Žemės ūkio viceministras Rolandas Taraškevičius: „Briuselis – tai mes patys“

Naująjį žemės ūkio viceministrą Rolandą Taraškevičių anksčiau daug metų galima buvo pamatyti su akreditacijos kortele švarko atlape Europos Sąjungos Tarybos, Europos Komisijos posėdžiuose, tai yra ten, kur brėžiamos svarbiausios ES bendrosios žemės ūkio politikos kryptys. Ilgametis specialusis Lietuvos žemės ūkio atašė Briuselyje R. Taraškevičius iš diplomato dabar tapo politiku, bet toliau tęsia savo misiją: ieško naujų rinkų Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktams, stengiasi, kad kiek­vieną ES agrarinės politikos permainą iškart sužinojusi Lietuva tinkamai jai pasirengtų. Praėjusią savaitę R. Taraškevičius vadovavo Lietuvos delegacijos vizitui Varšuvoje, artimiausiomis dienomis toliau susitikinės su aukščiausiais kitų šalių žemės ūkio pareigūnais (vasario 10 d. su Moldovos žemės ūkio ministru, vasario 15 d. lydės ministrą Bronių Markauską pas žemės ūkio ir kaimo plėtros eurokomisarą Philą Hoganą, vasario 20 d. galbūt vyks į Indiją). Žemės ūkio viceministras Rolandas TARAŠKEVIČIUS atsako į „Ūkininko patarėjo“ korespondento Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus, kaip ES šalys sprendžia dirbamos žemės saugiklių galvosūkį, kokia kryptimi gali pasukti lietuviškas agroverslo eksportas, ar prezidento izoliacionisto Donaldo Trumpo vadovaujama Amerika pirks lietuviškus skilandžius?

– Lenkijoje susitikote su šios šalies Žemės ūkio ir kaimo plėtros ministerijos valstybės sekretoriumi Jaceku Boguckiu. Kokie svarbiausi šio vizito tikslai ir laimėjimai? Ar tiesa, kad naujų rinkų savo žemės ūkio ir maisto produktams Lietuva ieškos kartu su lenkais? – Europos Sąjungai kyla daug naujų iššūkių. Šiomis dienomis Europos Komisija jau paskelbė viešąsias konsultacijas dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities. Yra ir daugiau temų, kurios vienodai svarbios lenkams ir mums (afrikinis kiaulių maras, paukščių gripas). Tikriausiai žinote, kad Europos Komisija dabar skatina Sąjungos nares daugiau žemės ūkio ir maisto produktų parduoti trečiosiose šalyse. Kooperuotis ir bendrų eksporto tikslų siekti patariama ne tik kiekvienos valstybės maisto gamintojams, bet ir regionams (pavyzdžiui, Baltijos šalims tarpusavyje ir su Lenkija). Tokiems projektams galima tikėtis didesnės Europos Komisijos paramos. Lenkija pažadėjo remti Lietuvos siekį jubiliejiniais 2018-aisiais, kai minėsime mūsų valstybės atkūrimo šimtmetį, Vilniuje surengti 13-ąjį Kinijos, Centrinės bei Rytų Europos šalių žemės ūkio prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo forumą – vadinamąjį 1+16 formato žemės ūkio ministrų susitikimą. – Lietuvoje vėl užvirė diskusijos dėl dirbamos žemės saugiklių. Europos Komisija nurodė, kad jie per griežti, apsunkina agrarines investicijas ir prieštarauja pamatiniam ES laisvo kapitalo judėjimo principui. Vengdama Briuselio baudų, Lietuvos Vyriausybė siūlo Seimui švelninti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą. O kokios nuotaikos Lenkijoje, kuri dar labiau suvaržė užsieniečių galimybes pirkti lenkišką žemę? – Kalbėjomės su lenkų kolegomis ir apie tai. Lenkijos atvejis kitas. Ji iškart nuo 2004 m. buvo išsiderėjusi patį ilgiausią pereinamąjį laikotarpį neparduoti žemės užsieniečiams – 12 metų. Šis terminas baigėsi tik pernai gegužės mėnesį. Galima sakyti, Europos Komisija iki Lenkijos dar „nepriėjo“. 