Žemės ūkis – pokyčių, pažadų ir strategijų pinklėse. Jis kantrus, gyvas, žalias ir žydintis

Tai išryškėjo pasikalbėjimuose ir pasižvalgymuose BASF surengtoje lauko dienoje pas ūkininką Zigmantą Aleksandravičių Juodpėnų kaime (Kupiškio r.).

Nerimas ir nežinia, neišvengiami pokyčiai, kuriems reikia ruoštis, tik niekas nežino, kaip. Taip galima apibūdinti nuotaikas, kuriomis šią vasarą gyvena šalies žemdirbiai. Nežinią lydi baimės, kurias dar labiau skatina pasaulio, artimo ir tolimesnio, politinė ir ekonominė suirutė, sujauktos rinkos, infliacija, kainų šokdynės. Tas baimes geriausiai supranta tie, kurie dirba kartu, skambiai vadinami partneriais, kurie prišaukiami kasdienybėje, žino žemdirbio poreikius ir rūpesčius.

„Neseniai įvykusioje parodoje „Agrovizija 2022“ nustebino ir labai nudžiugino ūkininkų dėmesys tvariam ūkininkavimui. Kiek įdomių klausimų sulaukėme. Pamatėme, kad nemažai žemdirbių jau be skambių įvardijimų būtent taip, tvariai ir tausojančiai, suvokdami gamtos ir visos gyvasties svarbą, dirba savo laukuose“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė BASF verslo klientų vadybininkė Roma Laurinkienė.

„Nuostabu, kad žemdirbiai labai noriai ir smalsiai priima mokslininkų patarimus, ieško žinių, matyti, kad jiems yra svarbus gamtos natūralumas ir saugojimas. „Agrovizijoje“ klausinėjo, domėjosi, kaip prižiūrėti žydinčių gėlių juostas galulaukėse, ar nušienauti palei griovius, o gal palikti ruožus, ieškojo sėklų...“, – komentavo antrojoje renginio dalyje diskusijose dalyvavusi Vilniaus universiteto mokslininkė dr. Grita Skujienė.

Naujovėms įgyvendinti reikia drąsos ir naujų žinių. Iš kur jų gauti, kas jų turi? Aleksandravičių ūkio mechaninėms dirbtuvėms Puožo kaime trumpam tapus konferencijų sale, pirmiausia apie drąsą prabilo ukrainiečių šeimos (ją, nuo karo bėgančią, priglaudė ūkio šeimininkai) vokalinis ansamblis. Be vertimo, kalbėjimo, tik melodija. Jos užteko visų vienybei pajausti. Susirinkusiųjų ir klausančiųjų buvo apie 200, teko ieškoti daugiau kėdžių visiems susėsti.

Apie norus, linkėjimus ir gebėjimus

Rengėjai į diskusiją apie tvarų ūkį ateities kartoms pakvietė mokslo, žemės ūkio ir politikos žmones. Kalbėjimo gylis priklauso nuo žinių lygio, svarbi ir patirtis. Pasirodo, arti gamtos ir žmogaus prigimtis natūraliai atsiskleidžia.

Ūkio šeimininkas Zigmantas Aleksandravičius mėgsta pajuokauti, tad gausiam būriui žemdirbių sulaukus geidžiamiausio svečio, žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko, sakė, kad tai prilygsta marsiečių nusileidimui. Ministras neliko skolingas, pakviestas scenon, pripažino, kad negalėjo čia neatvykti, nes sužinojo, kad ūkyje saugomi paukščiai, varliagyviai, voragyviai ir laukinės bitės. Į renginį buvo kviestas ir aplinkos ministras Simonas Gentvilas, bet neatvyko, esą kvietimas kažkur prapuolė, taigi ūkininkams išgirsti dviejų svarbiausių jų gyvenimą reguliuojančių ministrų diskusijos nepavyko.

