Žydų bendruomenės klestėjimą ir tragediją Žiežmariuose primena sinagoga

Išskirtinis paveldo objektas

Žiežmarių štetlo medinė sinagoga laikoma išskirtiniu žydų kultūros paveldo objektu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. Tokių medinukų mūsų šalyje yra išlikę 17.

Paminklas nuo 2013 metų pavasario įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, saugomas valstybės. Beje, be Žiežmarių sinagogos, valstybė saugo dar 5: Alantos, Tirkšlių, Kurklių, Kauno „Ohel Jaakov“ choralinę ir Pušaloto sinagogas.

Pirmasis įspūdis – erdvu ir šviesu. XIX a. viduryje pastatyta Žiežmarių sinagoga turi net 18 langų (taisyklės reikalauja, kad žydų maldos namuose būtų ne mažiau nei 12 langų).

Pastatas rūpestingai restauruotas. Nuostabu, kad yra išlikusių autentiškų interjero detalių. Salės centre esančią nedidelę pakylą supa keturios kolonos (iš jų dvi autentiškos), pakėlęs akis į lubas gali išvysti medinę rozetę, kuri taip pat yra originali. Sinagogos centre, vadinamoje Bimoje, vykdavo religinės apeigos, būdavo skaitoma Tora. Moterims skirtoje pusėje išlikusios dailios arkos. Sienos tapybos fragmentai su rožytėmis bei spalvų gama – būdinga Romantizmo epochai.

Buvo avarinės būklės

Dabartinį vaizdą Žiežmarių sinagoga įgijo visai neseniai – 2019–2021 metais. Kai paminklas pagal panaudą (2015 m.) buvo perduotas Kaišiadorių savivaldybei, atrodė itin suvargęs – avarinės būklės. Tai primena čia pat eksponuojamos nuotraukos.

Sovietiniais metais Žiežmariai buvo Kaišiadorių sodininkystės ūkio centras, o žydų maldos namai tarnavo kaip sandėlis. Maždaug nuo 1980 metų statinys tapo nereikalingas ir ūkiui. Nuo to jis tris dešimtmečius stovėjo apleistas, nyko.

Žiežmarių sinagoga vietos bendruomenei dabar tarnauja kaip kultūros renginių erdvė. Čia vyksta parodos, koncertai. Lankosi turistai: paminklas įtrauktas ne tik į Lietuvos, bet ir Europos žydų kultūros paveldo kelią.

Sudarė pusę miestelio gyventojų

Šiandien Žiežmariuose gyvena apie 3,15 tūkst. gyventojų, vyrauja lietuviai. Žydų bendruomenės nėra. O iki Antrojo pasaulinio karo ji sudarė svarią miestelio gyventojų dalį.

1937 m. mieste buvo 1940 gyventojų: 946 katalikai, 981 žydai (149 šeimos), 13 sentikių (14 šeimų), 11 stačiatikių (3 šeimos), 9 totoriai (2 šeimos).

Mieste veikė net 109 įmonės, daugiausia smulkios krautuvėlės. Buvo daug amatininkų, ypač batsiuvių ir siuvėjų. Veikė aštuoni restoranai – „traktieriai“, septynios kepyklos (dauguma priklausė žydams). Klestėjo visuomeninis gyvenimas, būrėsi įvairios organizacijos. Centrinėje aikštėje šurmuliuodavo masiniai renginiai ir turgus (turgaus prekyba vyko ir dar trijose miesto vietose).

Užrašas ant sinagogos sienos

Nacistinės Vokietijos kariuomenei 1941 metų birželio 27 d. okupavus Žiežmarius, masiniai žydų suėmimai buvo pradėti rugpjūčio pirmojoje pusėje. Apie 250 vyrų buvo nuvaryti į Pravieniškių priverčiamojo darbo stovyklą. Pasak istorikų, jie veikiausiai jie buvo sušaudyti rugsėjo 4 d., kuomet Pravieniškių priverčiamojo darbo stovyklos pakraštyje buvo sušaudyti 253 žydai.

Rugpjūčio 16-ąją Žiežmarių policininkai suėmė 193 miestelio žydus vyrus ir 89 moteris. Suimtieji buvo nuvaryti į Kaišiadoris, rugpjūčio 27 d. nužudyti Strošiūnų miško pakraštyje kartu su Kaišiadorių bei dalimi Žaslių žydų.

Likusios miestelio žydės, vaikai ir seneliai – iš viso apie 700 žmonių – buvo uždaryti sinagogoje. O po dviejų dienų visi suimtieji buvo išvaryti ir sušaudyti Strošiūnų šile, netoli automagistralės Vilnius-Kaunas. Žudynėse dalyvavo savisaugos bataliono kareiviai, policija, kartu su motorizuoto vokiečių dalinio kariškiais.

Sinagogos sienos yra prisisunkusios ašarų, baimės ir nevilties. Tomis dienomis, kai sinagoga buvo paversta mažuoju getu, ant sienos lenkų kalba kažkuris iš tų 700 pasmerktųjų pieštuku išvedžiojo užrašą. Jis perspėja lietuvius, kad po karo jų laukia toks pat likimas.

Doros piešiniai

Dora Jonesaitė-Pilianskienė karo metais išvengė kitų Žiežmarių žydų likimo.

Dora 1912 m. gimė siuvėjų Motelio ir Lėjos Jonesų šeimoje, buvo penktasis vaikas. Vėliau šeima susilaukė dar penkių atžalų. Amato visi mokėsi nuo vaikystės. Taip pat ir Dora pradėjo siūti sulaukusi 13 metų.

„Turėdama 13 metų, atsisėdau siūti su tėvu – reikėjo duonai uždirbti. Kiekvienas vaikas pas mus buvo siuvėjas. Kai į Urugvajų emigravo tėvai, broliai, ir seserys, likau tik aš ir brolis Icikas, kuris tarnavo Lietuvos kariuomenėje – siuvykla liko man, kur ir dirbau iki pat karo“, – užrašyti Doros Jonesaitės-Pilianskienės prisiminimai.

Dora ištekėjo 1940 m. už rumšiškiečio Calelio Pilianskio. Savo tautiečių likimo jiems pavyko išvengti vyro Calelio brolio dėka.

Būdama garbingo amžiau, gyvendama Vilniuje, Dora Pilianskienė pradėjo piešti. Savo piešiniuose ji tiksliai atkūrė vaikystę, jaunystę Žiežmariuose menančius laikus. Sinagogoje galima pamatyti jos šeimos dovanotų piešinių. Ant jų aiškiai parašyti metai – 2006-ieji: Dorai Pilianskienei tuomet buvo 94-eri.

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.