2004 m. kartu su mumis ir 2007 m. į ES įstojusios valstybės, turėjusios trumpesnius pereinamuosius laikotarpius, peržiūri savo žemės saugiklius arba jau pradėjusios juos atšaukiančias procedūras. Išskyrus Vengriją, kuri nežada nusileisti Europos Komisijai ir dėl kitų dalykų. – Užsiminėte apie prasidėjusias diskusijas dėl BŽŪP ateities. Kaip jas keičia Jungtinės Karalystės (JK) apsisprendimas trauktis iš ES? – Tikriausiai žinote, kad kovo 9-ąją planuojama oficialių Jungtinės Karalystės ir ES išsiskyrimo derybų pradžia. Dar sunku komentuoti, kokio santykių su Europos Sąjunga modelio bei sąlygų sieks britai. Tačiau jau ir dabar aišku, kad Sąjungos žemės ūkiui neabejotinai atsilieps pakitęs ES prekybos su Jungtine Karalyste režimas. Jungtinė Karalystė – viena iš didžiųjų Sąjungos biudžeto „maitintojų“. 27 likusios ES šalys turės nuspręsti, kaip pasidalyti ar kitaip kompensuoti buvusius JK įnašus. Briuseliui ir Londonui teks peržiūrėti žvejybos kvotų tvarką. Mums tai, aišku, nelabai aktualu, nes mūsų žvejai aplink Jungtinės Karalystės vandenis tinklų beveik neužmeta. – Kokie kiti ES politiniai įvykiai bus svarbūs Bendrijos žemdirbiams? – Balandį–gegužę prancūzai rinks šalies prezidentą, parlamento rinkimai 2017 m. vyks Nyderlanduose ir Vokietijoje. Jų rezultatai gali stipriai paveikti ES finansinę perspektyvą po 2020 m., kurios metmenis Europos Komisija turėtų paskelbti iki 2017-ųjų pabaigos. Be abejo, tas didžiąsias ES permainas pajus ir mūsų žemdirbiai. Juk žemės ūkio lėšos – beveik trečdalis ES biudžeto. – Pasikeitus Amerikos Baltųjų rūmų administracijai, Trans­atlantinė prekybos ir investicijų partnerystė, kuri ir ankstesniais metais, kai Jungtinėms Valstijoms vadovavo karštas JAV ir ES laisvosios prekybos sutarties šalininkas Barackas Obama, buvo derinama sunkiai ir lėtai, dabar atrodo, jau palaidota? – Prezidentas D. Trumpas oficialiai nutraukė JAV prekybinio bendradarbiavimo su Ramiojo vandenyno regiono šalimis sutartį (vadinamąją TPP). Grėsmė iškilo ir Šiaurės Amerikos (JAV, Kanados ir Meksikos) laisvosios prekybos sutarčiai (NAFTA). Nors formaliai Jungtinės Valstijos nepaskelbė stabdančios derybas su Europos Sąjunga, neaišku, koks bus kitas naujosios Vašingtono administracijos žingsnis, ar ji sieks dar didesnio Amerikos prekybinio atsiribojimo, kaip per prezidento rinkimų kampaniją žadėjo D. Trumpas. Dabartinę Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės stadiją pavadinčiau apmąstymų laikotarpiu. Derybos įšaldytos, naujų pokalbių, raundų nenumatyta, bet ir suderėti dalykai neatšaukti. Galbūt dar teisingiau būtų pasakyti, kad derybos sulėtėjusios. – Ar Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų gamintojams nepasunkės kelias į prezidento izoliacionisto valdomą Ameriką? – Mūsų šalies institucijoms glaudžiai bendradarbiaujant su JAV valstybės įstaigomis lietuviškas eksportas į Jungtines Valstijas nuosekliai auga. Niekas nepasikeitė ir atėjus D. Trumpui. Statistiniai eksporto rodikliai gal dar nėra labai stulbinantys, bet kryptingumas juntamas. Mūsų diplomatinė atstovybė Vašingtone gerai dirba, Jungtinėse Valstijose reziduojantis specialusis ŽŪM žemės ūkio ir komercijos atašė nemažai padeda eksportuojančioms įmonėms. Lietuva – antroji ES šalis po Airijos (didelės JAV airių bendruomenės balsai tradiciškai labai