Ministras K. Navickas daug nekalbėjo, bet patikino, kad visi aštrūs kampai yra aptariami, visur esama interesų, kuriuos sunku suderinti, viską lemia turimos lėšos, pinigai, taigi pasiekti, kad visiems viskas būtų gerai, neįmanoma. Kai kurie europiniai žalieji reikalavimai yra aiškiai pertekliniai, pritaikyti pietų šalims, o mes esame labiau šiaurėje, taigi chemijos ribojimai – iki 2030 metų sumažinti 50 proc. augalų apsaugos produktų – turi būti koreguojami. Ir šiaip – viskas dar iki galo neaišku, svarstoma, tikslinama. Renginio svečias europarlamentaras Juozas Olekas, tenykščio Kaimo reikalų komiteto (Agri) narys, patikino, kad gamtos saugojimas yra tolygus žmogaus sveikatos saugojimui, o kas nenori būti sveikas?

Realybė ir galimybės

Ūkininkui geros sveikatos labai reikia, žemės ūkis yra verslas, sunkus darbas, kurį tenka nudirbti ne šiaip sau, o gerai ir iš jo uždirbti tiek, kad išgyventų, jam užtektų ir dar liktų. Liktų vaikams, rytdienai, gamtai.  Diskusijos moderatorė Oriana Mašalė pokalbininkus suskirstė į tris grupes. Apie savo ūkininkavimo patirtį, ateities vaizdinius kalbėjo ūkininkai Šarūnas Šiušė, Ignas Koženiauskas, Martynas Puidokas, Gedas Špakauskas. Apie tvarų ūkį, bioįvairovės svarbą šiuolaikinei žemdirbystei ir geros praktikos pavyzdžius Lietuvoje kalbėjo BASF firmos vadybininkė R. Laurinkienė. Į klausytojų ir diskusijos dalyvių klausimus atsakinėjo žemės ūkio ministras, viceministras Paulius Astrauskas, ministerijos departamento direktorė Jurgita Stakėnienė. Ką susirinkę žemdirbiai, sukorę nuo savo namų šimtus kilometrų, sužinojo naujo?

ŪP to pasiteiravus keleto senų bičiulių ūkininkų, atsakas buvo supratinga šypsena, esą kalbos kalbomis, darbai iš žodžių nepasidaro... Ir vis dėlto – kalbėjimas parodo nusiteikimus ir lūkesčius, iš jų rasis rytdienos žemdirbystė.

Akivaizdu, vyresnio amžiaus ir daugiau patirties sukaupę žemdirbiai yra labiau pasirengę nesėkmėms ir problemoms, turi daugiau kantrybės, bet mažiau optimizmo. Pasakodami apie ūkininkavimo patirtis, vyresnieji nerimauja dėl savo verslo pamainos, dėl žemės ūkio specialistų trūkumo. Kėdainiškis Š. Šiušė, kalbėdamas apie 30 metų savo darbą žemės ūkyje, akcentavo mokslo naujovių svarbą, tiksliosios žemdirbystės naudą, būtent ji pajėgi efektyviausiai realizuoti žaliąjį kursą. Valdžia tiksliajam ūkininkavimui kol kas neskiria nei dėmesio, nei paramos. Žemdirbiams, pasak ūkininko, reikia aktyvumo, siekti žinių ir dairytis patirties ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, taip pavyktų išvengti daugybės klaidų ir abejonių. Praverstų ir pilotiniai projektai su akivaizdžiais bandymų rezultatais.

Vienokią patirtį sukaupę šeimos ūkiai, dirbantys po kelis tūkstančius hektarų žemės, ir visai kitokią – po kelis šimtus. Skirtingos ir galimybės – ieškojimų, bandymų, klaidų...

„Dirbu 240 ha, turiu 1 samdinį, pats viską darau. Naudoju išmaniąsias technologijas, be jų neišbūčiau. Ar valdžia yra išanalizavusi ūkininko portretą? Šalyje yra 90 tūkst. ūkių, kurie dirba iki 100 ha žemės. Tai nėra turtingi žmonės, kurie galėtų prisiimti aplinkosaugos puoselėjimo kaštus. Žaliasis kursas sumažins žemdirbių pajamas, iš dirbamos žemės reikės atimti 4 proc. ploto kraštovaizdžio ir bioįvairovės naudai. Tai papildomos pastangos ir išlaidos, paimtas ūkininko laikas, sumažėjusios pajamos. Kaip tai kompensuoti, ar kas mąsto?“ – svarstė pakruojiškis G. Špakauskas.

