Žemės ūkio sektoriaus kertinis akmuo – agronomija

Du savarankiško ūkininkavimo dešimtmečiai suformavo nuostatas, kad žemės ūkio plėt­ra – ne tik gyvenimo būdas. Tai pelningas ir nuolat kintantis bei tobulėjantis agroverslas, kurio viena svarbiausių, arčiausiai žemės esanti bei perspektyviausia specialybė yra agronomija. Iki šiol svarbiausias šio mokslo uždavinys buvo tyrinėti kultūrinių augalų savybes, augimo sąlygas, rasti priemones joms pagerinti. Tačiau tobulėjant žemės ūkio gamybos procesams, kinta šio mokslo ir agronomų darbo specifika. JAV žurnalas „Forbes“ išskyrė 10 svarbiausių profesijų pasaulyje artimiausią dešimtmetį. Sąrašo ketvirtoje vietoje – alternatyvios energijos specialistas, aštuntoje – selekcininkas, genų inžinerijos specialistas, o devintoje – teritorijų vystymo specialistas. Visos šios profesijos siejasi su agronomijos mokslu. Apie tai, kokia šio kompleksinio mokslo raida ir įtaka Lietuvos žemės ūkiui ir kokie pokyčiai laukia šios srities specialistų, su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktoriumi, profesoriumi, habilituotu daktaru Zenonu DABKEVIČIUMI kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Vanda BARONYTĖ.

