Žūstančios bičių šeimos. Tiesa ir mitai

Šalyje susidomėjusiųjų bitininkyste skaičius auga kasmet, bičių šeimų – kaip prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Sistemingai dirba Lietuvos bitininkų sąjunga (LBS), kiekviename šalies rajone turinti savarankiškas bitininkų draugijas. Bitininkystę ir bičiulystę populiarina Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doc. dr. Algirdas Amšiejus, neseniai išleidęs solidžią monografiją „Bičių metai“, mokslines praktines konferencijas rengia, bičiulius į „Apimondijos“ kongresus lydi bitininkystės sektoriaus ekspertas, LBS prezidentas Sigitas Uselis. Neseniai jis organizavo konferenciją „Bitininkystės padėtis Lietuvoje 2022 metais“, kurioje dalyvavo apie pusantro šimto bičiulių, pranešimus skaitė biologijos, veterinarijos, medicinos mokslų atstovai, verslininkai, bitininkystės specialistai.

LBS prezidentas Sigitas USELIS pasidalijo savo įžvalgomis su „Ūkininko patarėjo“ korespondentu Justinu ADOMAIČIU.

– Kiekvieną pavasarį skaudžiausia tema bitininkams – bičių praradimai žiemą. Kaip sutinkame šiųmetį bičių sezoną?

– Bitininkystėje bičių šeimų praradimas yra beveik neišvengiamas dalykas. Dažniausiai tai atsitinka rudens–žiemos–pavasario laikotarpiu. Jeigu prarandama iki 10 proc. bičių šeimų, manoma, kad tai nedidelis nuostolis, bet jei daugiau, tai jau yra ekonominė žala bitynui. Bičių šeimų žuvimo priežastis galima klasifikuoti dviem aspektais: pirma – šeimų žūtis dėl bitininko padarytų klaidų, antra – šeimų žūtis dėl įvairių ligų ir gamtos stichijų.

Pirmuoju atveju tai neišvengiamas dalykas, ypač pradedantiesiems bitininkams, kai dėl žinių ir praktikos stokos bičių šeimoms nėra sudaromos geros ir komfortiškos gyvenimo sąlygos. Kartais bičių šeimos žūsta ir dėl nevykusių eksperimentų. Tai tokie atvejai, kai norisi padaryti geriau, bet galiausiai gaunasi blogiau.

Antruoju atveju, ypač įvairių ligų pasireiškimu, tai iššūkis ne tik pradedantiesiems, bet ir patyrusiems bitininkams. Deja, tai yra šio laikmečio realija. Neužtenka tik žinoti apie bičių gyvenimo dėsnius, reikia ir išsamių žinių apie įvairias galimas ligas ir jų prevenciją.

Bitininko klaidos

– Lietuvoje suskaičiuojama daugiau nei 12 tūkst. bitininkų, didžioji jų dalis – mėgėjai, informacijos apie bites ir atsakymų ieškantys internete, socialiniuose tinkluose, draugijose. Kokios priežastys lemia bičių šeimų žuvimą dėl bitininko klaidų?

– Pateikiu keletą atvejų, dažniausiai pasitaikančių dėl bitininko padarytų klaidų. Pirmasis – šeimoje mažai bičių, pavieniai perai, panašūs į traninius. Tai atsitinka vasarą. Kai šeimoje nelieka motinos, atsiranda dalis bičių, kurios pradeda dėti neapvaisintus kiaušinėlius, iš jų ritasi nepilnaverčiai tranai. Šeima nusilpsta ir, ypač antroje vasaros pusėje, ją pradeda pulti vapsvos, lizde veisiasi vaško kandys. Dėl neapsižiūrėjimo ar neišmanymo nebuvo imtasi priemonių duoti aviliui motiną ir sustiprinti šeimą. Antrasis atvejis – šeimoje mažai bičių, yra prakiurusių perų, gali būti juntamas nemalonus kvapas avilyje. Tai irgi atsitinka vasarą. Manau, kad tai – amerikinio perų puvinio požymis. Apie šią ligą pradedantys bitininkai dažniausiai net nežino, ir tokia šeima išgyvena tik iki rudens ar žiemos pradžios. Trečiasis atvejis – bičių šeima rudenį labai nusilpsta ir per žiemą neišgyvena. Tai pasitaiko rudenį ir žiemą. Priežastis – didelis kiekis (tūkstančiai) varoa erkių šeimoje. Nesėkmingas erkių naikinimas arba nenaikinimas prieš metus. Taip pat ir eksperimentavimas, ieškant pigių ir efektyvių būdų. Tai, kad vasarą ant bičių nesimatė erkių, dar nieko nereiškia dėl artėjančios grėsmės. Ketvirtasis atvejis – bičių šeima labai silpna arba žuvusi, koriai ir žuvusios bitės padengti pelėsiu. Tai atsitinka žiemą. Priežastis – netinkamai žiemai paruoštas bičių lizdas, kai ypač daug apšiltinama, nepaliekant viršutinės ventiliacijos galimybės. Todėl iš lizdo nepasišalina anglies monoksidas ir dvideginis, tokia aplinka žiemojimui yra pražūtinga. Tai dažniau yra pradedančiųjų bitininkų klaida, kai norima, kad jos žiemotų kuo šilčiau, o atsitinka tik blogiau. Penktasis atvejis – bičių šeima žuvusi iš bado, žiemos kamuolys buvęs vienoje pusėje ir ten nelikę maisto, o kitoje pusėje likę rėmai su maistu. Tai atsitinka žiemos pabaigoje–pavasario pradžioje. Priežastis – lizde palikta per daug rėmų ir jei žiemos pabaigoje–pavasario pradžioje vyrauja stiprūs šalčiai, šeimos kamuolys pasislenka į vieną lizdo pusę, ten auginami perai, suvartojamas visas maistas, o į kitą pusę, kur yra maisto, pasislinkti nebeleidžia šaltas oras. Šeštasis atvejis – šeima žuvusi iš bado. Tai pastebima pavasario pradžioje. Taip atsitinka ir patyrusiems bitininkams, kai neteisingai apskaičiuojamas maisto kiekis žiemai. Dažniausiai tai nutinka buvusioms stiprioms šeimoms. Suvartojamo maisto kiekis žiemą būna didesnis, kai aviliai visai neapsaugoti nuo vyraujančių vėjų. Septintasis atvejis – silpna šeima po žiemojimo. Tai pastebima pavasario pradžioje. Mano įsitikinimu, dėl didelio varoa erkių kiekio dar prieš jų naikinimą (taip pat ir dėl uždelsto naikinimo) bitės, kurios peruose vystėsi kartu su erkėmis, išgyvena tik iki žiemojimo vidurio. Kita priežastis – erkių naikinimo priemonių (ypač oksalo rūgšties) perdozavimas, tai paveikia bičių sveikatą, jos neišgyvena.