svarbūs kandidatams į Amerikos prezidento postą – red. past.), gavusi teisę vežti jautieną už Atlanto (leidimai suteikti bendrovėms „Utenos mėsa“, „Krekenavos mėsa“, „Krekenavos agrofirma“, „Pajūrio mėsinė“, „Agrovet“, „Grimeda“, „Klaipėdos mėsinė“, „Biovela group“ – red. past.). Nors paprastai praeina šiek tiek laiko, kol įmonės naujoje rinkoje susiranda nuolatinių pirkėjų, importuotojų, perpranta ir sau prisitaiko vietinę prekių ženklinimo tvarką, JAV prekybos centrų vitrinose ir lentynose jau matome lietuviškų mėsos produktų, konservų. Mūsų eksportuotojai Ameriką „atranda“ ne tik greičiau už daugelį kitų ES šalių. Lietuva gali tapti trečiąja pasaulio šalimi (po Kanados ir Nyderlandų), kuriai bus leista į Jungtines Valstijas eksportuoti produktus iš kiaušinių. Didelių šalių rinkų negalima užkariauti vienu mostu. Bet jose įsitvirtinus ateitis garantuota. – Kiek Žemės ūkio ministerijos specialiųjų atašė dirba Lietuvos ambasadose ir atstovybėse užsienyje? Atrodo, devyni? Ar pasikeis šis skaičius: atašė mažės, daugės? Gal kai kuriose šalyse šie diplomatinio korpuso nariai visai nereikalingi, o kitose, kur jų dabar nėra, kaip tik padėtų mūsų eksportuotojams surasti naujų pirkėjų? – Tikrai taip, ŽŪM deleguotų atašė yra devyni, bet reikėtų atskirti diplomatus, kurie įvairiose šalyse atlieka ir ekonomines užduotis (padeda mūsų įmonėms ir panašiai), nuo pareigūnų, reziduojančių Briuselyje ir besispecializuojančių ES teisėkūros klausimais. „Tikrų“ atašė (žemės ūkio, ekonomikos) yra keturi: Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kinijoje, Rusijos Federacijoje ir Vokietijoje. Sunku pasakyti, ar jų sąrašas ilgės arba trumpės. Dabar Lietuvos valdžia peržiūri šalies ekonominės diplomatijos, ūkinio atstovavimo sistemą. Kai kuriose ambasadose įmonėms padeda mūsų, ŽŪM, atašė, jeigu jų turime, kitur – Ūkio ministerijos siųsti komercijos atašė, taip pat Užsienio reikalų ministerijos atašė–ekonomistai. Jeigu užsienyje reikia padėti mūsų maisto produktų eksportuotojams, tada stipriname „maistininkų“ diplomatinę grandį. Kai pajusime, kad kurioje nors šalyje mūsų žemės ūkiui ir maisto pramonei per silpnai atstovaujama, tikrai atsižvelgsime. Neatmesčiau, kad mūsų diplomatinės pajėgos iš vienos šalies bus perkeltos į kitą. Arba prireiktų papildomų etatų, o gal kai kurių tektų atsisakyti. Lietuvos ambasadoje Maskvoje turime savo atstovą, bet dėl Rusijos embargo jam darbų smarkiai sumažėjo. Tačiau ambasada Rusijoje drauge yra ir mūsų diplomatinė atstovybė Uzbekistanui. O ši šalis mums svarbi, ne vieną lietuviško eksporto į Uzbekistaną pavyzdį galima paminėti. Žemės ūkio atašė korpusas bus pertvarkomas, bet dar per anksti kalbėti apie įvairias rokiruotes, padidinimus, sumažinimus. – Lietuva labai džiaugėsi, kad mūsų žemės ūkiui ir maisto pramonei pavyko (kol kas teoriškai) prasibrauti į daugiau nei milijardą vartotojų turinčią Kinijos rinką. O kodėl Lietuvos valstybė beveik nepadeda saviesiems maisto gamintojams prasiveržti į taip pat milijardinę Indiją, Pietų Korėją, Japoniją? – Indijoje prekybos apribojimai kitokie negu Kinijoje. Ir eksporto sąlygos (leidimų tvarka) skiriasi. Indija ir dabar mums patraukli rinka. Kai kurių rūšių eksportas (ankštinių žemės ūkio kultūrų, javų) auga. Laivai plaukia į Indiją. Tačiau uostuose savo produkciją iškrovusius Lietuvos eksportuotojus užgula nelaukti