– Pirmiausia norėtųsi sukonkretinti LAMMC vaidmenį šalies žemės ūkio sektoriuje. – Vyriausybės nutarimu, 2009 m. pabaigoje veiklą pradėjo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, kuris pagal bendras tyrimų kryptis sujungė Lietuvos žemdirbystės, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės bei Lietuvos miškų institutus. Švietimo ir mokslo ministerijos mokslinių tyrimų įstaigų pertvarkos planas siekė ne tik reorganizuoti ir atnaujinti viešąjį mokslinių tyrimų potencialą, sudaryti sąlygas efektyvesniam bendradarbiavimui su verslu, mokslo įstaigomis, konkurencingumo plėtra tarptautiniu mastu, bet ir racionaliau naudoti ES struktūrinių fondų ir Lietuvos biudžeto lėšas. Mokslo centrams suteiktas valstybinių mokslinių tyrimų institutų statusas. Tačiau pagrindinės institutų veiklos kryptys išliko: Sodininkystės ir daržininkystės institutas ne tik gerina daržovių ir vaisių veisles, bet ir rūpinasi jų perdirbimu; Miškų institutas glaudžiai bendradarbiauja su Aplinkos ministerija ir urėdijomis, apželdinant atitinkamus plotus miškais, palaiko kontaktus su ūkininkais, o didėjant atsinaujinančios energijos šaltinių poreikiams, šio instituto veikla bus itin svarbi. Na, o be Žemdirbystės institute atliktų mokslinių tyrimų išvadų neapseina nė vienas ūkininkas. – Suprantama, nes Žemdirbystės institutas – visų teorinių ir praktinių agronominių mokslų centras. Kokie pokyčiai vyko šio mokslo srityje? – Agronomijos žodžio sąvoka siejama su graikų kalba: agros – „laukas, dirva“, nomos – „dėsnis“. O veiklos sąvoka siejama su žemės ūkio augalų auginimo mokslų visuma, kuri anksčiau buvo laikoma visos žemės ūkio gamybos moksliniu pagrindu, įskaitant ir gyvulininkystę. Vėliau ši samprata keitėsi, bet iki šių dienų agronomija išliko kompleksiniu mokslu, sudarytu iš daugelio sričių: dirvotyros, agrochemijos, agrometeorologijos, žem­­dirbystės, augalininkystės, augalų apsaugos, selekcijos, daržininkystės, sodininkystės, pievininkystės, gėlininkystės. Nuo agronomijos atsiskyrė zootechnika, žemės ūkio ekonomikos inžineriniai mokslai (melioracija, žemėtvarka, mechanizacija, statyba, produktų perdirbimo technologija). – Ar galima teigti, kad šio instituto mokslinių tyrimų rezultatai ir mokslininkų patirtis turi reikšmingos įtakos žemės ūkio sektoriaus plėtrai? – Vienareikšmiškai to teigti negalima, tačiau Žemdirbystės institutas bei jo filialai ir bandymų stotys reprezentuoja atskiras agronominių mokslų sritis. Visų instituto mokslinių padalinių darbai svarbūs, tačiau populiarumu tarp ūkininkų išsiskiria augalų patologijos ir apsaugos, dirvožemio ir augalininkystės bei javų selekcijos skyriai. Ypač svarbi Agrocheminių tyrimų laboratorija, kuri jau 50 metų atlieka išsamius šalies dirvožemių tyrimus ir kaupia jų duomenis. Maisto medžiagų, pH, humuso kiekių duomenys sudaro galimybes pateikti tikslias sėjomaininių laukų tręšimo programas. – Jūsų atsakymas pateikia dar vieną klausimą: ar pastaraisiais metais smarkiai pakito atskirų kultūrinių augalų auginimo technologijos? – Esminių pokyčių daug ir juos nulemia klimato kaita, naujos augalų rūšys ir jų veislės, didėjanti pesticidų ir trąšų pasiūla, modernios technikos gausa. Šiems pokyčiams didelės įtakos turi rinkos poreikiai. Neatsitiktinai mūsų laukuose jau keliolika metų sėjami rapsai, atsirado nauja kukurūzų paskirtis – grūdų derlius, ūkiuose populiarėja kanapės ir energetiniai augalai. Norint pelno, reikia ištirti veislių poreikius, pateikti tikslias auginimo ir der­liaus dorojimo technologijas. Tai jau agronomijos mokslo pareiga, tačiau teorija ir praktika, arba mokslininkai ir žemdirbiai turi žygiuoti greta, dalydamiesi patirtimi. Negalima pamiršti konsultavimo tarnybų bei informacinių priemonių svarbos. – Tad koks šių dienų ūkininkas ir kokiems pokyčiams jam reikia ruoštis? – Neatsilikti nuo tobulėjančių auginimo technologijų nelengva, todėl Aleksandro Stulginskio universitete agronomijos specialybė populiariausia, nes čia įgyjama žinių apie visą žemės ūkio sektorių. Šiuolaikinis ūkininkas yra verslininkas su stipriu agronominių žinių bagažu, ne mažesniu žinių kiekiu ekonomikoje, su gera uosle rinkos pokyčiuose ir svarbiausia – nevengiantis rizikos investuojant į ūkio infrastuktūrą. Bet visada turi būti pasiruošęs galimiems netikėtumams ir kuo greičiau atsigauti po nesėkmių. Kita vertus, šiuolaikiniai ūkininkai jau seniai aktyvūs ne tik savame kieme, bet ir visuomeninėje veikloje, pasitikintys ir orūs. – Kaip šie bruožai siejami su noru ar galimybėmis siekti kuo gausesnio derliaus? – Pradėjus Lietuvoje žmonėms laisvai ūkininkauti, dirvos buvo ne suartos, bet suknistos, pasėliai reti, pageltę, o dabar laukai menkai kuo skiriasi nuo ES senbuvių šalių ūkių. Sėkmė pasiekta dirbant nauja technika, naudojantis įgytomis žiniomis ir turima patirtimi. Tačiau be papildomų investicijų gausesnių derlių nebus. Tik būtina skaičiuoti, ar išlaidos atsipirks, nes, pagal pastarųjų metų derlingumo duomenis, pasiektos „lubos“. Ateities vizija – išlaikyti stabilų derlingumą, tausojant dirvožemį. Kitas svarbus aspektas – derliaus kokybė, kuriam tiek vietinėje, tiek pasaulio rinkose keliami vis didesni reikalavimai. – Vis dažniau kalbama apie dirvožemio tausojimą. Ties kokiais sprendimais ūkininkaujantiesiems reikėtų apsistoti? – Manyčiau, kad tam tikslui sėjomainose reikėtų auginti tarpinius augalus ar įsėlius, daugiau vietos skirti ankštiniams augalams, pagal galimybes apsiriboti mini­maliu žemės dirbimu, įterpti šiau­dus, žaliąsias trąšas. Visos šios priemonės efektą duoda po kelerių metų. Dėmesį reikėtų atkreipti į biopreparatus, kurie gerina mikroorganizmų veiklą dirvose, skaido humusą, aktyvina maisto medžiagų pasisavinimą. Jais naudotis nepatarčiau, nes neaišku, kas dirvoje liks po penkerių metų. Ir kaip reikės atkurti jos prarastas savybes. Šiuo atveju mokslininkai atsargūs ir linkę žemdirbiams patarti, kad dirvožemį gerintų minėtomis ilgalaikėmis natūraliomis priemonėmis, nesi­vaikydami staigaus efekto. – Beliktų apibendrinti šalies žemės ūkio sektoriaus perspektyvas. – Dabartis ir perspektyvos siejamos ne tik su agronominių moks­lų pasiekimais, bet ir su teikiama finansine parama. Blogai, kad kai kurie ūkininkai gyveno ar gyvena dėl išmokų. Taip atsitiko su linais, labai panaši situacija ir gyvulinin­kystėje, kuri turi būti remiama, bet ne reanimuojama. Jau dabar žemdirbiams reikia mąstyti apie tolimesnį ūkininkavimą po 2020 m., kuomet ES para­mos gali nebelikti. Ekonomiškai efektyvūs tūrėtų būti mišrūs, augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiai, dėmesys vis labiau krypsta į energetinius augalus, tikėtina, kad įsitvirtino ir ekologi­niai ūkiai. Juose agronominės išmonės reikia keliario­pai dau­giau ir didžiausia klaida padaryta šiuos ūkius steigiant nederlingose žemėse. Išskirtinių žinių ir paramos bei auginimo sąlygų reikalauja daržininkystė ir sodininkystė, tarp jų ir uogininkystė, kurioms būtinos modernios saugyklos ir produkcijos perdirbimo cechai. Tačiau pagrindinė išlikimo sąlyga – konkurencija, kuri neleidžia sustabarėti ir verčia auginti pigesnę bei kokybiškesnę produkciją, nes tokia visada ras savo vartotoją.

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.