Kelmės ūkininkų sąjungos vadovas M. Puidokas sakė perėmęs prosenelių amatą, žemės turi iki 200 ha, pats sau patarėjas ir varžovas, pats mėgina dalyvauti ir žemės ūkio teisėkūroje. Kokia to nauda? Skaito. Gilinasi. Analizuoja. Siūlo idėjas. „Bet ar kas išgirsta, nežinau, turiu vilčių... O dėl žaliojo kurso, manau, mes jau seniai pagal tokias direktyvas gyvenam ir dirbam. Pažiūrėkim „Google maps“ Lietuvoje ir Europoje, esame lyderiai tose žalinimo varžybose“, – savo nuomonę žemaitiškai trumpai išdėliojo jaunas ūkininkas Martynas.

Pasak BASF vadybininkės R. Laurinkienės, tvarus ūkininkavimas šalyje naujovė yra tik pagal terminą, o savo esme toks žemės ūkis jau senokai gyvuoja, nes dirvožemį ir kraštovaizdį saugančių ūkių, sėjomainas taikančių ir naudojančių augalų apsaugos produktų tiek, kiek reikia ir kada reikia, šalyje yra didžioji dalis.

Tvarių ūkių tinklas Europoje gyvuoja apie 20 metų, ūkininkas Z. Aleksandravičius tinklo nariu tapo prieš 3 metus. Pernai jau bandyta analizuoti pirmuosius rezultatus. Ir kokie jie?

Pats Z. Aleksandravičius pasakojo be įmantrybių: „Laukuose dirba mokslininkai, gaudo vabalus, vabzdžius, bites, vapsvas, muses, skaičiuoja, rūšiuoja, atranda dar nematytų, retų, jie ten jaukiai gyvena. Vadinasi, neišnuodijom. Laukuose yra palikta senų medžių, senų sodybviečių visokiai gyvūnijai prisiglausti. Žmonės sakė matę barsuką, gyvenantį trūnijančiame name. Yra pastatyta avilių, bitininkai atveža, bitės neša medų ir rapsų derlių gausina. Lauko pakraštyje pasėta žydinčių augalų juosta. Pasidalijam žemės gėrybėmis.“

Taigi ūkininko javų laukas jau lyg panašėja į alpinariumą su akmenų krūvomis, laukiniais augalais, ūkininko piktžolėmis vadinamais, su skraidančiais, šliaužančiais, dūzgiančiais padarėliais. Gyvosios gamtos talpi buveinė. Žemdirbiai geranoriškai nusiteikę kurti kuo daugiau tokių buveinių. Jeigu žemės ūkis prisiima tokią vertingą misiją – tausoti, saugoti gamtą, švarius vandenis, gerinti kraštovaizdį ir kartu auginti maistą valgytojams, tai atsiranda prielaidos valdžiai optimizuoti biurokratų tinklą. Aplinkos ministerijos nebereikia, užteks Žemės ūkio ministerijos. Liks nepanaudotų lėšų kuriai nors Kaimo plėtros programos priemonei.

Odė klevui, tuščiai sodybai ir valdžios neveiklumui

Kaip atrodo „Tvaraus ūkio tinklo“ dalyvio pasėlių laukai, pakelės ir pagrioviai, visokios lauko gyvasties buveinės iš akmenų, sutręšusių senų medžių su kadaise įkeltais inkilais, renginio dalyviai pamatė savo akimis. Pakrapnojo lietutis, bet neilgai, kviečių lauko viduryje prie senos Tatkonių kaimo sodybos renginio dalyvių laukė pastatytos palapinės. Sodybos kieme, kur dar stovi klėtis, rūsys, yra kitų statinių liekanos, pastatyti aviliai, taigi gyvena ir darbuojasi bitės. Palei rapsų laukus bitynų yra dar daugiau, jau seniai ūkio šeimininkai draugauja su uteniškiais bitininkais Skardžiais. Senieji Tatkonių kaimo žmonės prisimena, kad namus čia kadaise pasistatė Plūkai, vėliau pardavė, nauji savininkai nebeišsaugojo, nebeliko kam atokioje vietoje gyventi. Aleksandravičių šeimos dirbamų laukų plotuose yra ir daugiau senų sodybviečių, jos neardomos, tebestovi, tik takai ten užžėlę, durys nevarstomos, langai užkalti.