rūpesčiai. Indijos nacionalinė augalų apsaugos organizacija reikalauja apdoroti žirnius metilo bromidu, kurio Europos Sąjunga dar 2009 m. atsisakė, nes ši augalų apsaugos priemonė pavojinga žmonių sveikatai. Mūsų ambasados Delyje, Lietuvos žemės ūkio ministerijos ir paties ministro Broniaus Markausko pastangomis kroviniai vis dėlto nebuvo grąžinti. B. Markauskas Berlyno tarptautinės parodos „Žalioji savaitė“ atidarymo išvakarėse apie lietuviškų grūdų eksportą kalbėjosi su Indijos žemės ūkio ministru Shri Radha Mohanu Singhu. Tai buvo istorinis susitikimas. Norėčiau pabrėžti, kad visos rinkos yra specifinės. Vienur užtenka truputį ilgiau susirašinėti, nusiųsti papildomos informacijos, nedaug politiškai įsikišti ir prekybos nesklandumų nebelieka. Kinija – labai sudėtingais užsienio produkcijos sertifikavimo reikalavimais smarkiai apsisaugojusi šalis. Dar negalima didžiuotis, kad mūsų maisto pramonei pavyko prasibrauti į Kinijos rinką. Mūsų pieno sektoriaus įmonėms leidimai į Kiniją gauti, darbas pradėtas, jos įtrauktos į kinų sąrašus. Dabar pieno perdirbėjams reikia atlikti namų darbus (susirasti partnerius). Šiais metais pirmieji lietuviškų pieno produktų kroviniai – 100 t, paskui 23 t pieno miltų, daugiau nei dvi dešimtys tonų „Mozzarella“ sūrio jau pralaužė didžiąją kinų sieną. Lietuvos valstybė pramynė kelią, dabar verslas turi stengtis. Žinoma, ministerija, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, specialieji atašė nemiegos. Rūpinamės kitais eksporto leidimais į Kiniją (jautienos, šienainio). Europos Sąjunga pasirašiusi laisvosios prekybos sutartį su Pie­tų Korėja. Netarifiniai barjerai, importo muitai ES produkcijai sumažinti. Eksporto sąlygos sudarytos. Jeigu mūsų įmonės norėtų, užmegztų naudingus ryšius, susirastų gerų verslo partnerių, tikrai galėtų sėkmingai prekiauti su Pietų Korėja. Labai rimtai nusitaikėme į Japoniją. Paukštienos eksporto leidimus jau turime savo kišenėje. Gavome juos rekordiškai greitai. Pieno produktų eksporto irgi niekas netrukdo. Tikimės, kad po dviejų–trijų savaičių bus uždegta žalia šviesa ir lietuviškos jautienos eksportui į Tekančios saulės šalį. Kovo 7–10 dienomis Japonijoje vyks didžioji maisto ir gėrimų pramonės paroda „Foodex 2017“. Prašėme japonų tarnybų, kad mūsų jautienos perdirbėjai jau galėtų atvežti į parodą savo produkcijos pavyzdžių. Įkalbinėjome ir Lietuvos mėsines planuoti tokią kelionę, vykti į japonų salas ir įsikabinti į tą stabilią, garantuotą rinką. – Kai kurie Lietuvos Seimo nariai tvirtina šiemet tarptautinėje Berlyno žemės ūkio parodoje „Žalioji savaitė“ pastebėję požymių, kad rusiškas ES maisto produktų embargas greitai baigsis, nes didžiosios ES šalys tik ir ieško dingsčių atšaukti Kremliui sankcijas dėl Krymo aneksijos. Turite didelę diplomato patirtį. Ar iš tiesų beveik pustrečių metų trunkantis Vakarų ir Kremliaus prekybos karas artėja prie paliaubų? Kaip Lietuvos žemės ūkio eksporto politiką pakeistų vėl atsivėrusi Rusijos rinka? – ES sankcijų ir Rusijos embargo nevadinčiau prekybos karu. Maskva embargą paskelbė vienašališkai. Jis pratęstas iki šių metų pabaigos – kas bus paskui, neaišku. Nenoriu gilintis į geopolitinius dalykus, bet priežastys, dėl kurių buvo paskelbtos ES ir JAV sankcijos Rusijai, neišnyko (Krymas aneksuotas, Minsko susitarimų nesilaikoma, Rytų Ukrainoje vėl įsiliepsnojo kovos), todėl