Žilakrūmiai soduose

Gausiažiedis žilakrūmis (Elaeagnus multiflora Thunb.) natūraliose augavie­tėse aptinkamas Centrinėje Kinijoje, Japonijoje ir pietinėje Sachalino dalyje. Į Europą atvežtas XX a. pirmoje pusėje. Patys rimčiausi šių augalų tyrimai atlikti Sachaline, kur sukurtos perspektyvios veislės. Daug šios rūšies žilakrūmių au­ginama ir Ukrainoje, kur vykdomi veislių tyrimai atrenkant atsparias šalčiams veisles. Augalai auga žemais medeliais ar krūmais, iki 2,5–3 m aukščio.

Ūgliai yra rausvai rudi, išsišakoję, šakos pilkai rudos su retais dygliais. Lapai ovalios ar kiau­šiniškos formos, 3–7 cm ilgio ir 2–4 cm pločio, trumpai neaštriai nusmailėję, storoki, lygiakraščiai, švelniai banguoti. Viršutinė jų pusė ryškiai žalia, jauni lapeliai apaugę žvaigždiškais plaukeliais, vėliau pliki, apatinė dalis plaukuota, sidabriškai balsva, padengta pavieniais rudos spalvos žvyneliais.

Augalas deko­ratyvus, kai žydi, tada gausūs žiedynai padabina visą krūmą. Žiedai nedideli, pavieniai, apie 6–8 mm skersmens, la­bai kvapnūs, varpelio formos, švelnios kreminės spalvos. Pražysta balandžio pabaigoje–gegužę ir savo kvapu apie dvi savaites vilioja bites ir kitus vabzdžius. Kaulavaisiai sunoksta, priklausomai nuo veislės ankstyvumo, liepos pabaigoje–rugpjūtį. Jie apskritai cilindriškos formos, 1–2 cm ilgio ir iki 1,2 cm skersmens, tamsiai raudonos spalvos su sidabriškais taškeliais, sultingi, saldžiarūgščio ar saldaus skonio. Kauliukas verpstiškas, sudaro iki 20 proc. vaisiaus svorio.

Ant augalo visi vaisiai sunoksta skirtingu metu, skinami atrankiniu būdu per 2–3 savaites. Sunokę dar kurį laiką laikosi ant šakelių, o tai prailgina jų vartojimą iki vieno mėnesio. Dera ketvirtaisiais penktaisiais metais, tuomet nuo vieno krūmelio galima priskinti apie 1,5 kg kaulavaisių. Vėliau derliaus kiekis didėja ir vienas augalas mums dovanoja apie 6–7 kg, atskiros veislės – 10 kg vaisių. Jei augalai gerai prižiūrimi, jie dera 15–20 metų. Kadangi augalų ramybės laikotarpis labai trumpas, trunka apie mėnesį, jie labai jautrūs žiemai. Šiuo metu sukurtos septynios veislės, kurios dar nėra paplitusios: ‘Kriljon’, ‘Kunašir’, ‘Moneron’, ‘Saxalinskij pervij’, ‘Šikotan’, ‘Jūžnij’ ir ‘Taisa’.

Skėtinis žilakrūmis (Elaeagnus um­bellata Thunb.) savaime auga Kinijoje, Japonijoje ir Himalajuose. Lietuvoje retai auginamas sodybose. XX a. natūra­liose augavietėse skėtiniai žilakrūmiai buvo sodinami kaip eroziją stabdantys ar norint paįvairinti krašto augmeniją, skirtą laukiniams gyvūnams. Augme­nijos plėtrai reikšmės turėjo ir vietiniai gyvūnai, kurie maitinosi šių žilakrūmių vaisiais ir platino sėklas. Vienas krūmas gali subrandinti 54 000 gyvybingų sėklų. Savo agresyvia plėtra JAV rytinėje dalyje nuo Meino iki Pietų

Karolinos ir vidurio vakaruose nuo Oklahomos iki Minesotos skverbiasi į miškus ir pievas, kur sudaro neįžengiamus dygliuotus sąžalynus, stelbiančius vietinius augalus ir žolynus. Krūmai ar medeliai užauga apie 4–5 m aukščio ir panašaus pločio. Šakelės dažnai apaugusios dygliais, kartais be­dyglės, žievė gelsvai ruda. Lapai ovalios ar pailgai kiaušiniškos formos, 5–7 cm ilgio. Lapų viršutinė pusė iš pradžių būna apaugusi sidabriškais žvyneliais, vėliau plika, apatinė pusė su pilkšvais ir rusvos spalvos žvyneliais. Žiedai gelsvai balti, iki 1,5 cm ilgio, kvapnūs. Augalai pražysta gegužės pabaigoje–birželį. Kaulavaisiai 6–8 cm ilgio, pailgos formos, raudonai sidabriškos spalvos, noksta rugsėjį.

