Žiemos paslaptis: kur slepiasi seliavos?

Seliavos mėgsta gilius ežerus

Jos yra panašios į silkes. Lietuvos vandenyse seliavos išauga iki 35 cm dydžio, pasiekia maksimalų 250 g svorį, gyvena maždaug 10–11 metų. Turi lašišinėms žuvims būdingą riebalinį peleką. 

Yra ir gerokai stambesnių seliavų, kurių masė gali siekti iki 1 kg. Tai – Ladogos seliavos arba ripusai, kurias bandyta veisti mūsų krašte. Žvejys minėjo, jog šiame krašte taip pat buvo galima pagauti šių Ladogos seliavų, tačiau dabar nepasitaiko.

Seliavos gaudomos dideliuose gyliuose arba ties ežero duobėmis. Tam naudojami ploni valai, masalas – itin smulkūs natūralios kilmės masaliukai, tokie kaip mažos uodo trūklio lervos, smulkutės musių lervos.

Kalbintas žvejys žvejoja vienoje iš giliausių Baluošo ežero vietų. Šiame ežere jų yra keletas – čia žiemą galima pamatyti žvejų palapinių „miestelius“. Šis žvejys masalui naudojo fosforinį kabliuką. Tamsiame, giliame ežere žuvys jį „supainioja“ su zooplanktonu. Dėl to, anot žvejo, žuvys geriau kimba.

Nuotraukoje galima pamatyti „aparatą“ – echolotą, kuris padaro žūklę įdomesnę, nes padeda fiksuoti žuvų būrius. Nuotraukoje esantis echolotas rodo gylį, kuris žūklės vietoje siekia net 40 metrų. Nors seliavos žiemą būriuojasi 10–12 metrų gylyje.

Seliavas galima gaminti įvairiausiais būdais, tačiau ypač skanu valgyti sūdytas. Taip pat galima rūkyti, kepti, marinuoti.

Primename, kad pavasarį net ir storas >12 cm ledas gali būti silpnas ir labai pavojingas. Galite įlūžti.

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos informacija

Joanos Verseckienės nuotr.