LŽŪT: daugiamečių pievų problema jau tampa nacionaline problema!

Istorija rodo, kaip žmogus, siekdamas prasimaitinti, įsisavindamas žemę savo poreikiams, keitė kraštovaizdį. Tobulėjant žemdirbystei, vis didesnė žmonių dalis buvo išlaisvinta nuo žemės dirbimo, taip susidarė sąlygos didžiajai daliai žmonių skirti savo potencialą kitoms kūrybinėms veikloms. Ir visa tai didelis, natūralus civilizacinis virsmas.

Istorijoje buvo laikotarpių, kai, protėvių išdirbta žemė, buvo dirbama intensyviau, lyginant su dabartinėmis žemdirbių taikomomis žemės dirbimo technologijomis. Melioracija padėjo pagrindus ateities kartoms, kad puoselėjamos žemėnaudos atitiktų žemdirbiui ir žmonijai ekonomiškai naudingiausią plotmę.

Dirbama žemė yra mūsų maitintoja, mūsų šalies nacionalinis turtas ir vertybė, o taip pat ir nacionalinio saugumo vienas iš garantų. Daugybė protėvių kartų kantriai dirbo žemės labui, milimetras po milimetro storindami derlingąjį armenį, kad palikuonys nestokotų duonos, kad galėtų pasidalinti ir su jos stokojančiais.

Įstojimo į ES metu, kuomet Lietuvoje buvo daug laikoma gyvulių, daugiamečių pievų plotas buvo 450 tūkst. ha ir, kaip matome žemiau pateiktame grafike, ilgą laiką (iki 2014 m.) šis plotas nesikeitė ir išliko toks pat.

Galimai dėl valdininkų nekompetencijos, gražesnės statistikos ar kitų priežasčių ariama žemė buvo automatiškai verčiama mažai vertingais daugiamečiais žolynais – pievomis. Žolynais, kurie niekuomet nebuvo daugiametės pievos, o kurie visą laiką ir buvo ariama žemė. Tai patvirtina ir Lietuvos valstybės išduoti žemės ūkio nuosavybės dokumentai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas žemės naudojimo tipas.

Konstatuotina, jog 2018 m. daugiamečių pievų referencinis plotas – 750 tūkst. ha (matyti grafike), yra dirbtinai sukurtas. Nenutrūkstamai deklaruojant žolinius pasėlius 5 metus iš eilės, tokie pasėliai deklaravimo sistemoje automatiškai buvo pažymimi, kaip daugiametės pievos.

Todėl 2018 m. referencinis plotas yra neadekvačiai didelis ir prasilenkė su tikrove. Paradoksalu, kad Lietuvoje sparčiai mažėjant gyvulininkystei, daugiamečių pievų plotas didėjo. Ir šį didėjimą nulėmė netinkami ir dirbtini biurokratiniai sprendimai.

Po įstojimo į ES 2004 m. daugiamečių pievų santykis su bendru deklaruotu pasėlių plotu sudarė 17,7%. 2018 m. referencinių metų santykis siekia 25,83%. Referencinis santykis yra 8,13proc. didesnis nei stojant į ES.

Nei žemdirbiai, nei žemių savininkai nesukūrė ydingų biurokratinių įstatymų, kurie žemdirbius šiandien įspraudė į numatomų sankcijų rėmus už šio painaus ir ydingo teisinio reglamentavimo nesilaikymą. Valdininkų nenoras prisiimti atsakomybę už dirbtinai sukurtą valstybinio masto problemą yra perkeliamas ant jaunų, neseniai pradėjusių ūkininkauti ūkio subjektų! Ir su tuo mes nesutinkame ir kategoriškai tam nepritariame! Jeigu nebus rasta protinga išeitis iš šios nevykusios situacijos, nemažai jaunųjų ūkininkų bankrutuos. Juk laukai jau apsėti žiemkenčiais, o pavasarį valdininkai reikalaus žiemkenčius išarti ir vėl sėti pievas, kurių niekam nereikia. Ir tai sveiku protu nesuvokiama situacija, varanti žemdirbius į neviltį.

Ir Europos Sąjunga čia niekuo dėta, kaip bando visus įtikinti, galbūt patys suklaidinti, Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) vadovai. Neseniai įvykusio susitikimo metu Europos Komisijos atstovai tai nedviprasmiškai įvardijo kaip šalies vidaus klausimą.

Tačiau ŽŪM valdininkams tai nė motais. Sužlugdę Nacionalinę gyvulininkystės plėtros programą, jie ir toliau ūkininkus verčia laikyti niekam nereikalingas žoles, nors net Europos Teisingumo Teismas žolių plotus tiesiogiai susiejo su jų paskirtimi – gyvuliams šerti, kurių skaičius Lietuvoje drastiškai sumažėjo ir mažėja toliau. Deja, ir toliau sparčiai nykstant gyvulininkystės ūkiams, ŽŪM beveik nieko nepadarė ir nedaro, kad šį procesą suvaldytų. Žoles auginti verčiami ūkininkai gyvulių nelaiko, jie kuria modernią ir tvarią augalininkystę, su ja susieję savo ir savo šeimų likimus, investavę nuosavas ir skolintas lėšas.

Išgirskite žemdirbius, įsiklausykite, ką jie sako! Darbas turi duoti pajamų, o kokia vertę duos žolė, kuri ūkyje nereikalinga? Ar patys ja maitinsimės?!

Gerbiama Premjere, neverskite ūkininkų valgyti šieną! PADĖKITE atsakingiems Lietuvos valdininkams, - pirmiausiai Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų – išspręsti šią problemą ir nebesityčioti iš žemdirbių. Ryžkitės ištaisyti neteisybę!

LŽŪT vardu,

Pirmininkas dr. Ignas Hofmanas