Virusai prisitaiko

– Bičių ligos kasmet kinta, virusai prisitaiko ir tai dažniausiai yra bičių šeimų žūties priežastis. Ar tikrai taip yra?

– Virusų bičių organizme gali būti aptinkama daugiau nei 20 rūšių tipų, pavojingiausiais laikomi: deformuoto sparno A tipo virusas, deformuoto sparno B tipo virusas arba kitaip vadinamas varoa destructor–1 virusu, deformuoto sparno C tipo virusas ir ūmaus paralyžiaus virusas. Būtent su šių virusų, kurie glaudžiai susiję su varoa erkėmis, nes jos yra pernešėjos ir platintojos, paplitimu siejami gana dideli bičių šeimų žuvimai, prasidėję Europoje 2006 m. Deformuoto sparno virusas įprastai yra A tipo ir jis yra mažiau pavojingas iki tol, kol į jo platinimą neįsijungia didelis kiekis erkių, atsiradusių bičių šeimoje. Kritinė riba – 2 000–3 500 vnt. varoa erkių šeimoje. Tačiau jei deformuoto sparno A virusas pilnai ar iš dalies mutuoja į tipą B ar C, kurie dauginasi žymiai sparčiau, bičių šeimas gali ištikti žūtis net ir dėl žymiai mažesnio tuo metu šeimoje esančio erkių kiekio. Tuo galima paaiškinti tokius reiškinius, kai vienoje apylinkėje ar rajono teritorijoje bičių šeimų žuvimas tuo pat metu yra daug didesnis nei gretimuose.

– Kaip atpažinti požymius, kai bičių šeimos žūva nuo ankščiau minėtų virusinių ligų?

– Pirmiausia – rudens laikotarpis. Požymis – bičių šeimos maitinant pradeda mažėti maždaug po vieną tarprėmį kas savaitę ir lieka tuščias avilys su pilnais rėmais maisto, jei dar palanki aplinkos temperatūra arba visai nedaug bičių su motina ir perais koriuose. Priežastis – kurio nors tipo deformuoto sparno virusinė liga, kuri prasidėjo dėl didesnio erkių kiekio dar prieš ankstyvą naikinimą, vėliau plito tarp bičių žiemos maisto perdirbimo metu, nors didžioji dauguma erkių jau buvo eliminuotos, arba dėl didelio erkių kiekio ir tuo pačiu maitinimo, jei buvo pasirinktas vėlyvo erkių naikinimo variantas.

Kitas laikotarpis – žiema. Požymis – bičių šeimos randamos žuvusios. Bičių daug, visos jos sugulusios ant dugno, o kuri nors dalis – ant viršutinių pagalvių, jei jos galėjo ten patekti.

Priežastis – dažniausiai taip pat deformuoto sparno virusas, mutavęs į pavojingesnę nei įprastai atmainą. Gali būti ir ūmaus paralyžiaus viruso išplitimas, dėl kurio šeima žūsta per keletą dienų. Koks tai virusas, tapęs žūties priežastimi, gali nustatyti tik laboratorija.

Pavasario laikotarpis. Požymis – šeima apsiskraidė, bitės nešė žiedadulkes, augino perus ir netikėtai žuvo. Priežastis tokia pat, kaip ir žiemą – dažniausiai taip pat deformuoto sparno virusas, mutavęs į pavojingesnę nei įprastai atmainą. Gali būti ir ūmaus paralyžiaus viruso išplitimas, dėl kurio šeima žūsta per keletą dienų. Virusą, tapusį žūties priežastimi, gali nustatyti tik laboratorija. Pavasarį tokie atvejai atsitinka daug rečiau nei žiemą.