Pakeliui ūkininkai išvydo melioracijos griovių, tvarkomų ir apleistų, užaugusių krūmais ir jau gana tvirtais beržais. Šie grioviai nebesuspėjo, nepakliuvo į melioracijos statinių rekonstrukcijos europinius projektus, taigi, po stipresnių liūčių apylinkėse tikėtini potvyniai, menkesni derliai, nes ne visi ūkininkai pajėgūs kooperuotis ir tinkamai prižiūrėti melioracijos sistemas.

Didelio lauko pakelėje keliaujantieji stabtelėjo, kad pamatytų toli laukuose ūksmingą medį, klevą. Kuo jis ypatingas, kad verta sustoti ir paskaityti, kas lentoje prie kelio parašyta? Čia irgi vienas iš tvaraus ūkininkavimo šūkių – išsaugok medį savo laukuose – praktinių pavyzdžių. Ten, kur auga klevas, jo kupli viršūnė matyti iš Juodpėnų kaimo bendruomenės namų – poeto ir rašytojo Lino Valbasio (1909–2020) tėviškė. Savo gimtinės klevui jis sukūrė odę: „Kone kiekvieną vasarą / aplankau savo klevą. / Jau pusiaukelėje / nuo Obonių / pasirodo jo kupli kepurė.“ Poeto ir jo klevo atminimas rūpi ūkininkui – taip tvarus ūkininkavimas sujungia ekonominį, socialinį, aplinkosaugos aspektus, įgyja kultūrinę vertę.

Tolimesniems svečiams iš sostinės, kurie rečiau palieka savo miestietiškus biurus ir kabinetus, renginio šeimininkas surengė apžvalginę išvyką ir parodė būdingus sodžiaus kraštovaizdžius. Kur buvo Juodpėnų mokykla, dabar dykynė, o kad nebūtų visai tuščia, kaimo bendruomenės iniciatyva pastatyti iš medžio išdrožti mokinukai, toks savitas paminklas kaimo švietimo sistemos pertvarkoms.

Pravažiavo ekskursantai Mieliūnų kaimą, seną, su šiferio stogais – gyventojai nespėjo pasinaudoti valstybės parama, pritrūko paramos lėšų. Ten nėra asfalto, nėra vandentiekio ir kanalizacijos. Bet galėtų puikiai gyvuoti tvarus, tausojantis ūkininkavimas, jeigu būtų daugiau čia gyvenančių labai kantrių žemdirbių. Bet kaip jiems gyventi, jeigu patogumų tik tiek, kiek gamta duoda?

Valdžios ir spaudos atstovai pamatė senų sovietinių fermų komplekso liekanas Naujikų kaime. Yra ten dar daug plytų, daug geležies, ant stogų auga berželiai. Sovietinis kolūkio turtas, kadaise išdalytas kolūkiečiams pajais, kažkam priklausantis, bet savininkai ar paveldėtojai, pasklidę po Lietuvą ir Europą, tikėtina, pamiršo savo pajus. Kas tuo turėtų rūpintis? Savivaldybė? Bet ji to daryti negali, pirma reikia įteisinti bešeimininkystę, reikia teismo sprendimo, tada būtų galima griuvėsius sutvarkyti.

„Ir statyti ten galima saulės elektrines, neeikvojant geros derlingos dirbamos žemės“, – taip teigė ūkininkas Z. Aleksandravičius, „Tvaraus ūkio tinklo“ narys.

Yra kam kalbėti, o kas paklausys ir padarys?                     

