas sudaro 500 276 ha.

Dėl naujojo ribų nustatymo remtinų vietovių plotas šalyje sumažėja 20,3 proc., arba 261 133 ha. Visa tai ne tik statistika, ne tik skaičiai, tai – žmonių gyvenimai, teisėti lūkesčiai. Kodėl žemės ūkis mūsų valstybėje yra podukros vietoje? Ir tikrai ne Europos Sąjunga (ES) kalta. Tokia negalvojanti apie žmogų yra mūsų žemės ūkio politika.

– Kaip vertinate dabartinę ŽŪM veiklą? Ar girdi Jūsų asociaciją ministerija, ar vyksta dialogas?

– Dalyvaudama tiek Lietuvos žemės ūkio tarybos veikloje, tiek Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdžiuose įsitikinau, kad dialogas su Žemės ūkio ministerija – labai sunkus. Jei dėl klausimo apie mėšlo tvarkymą, numatant grįžimą prie buvusios tvarkos, diskutuojama pusę metų, tai ko tikėtis sprendžiant kitas problemas? Per užsitęsusius ginčus, interesų kovas nematoma esmės, kad kaimas nyksta. Varėnos rajone greitai tik iš paveiksliukų vaikai žinos, kaip atrodo karvė.

– Kiek Jūsų vadovaujamoje asociacijoje narių?

– Šiuo metu vienijame apie 1 020 narių. Praėjusiais metais įstojo dar 300. Jei žmonės įsitraukia į mūsų asociacijos veiklą, vadinasi, žino, kad galėsime padėti. Teikiant projektus paramai gauti, narystė asociacijose prideda balų, tai irgi svarbu. Tiesa, yra tokių atvejų, kai prašo pagalbos teismuose, mes imame juos ginti, bet narystės asociacijoje kratosi. Sakome, stokite, mums bus lengviau jus ginti, bet gauname atsakymą, kad turime Seimo narį, kuris mums padės. Būna įdomių situacijų.

– Nederlingos žemės ne itin patrauklios stambiesiems žemvaldžiams. Čia vyrauja nedideli ūkiai?

– Kad ir kaip stengtumeisi, mūsų žemėse gero derliaus neturėsi. 2–3 tonos iš hektaro – tai ne 8 tonos, kurias gauna ūkininkaujantieji derlingose žemėse. Šį pavasarį ypač didelio nepalankumo žemėse pasėtus žiemkenčius teko ne vienam aparti, nes jie po sniego danga iššuto. Daug kas augina grikius, bet juos auginti irgi rizikinga – rudenį sunku nukulti. Jei būna ankstyvos rudeninės šalnos, gali ir apšalti. Visgi žmonės stengiasi, ūkininkauja. Nedideli šeimos ūkiai padeda išgyventi. Mūsų kraštuose žmonės kur nors dirba ir tuo pat metu ūkininkauja. Vien iš ūkio būtų sunkus verstis.

– Optimalus kelias nederlingose žemėse – ekologinis ūkininkavimas?

– Palaikau 100 proc. ekologiškai ūkininkaujančiuosius. Juk jei dirva – smėlis, kad ir kiek į ją bertum trąšų, rezultatas bus tas pats. Vadinasi, reikia ieškoti kito kelio. Ekologiškai dirbant, geriau ir žmogui, ir gamtai. Juk tvarus ūkininkavimas dabar ant bangos, be to, vartotojai vis labiau nori švarių produktų.

– Ne vienas ūkininkas norėtų didinti savo naudmenų plotus. Ar yra galimybių nusipirkti, pavyzdžiui, valstybinės žemės?