– Kas gali padėti visais tokiais išvardintais atvejais, siekiant išvengti praradimų?

– Atsakymas vienas: stengtis palaikyti kuo mažesnį kiekį varoa erkių bičių šeimose. Tai yra pats pagrindinis virusinių ligų vektorius. Prieš virusines ligas vaistų nėra – tuo įsitikinome pabuvę COVID-19 gniaužtuose.

– Kaip apibūdintumėte klaidingus bičių žuvimo priežasčių vertinimus?

– Visi tokie mįslingi ir netikėti bičių šeimų praradimai verčia bitininkus ieškoti priežasčių ir patarimų, kaip to išvengti. Didžioji dalis literatūros, iš kurios mokosi pradedantieji bitininkai, yra parašyta dar tais laikais, kai tokių didelių nelaimių nebūdavo. Internetinėje erdvėje rusų kalba yra įvairiausių paaiškinimų, kurie dažniausiai iš fantazijos srities. Bitininkai stengiasi patys atspėti arba dažniausiai kreipiasi į labiau patyrusius kolegas.

Nepasiduokime mitams

– Bitininkų bendruomenėse plinta įvairūs spėliojimai dėl bičių elgsenos, ligų ir mirčių. Kaip apibūdinti tokį reiškinį?

– Man pačiam per paskutinius dešimtmečius teko išgirsti įvairiausių bičių žuvimo priežasčių, tad pateikiu keletą populiariausių, o kadangi jie yra neteisingi, vadinu juos mitais.

Pirmasis mitas – bičių šeima žuvo, nes blogas cukrus ar bitės sušalo. Tai kadaise buvęs populiariausias ir tuo pačiu primityviausias priežasties apibūdinimas, daugiausia būdingas kaimo bitininkams–mėgėjams. Norint suprasti, kad tai mitas, pravartu pasiskaityti bitininkavimo pradžiamokslį.

Antrasis mitas – perų antroje vasaros pusėje buvo mažai ar kurį laiką visai nebuvo. Tai jau daug rimtesnis mitas, kuriuo patiki ir labiau patyrę bitininkai. Teoriškai kaip ir teisinga – žiemoja tos bitės, kurios išsirita antroje vasaros pusėje, ir jei tokiu laiku jų perų buvo mažai, tai rudenį vasaros bitės miršta, o naujai išsiritusių beveik nėra ir todėl tarsi lieka tuščias avilys. Bet daugeliu atvejų perų antroje vasaros pusėje nebūna, jei nebūna medunešio ir lieka žiemoti tos bitės, kurios būna išsiritusios daug anksčiau. Esmė ta, kad jeigu bitė nedalyvavo arba beveik nedalyvavo nešant nektarą ir auginant perus, jos gyvenimo trukmė apie 9 mėn.

Trečiasis mitas – rudenį netoli bityno ūkininkas žalienas ar dirvonus purškė raundapu. Taip, dabar Lietuvoje rudenį kai kur laukai geltonuoja, nes žalinimui sėjamos garstyčios. Iš jų bitės, esant palankiam orui, nešasi žiedadulkes ir šiek tiek nektaro. Tačiau nupurškus garstyčias, jos iškart sunyksta ir bitėms nebėra ten ką veikti, juolab kad į tokius plotus skrenda tik nedidelė dalis vadinamųjų lauko bičių, kurių, jei jos grįžtų apsinuodijusios, avilio sargybinės neįsileistų.

Ketvirtasis mitas – šeima žuvo žiemą ar pavasariop dėl nozemozės (viduriavimo). Jau 20 metų nozemozė Lietuvoje yra gana reta liga, bet žuvusioje šeimoje apviduriuotų korių ar apšiltinimų tikrai randama. Taip yra todėl, kad šeimai labai susilpnėjus dėl varozės ir virusinių ligų, sveikos bitės, siekdamos palaikyti kamuolyje šilumą, priverstos vartoti daug maisto, todėl nebeatlaiko jų virškinamasis traktas ir įvyksta tuštinimasis. Kita priežastis – stresas prieš artėjančią mirtį. Baigiantis maisto atsargoms net sveikos ir stiprios bičių šeimos pradeda viduriuoti.

Penktasis mitas – prastos kokybės erkių naikinimo priemonės. Tai, kas šalyje parduodama oficialiai, yra registruota ir turi atitikti visus veiksmingumui ir bičių saugumui keliamus reikalavimus. Tam visi gamintojai turi modernias laboratorijas. Šiuo atveju tai ne blogos kokybės veterinariniai preparatai, o prastas bitininko mąstymas. Yra daug rekomendacijų, kad negalima naudoti tos pačios veikliosios medžiagos pagrindu pagamintų preparatų ištisai keletą metų, nes taip erkės tampa atsparios priemonei. Reikalinga rotacija ir, savaime aišku, atitinkamos bitininko žinios.

Redakcijos nuotrauka