Ūkininkų renginio baigiamoji dalis vyko Pasuosių kaimo turizmo sodyboje. Ten kelio galą vykom kartu su ministru K. Navicku ministerijos automobiliu, tad sakinys kitas neįpareigojančio pašnekesio atskleidė, kad rengiamasi atremti puolimą tų, kurie yra tikslingai pakviesti, taigi jau pasiruošę valdžią kritikuoti. Atvykstančiųjų laukė nemažai ūkininkų bendruomenės elito, žemdirbiškų asociacijų vadovų. Smalsumas ir įtampa tvyrojo lauko pavėsinėje, kol pirmieji kalbėtojai, tie patys ūkininkai, kurie diskutavo lauko dienos tvarios žemdirbystės temomis, neuždavė tono, taikaus, skatinančio išklausyti.

Ministras išsitraukė užrašų knygutę ir rašiklį, ūkininkų auditorija nusiteikė nuosekliai išsakyti savo rūpesčius ir lūkesčius. Tik ar gali sutapti lūkesčiai tų, kuriems yra svarbios pieninių karvių ir mėsinių bulių galvos, ekologiškų ir ne tokių ūkių hektarai, europinių išmokų neteisybės ir skriaudos, kuriems išmaniosios technologijos vieni niekai ir kurie vis neturi laiko kompiuteriui ar kitokioms naujųjų technologijų studijoms. Akivaizdu, keičiasi žemdirbių kartos, jaunimas reiklesnis, spartesnis, jis greičiau mokosi. Jis – rytdienos žemės ūkis, ir žemės ūkio politikos strateguotojai, valdininkai turi tai žinoti. O žinodami, atrodo, vengia iš nesmagumo, kad nepasirodytų neišmanantys.

„Žemės ūkio ministerijoje yra keli darbuotojai, kurie nusiteikę prieš žemdirbį, niekina jį“, – taip kalbėjo G. Špakauskas, o klausantieji paragino: „Pavardes pasakyk.“

„Pieno putos“ kooperatyvo direktorė Juratė Dovydėnienė pakartojo tai, kas kalbama dešimt­mečius – mažieji ūkiai turi kooperuotis, bet kooperacijos idėja vis ties mirties tašku, vis kokie biurokratiški trukdžiai atsiranda ir nubraukia visas pastangas.

Didysis Lietuvos ūkininkų nerimas – žaliasis kursas, kokie laukia kaštai, ar kas kompensuos ūkių praradimus, kada tiksliai įsigalios reikalavimai, kada bus žinomos taisyklės? O Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginis planas, kada jis bus pristatytas žemdirbiams, kad galėtų jie dar ką nors pasiūlyti, pakeisti, pasirengti tam?..

Lietuvos sunkiųjų arklių augintojų asociacijos prezidentas biržietis Vigantas Indrašius kalbėjo apie ministerijos ignoruojamą privatų sektorių ir sočiai maitinamą valstybinį žirgyną. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Eimantas Pranauskas – apie žongliravimus išmokomis (esmė – esame „maustomi“), Lietuvos grūdų augintojų asociacijos lyderis Aušrys Macijauskas – apie vėluojančią tiksliąją žemdirbystę, valdininkų neišmanymą, nepasitikėjimą žemdirbiais, jų nenorą gilintis į žemės ūkio ir kaimo problemas, negebėjimą ginti savo pozicijų Briuselyje. „Reikia bent metams atidėti žaliojo kurso įgyvendinimą Lietuvoje, turim patys susivokti ir tam pasiruošti“, – siūlė kalbėtojas.

Ne visi buvo išklausyti, ne visi išgirdo atsakymus, ne visus nuramino ministro replikos (pvz., žalmargių asociacija nepatenkinta juodmargių asociacija, ir ką daryti?..). Po renginio žemės ūkio ministras K. Navickas socialiniame tinkle parašė pamatęs, kad ūkininkas Z. Aleksandravičius savo ūkyje jau įgyvendino žaliąjį kursą. Pokalbis su ūkininkais buvęs dalykiškas, kartais aštrus. O ūkininkai po susitikimo juokavo – gal nebebijos ministras susitikimų, neištirpo, ne taip ir baisu buvo.

Autorės nuotraukos

2022.07.19 ŪP korespondentė Virginija JUŠKIENĖ

Susijusios temos - skaitykite: Zigmantas Aleksandravičius, BASF, lauko diena, Kęstutis Navickas, Roma Laurinkienė