– Sunku patikėti, bet ūkininkai nežino, kam priklauso šalia esanti žemė. Pavyzdžiui, Trakų rajone atsiranda naujų savininkų, kurie žemės įsigyja iš valstybės. Ūkininkai apie tai sužino tik atsiradus naujiems kaimynams. Kai imame aiškintis, kieno žemė, dangstomasi duomenų apsaugos įstatymu. Manau, tai, kas vyksta dabar išparduodant valstybinę žemę, yra korupcijos klestėjimo metas. Savi parduoda žemę saviems. Smulkaus ūkininko negina nė vienas įstatymas. Mūsų valstybėje išgirsta tik tuos, kas valdo kelias dešimtis tūkstančių hektarų. Negirdėjau tokio atvejo, kad žmogui būtų pasiūlyta įsigyti nors pusę hektaro greta jo dirbamo sklypo esančios valstybinės žemės. Privatūs asmenys privalo tokiu atveju pasiūlyti žemę pirkti kaimynams. Pati pildžiau prašymą pirkti kaimynystėje esantį sklypą, tačiau negavau jokio atsakymo. Akivaizdu, kad yra būdų, kaip apeiti galiojančią tvarką. O ką daryti, pavyzdžiui, jaunam žmogui, kuris neturi žemės, bet norėtų ūkininkauti? Kokią pagalbą jam gali pasiūlyti mūsų žemės ūkio politikai?

– Kita problema, kurią įvardija ūkininkai, – darbo jėgos trūkumas. Kokią matote išeitį?

– Ką daryti, jei nėra ką pasamdyti? Ūkininkai patys dirba, kiek pajėgia: 7 dienas per savaitę ir neskaičiuoja darbo valandų. Pervargsta taip, kad gyvenimas tampa nebemielas. Aš manau, kad Užimtumo tarnyba neatlieka savo funkcijos. Mums liepiama skaityti įstatymus, tačiau, kai siūlome konkrečius sprendimų būdus, mūsų negirdi. Pavyzdžiui, reikia traktorininko. Ukrainiečių samdyti ūkininkas negali, nes Užimtumo tarnyboje 100 bedarbių traktorininkų. Tačiau jie neina dirbti. Geriau ima pašalpas ir gyvena. Vienas sodininkystės ūkis tikėjosi sulaukti 60 skynėjų, mat tiek užsirašė Užimtumo tarnyboje. Žmonės paruošė techniką, darbo vietas. Patikslino, kiek bus darbuotojų. Gavo atsakymą, kad 30. Atėjo vienas. Tvarka turėtų būti tokia: neatvykai į darbą, metams netekai pašalpos. Dabar mūsų valstybėje itin gerbiami ir tausojami yra tie, kurie nenori dirbti.

– Kaip Jums sekasi ūkininkauti? Kai tarėmės dėl interviu, sakėte, kad dabar žemdirbiui kiekviena minutė aukso vertės.

– Mūsų ūkis – nedidelis. Kartu su sūnumi Kęstučiu Perlojos apylinkėse dirbame apie 100 ha. Ūkininkaujame Varėnos rajone, tad puikiai žinome, ką reiškia sėti ir derlių imti nederlingose smėlžemėse. Šiek tiek pasiseka tik tuomet, kai vasaros būna lietingos. Pavyzdžiui 2017 m. vasara, kai Suvalkijos, Vidurio Lietuvos ūkininkai skendo ir prarado derlių, mums buvo gana gera. Tačiau sausringi periodai kasmet vis ilgesni ir tikėtis gero derliaus negalime. Sėjame kvietrugius, rugius, grikius, žieminius kviečius, avižas. Šiais metais dar pasėjome ir žirnių. Dirvose drėgmės po žiemos yra, tad tikimės, kad jie sudygs ir užaugs. Mano ūkininkavimo stažas – 11 metų, o sūnaus – 7 metai. Kol kas ūkis įprastinis, tačiau labai rimtai svarstome pasukti ekologinio ūkininkavimo keliu. Laikome apie 20 šeimų bičių. Jomis rūpinasi Kaune gyvenantis sūnus Evaldas. Džiaugiuosi, kad abu sūnūs įgijo žemdirbiškas specialybes, studijavo žemės ūkio inžineriją. Jų žinios ūkyje labai parverčia.

2021-05-17