neįsivaizduoju, kokios politinės permainos turėtų įvykti didžiosiose ES šalyse, kad Sąjunga pakeistų savo laikyseną arba bent jau sušvelnintų sankcijas. Kai ką dar kamuoja senų prisiminimų sukeliamas Rusijos rinkos ilgesys. Bet ji jau nebebūtų tokia gundanti kaip kadaise, jeigu netikėtai atsivertų. Rusija pasikeitusi, gyventojai priversti taupyti. Rublio kursas smarkiai nukritęs euro, JAV dolerio atžvilgiu. Ne visas lietuviškas eksportas į Rusiją nutrūkęs. Vežami alkoholiniai gėrimai, cukrus ir kita produkcija, kuriai Kremlius embargo netaiko. Vis dėlto, manau, mūsų pieno, mėsos eksportuotojai daug pastangų pareikalavusio įdirbio naujose eksporto šalyse nepaaukos dėl efemeriškos galimybės bet kuria kaina sugrįžti į rinką, kurioje vėl kiekvieną akimirką galima nudegti kaip ne vieną kartą praeityje. – Daugelį metų dirbote Briuselyje LR nuolatinės atstovybės ES žemės ūkio atašė. Kai Lietuva pirmininkavo ES Tarybai (2013 m. liepą–gruodį), vadovavote Tarybos specialiajam žemės ūkio komitetui. Taigi iš arti, iš vidaus matėte, kaip kuriama ES bendroji žemės ūkio politika. Kodėl diplomato karjerą iškeitėte į vos 4 metus (kartais net trumpiau) trunkančias politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas? – Ministras įkalbėjo mane tapti vienu iš savo pavaduotojų. Matyt, nusprendė, kad mano tarptautinė ir europinė patirtis bus reikalinga naujajai ŽŪM vadovybės komandai. Derybų dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje laikais teko rūpintis Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės integravimosi į ES reikalais, 2013 m. antrąjį pusmetį su kolegomis parengėme ES 2014–2020 metų žemės ūkio politikos finansinę perspektyvą ir dabartinės BŽŪP metmenis. Kai rezidavau Briuselyje, turėjau diplomatinį rangą, o šiaip buvau karjeros valstybės tarnautojas. (2015–2016 metais R. Taraškevičius ėjo ŽŪM Europos Sąjungos ir tarptautinių reikalų departamento direktoriaus pareigas – red. past.) Atvirai pasakysiu, dvejojau. Supratau, kokia atsakomybė laukia. Bet iššūkių nebijau. Pamatęs, kad ne žodžiais, o iš tiesų sudaroma profesionalų Vyriausybė, pasišnekėjęs su ministru, galutinai nusprendžiau panaudoti savo žinias „vardan tos Lietuvos“... – Žinome, kad esate socialinio tinklo „Facebook“ „Ūkininko patarėjo“ paskyros bičiulis, peržiūrite laikraščio straipsnius, po kai kuriais paspaudžiate mygtuką „Like“ („Patinka“). Kokių naujų temų, siužetų palinkėtumėte „Ūkininko patarėjui“? – Nesu labai didelis socialinių tinklų aktyvistas. Mano vyresnėlis sūnus tėčio 40-ojo gimtadienio proga 2015-aisiais sukūrė mano „Facebook“ profilį. Ilgainiui tai užkabino. Ir profesiniu požiūriu naudinga domėtis, ką rašo žemdirbiams skirta spauda. Kartais kokią svarbią informaciją greičiau sužinai iš jūsų. Neretai mygtuko „Like“ spustelėjimu parodau, kad straipsnis patinka. Linkėčiau laikraščiui daugiau europinės ir pasaulinės agrarinės tematikos straipsnių. Gerai būtų, kad jūs, žurnalistai, padėtumėte ištirpdyti tą nepasitikėjimą, kurį dažnai mūsų visuomenė, žemdirbiai jaučia Europos Sąjungos institucijoms. „Briuselis liepė, Briuselis neleidžia...“ Tarsi Europos Komisija, Europos Parlamentas būtų sau, o mes – sau. Laikas suprasti, kad Briuselis – tai mes patys, visos ES šalys, drauge sprendžiančios svarbiausius Sąjungos reikalus.

ŽŪM nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.