Siauralapis žilakrūmis (Elaeagnus angustifolia L.) savaime auga Vakarų ir Centrinėje Azijoje, Pakistane, Kaukaze, Pietų Europoje. Pasodintas plinta ir JAV vakaruose, ypač sauso klimato vietovėse, kur nuolat stebima šios rūšies populiacija. Krūmai ar medžiai užauga apie 7–10 m aukščio. Laja netaisyklinga. Šakos tamsiai rudos, apaugusios 1–3 cm ilgio dygliais. Lapai linijiški ar lancetiški, 2,5–9 cm ilgio ir 1,5 cm pločio. Lapų vir­šus pilkai žalias, apatinė dalis sidabriškai balta, padengta žvaigždiškais žvyneliais. Žiedai gelsvai balti, varpelio formos, 1 cm ilgio, sutelkti lapų pažastyse po 1–3, aštraus kvapo. Žydi lapams pasirodžius, birželį. Kaulavaisiai ovalūs, 1–1,5 cm ilgio, geltonai rudi, sunoksta rugsėjį ar spalį. Derėti pradeda penktaisiais septintaisiais metais, atskiros veislės dera labai gausiai, nuo krūmo galima priskinti iki 50 kg uogų. Augalai ilga­amžiai, išgyvena iki 100 metų.

Dauginimas ir auginimas

Žilakrūmius galima dauginti sėklomis, šaknų atžalomis ir žaliais auginiais. Juos verta sėti nuėmus derlių, nes tada geriau sudygsta. Jei sėklas planuojame sėti pavasarį, jos turi būti stratifikuojamos (4–5 mėnesius saugomos sumaišytos su drėgnu smėliu rūsyje, dėžutėse), o sėjamos į lysves balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje. Sėjinukai derėti pra­deda ketvirtaisiais penktaisiais metais.

Rūšis pasidauginti šakninėmis atžalomis nesudėtinga, reikia išsikasti atžalas su gausia, gerai išvystyta šaknų sistema ir pavasarį, iki išsprogstant pumpurams, pasodinti į purią ir derlingą auga­vietę. Žaliaisiais auginiais dauginti šiek tiek sunkiau, nes ūgelius reikia sodinti drėkinamose lysvėse ir įšaknyti. Renkant augalams sodinimo vietą būtina atkreipti dėmesį į dirvožemio rūgštingumą, nes žilakrūmiai nemėgsta augti rūgščiose dirvose.

Tai šviesomė­giai augalai, todėl sodintini saulės ap­šviestose vietose. Žilakrūmius galima sodinti ten, kur gruntiniai vandenys paviršiniai, nes jų šaknų sistema yra paviršinė ir auga iki 40 cm. Jei sun­kesnė dirva, svarbu nepasodinti per giliai. Dirvą galima pagerinti dolo­mitmilčiais, kompostu ar perpuvusiu mėšlu. Sodinant į nuolatinę vietą, svarbu iš anksto pasiruošti 30–50 cm gylio ir 1,5 m pločio duobes. Jei au­galus sodiname eilėse, atstumai tarp augalų turi būti 2,5–3 m.

Pasodinus galima pamulčiuoti. Augalai jautrūs šalčiui, jauni daigai gali iššalti esant 25–30 °C šalčio. Besniegėmis žiemomis žilakrūmius būtina dengti eglišakėmis arba mulčiuoti durpėmis. Didesnius krūmus žiemai galima prilenkti ir dengti eglišakėmis ar sniegu. Apšalę augalai greitai atželia ir vėl gerai auga bei dera, belieka šias šakas iškarpyti.

Nauda

Žilakrūmių vaisiuose susikaupia 10–20 proc. cukraus, 15–30 mg proc. vitamino C, karoteno, organinių rūgščių. Taip pat randama 17 aminorūgščių, iš jų 7 gyvybiškai svarbios organizmui. Vaisiuose ir lapuose gausybė mikro-elementų: kalio, kalcio, sieros, chro­mo, mangano, geležies, nikelio, va­rio, cinko, seleno, bromo, rubidžio. Lapuose yra ir cirkonio, aukso bei kadmio. Iš lapų gaminamos vaistinės arbatos, turinčios antioksidantinių ir uždegimą slopinančių savybių. Kinų medicinoje vaisiai naudojami kaip tonikas, sergant širdies ir kraujagyslių bei virškinimo trakto ligomis, siekiant užkirsti kelią sklerozės išsivystymui, pasižymi antibakteriniu ir antiviru­siniu poveikiu. Liaudies medicinoje vaisiai naudojami kaip sutraukiantis, uždegimą slopinantis antihelmintikas. Tinktūros ir šaknų ekstraktai turi rami­namųjų savybių ir stimuliuoja širdies darbą. Lapų nuoviras vartojamas nuo peršalimo, karščiavimo, o losjonai ir kompresai esant reumatiniams, poda­gros skausmams, radikulitui. Japonai žilakrūmių vaisius laiko ilgaamžiškumo ir jaunystės vaisiais. Vaisiai valgomi švieži ir perdirbti. Juos galima kon­servuoti ir džiovinti, jie naudojami kompotams, drebučiams, uogienėms, vynui ir konditerijos gaminiams ruošti. Šiuos vaisius taip pat tinka užšaldyti.

RECEPTAI

Su cukrumi trinti vai­siai. Išėmus kauliukus vai­siai sutrinami per sietelį kartu su cukrumi (1:1). Masė kaitinama nuolat maišant, kol cukrus ištirps. Tyrė saugoma stikliniuose induose vėsioje vietoje.

Uogienė. Išėmus kau­liukus vaisiai užpilami cukrumi (1:1) ir laikomi 10–12 val., kol atsiras sul­tys. Verdama ant silpnos ugnies.

Kauno kolegijos Aplinkos inžinerijos katedros dėstytojas Donatas KLIMAVIČIUS

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.