Žygis į kaimą: vietoj poilsio – neplanuotas ūkis

Vaikystė ir jaunystė nelepino

Alai Augulienei – buvusiai pareigūnei – 46 metai. Policija yra vienintelė „Ūkininko patarėjo“ pašnekovės darbovietė. Sulaukusi 40-ies, moteris pasirinko pensiją. Dar visai neseniai pareigūnams būdavo galima po 20-ies metų tarnybos išeiti į užtarnautą poilsį, nes darbas sunkus, jame patiriama daug streso. Tačiau ir vaikystė nebuvo lengva. A. Augulienės mama mirė nuo vėžio, kai mergaitei buvo vos penkeri. Tėvo ji neprisimena. Anksti pateko pas globėjus, o iš jų – į internatinę mokyklą. Kaip sako, buvo beveik vilnietė, nes pas globėjus ir jų gimines ūkio darbus atlikti padėdavo tik vaikystėje ir ne nuolat. Tapusi paaugle, Ala pasirinko likti vien Vilniuje ir kuo geriau mokytis.

„Būdama 18 metų įstojau į Policijos akademiją, tapau policijos pareigūne“, – pasakojo moteris. Pradėjo nuo patrulės darbo viešojoje policijoje. Vėliau perėjo į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pajėgų valdymą. Karjera tęsėsi Vilniaus kriminalinėje policijoje, Nusikaltimų nuosavybei tyrimų valdyboje, Operatyvaus reagavimo poskyryje. Ten dirbo operatyvinį darbą. Kova su vagystėmis, plėšimais, pasalos, nusikaltėlių stebėjimas, sulaikymas. Kildavo ir grėsmių, todėl po vieną nevaikščiojo, nes kai kada sulaikant nusikaltėlį, šis puldavo su šaltuoju ginklu. Laimė, viskas baigdavosi gerai.

Pašnekovės darbas buvo išaiškinti žmones apiplėšinėjančius nusikaltėlius. Vilniuje pasirodė vagis, kuris nuo moterų ir merginų plėšdavo auksinius papuošalus: grandinėles, auskarus, apyrankes. Tokių buvo daug. Vien A. Augulienė su kolegomis susekė ir sulaikė ne vieną ir ne du. Vieni gyveno apleistame name Užupyje, išlįsdavo prie stotelės šalia transporto žiedo, laukdavo aukos, apiplėšdavo ir dingdavo tame name. Tad sugauti nebuvo lengva. Patyrę vyresni kolegos mokėjo stebėti žmones ir nujausdavo, ko iš kurio tikėtis.

Visuomenę kai kurie kolegos operatyvininkai juokais skirstė į kategorijas: „baltosios apykaklės“ (aukščiausio rango verslininkai, vadovai), „vadybininkas kategorija tūkstantis du šimtai“. „Klasifikavo“ pagal numanomas algas, kostiumus, laikyseną. Buvo neišsiskiriančiųjų iš minios grupė. Ir buvo nusikaltėliai. Tarp jų – narkomanai. Pasak pašnekovės, dažnai narkomano ir vagies mes neatskirtume nuo padoraus piliečio. Kai įstatymu buvo nustatyta didesnė suma, nuo kurios pasisavinimo pradeda galioti baudžiamoji teisė, o už mažesnę taikyta tik administracinė atsakomybė, nusikaltėliai vogdavo drabužius, o apsirengę ir apsiavę atrodydavo solidžiai. Potencialias aukas tiek jie, tiek pareigūnai atskirdavo iš elgesio su asmeniniais daiktais. Nerūpestingi arba seni, neslepiantys pinigų prie bankomato, ilgai skaičiuojantys būdavo potencialios aukos. Aukas sekdavo abeji: pareigūnai – kad sučiuptų aukos silpnumo ar neapdairumo priviliotą vagį.

Pasitaikydavo kurioziškų situacijų. „Ateina vagilė, tarkim, į „Drogą“ vogti puikiai apsirengusi, o mes ją sekame avėdami numindytais batais. Pardavėjos ar apsauginiai mus stebi, o puošnusis vagis ar vagilė švarina parduotuvę“, – prisiminė A. Augulienė.

Policijoje jai dirbti patiko, jautė džiaugsmą, kad gali kažkam padėti. Už nepriekaištingą tarnybą daug kartų skatinta, apdovanota, yra gavusi Pirmojo laipsnio pasižymėjimo ženklą.

Ieškojo namo su... būda

Taip nutiko, kad našlaitė Ala neužgyveno nuosavų namų, tad teko nuomotis dalį namo sostinėje. Pamėgo ir prižiūrėjo prie būdos gyvenusį šeimininkų šuniuką. Namo nesivedė, nes šis nesutarė su jos šunimi. Taip prie kiemsargio taip prisirišo, kad, būsto savininkams nutarus namą parduoti, moteris nutarė kiemsargiuką pasilikti. Todėl ėmė ieškoti namų, kuriuose bus galima pastatyti būdą keturkojui. Į miestų butus nelabai kas norėdavo priimti su šunimis.

„Taip ir atsidūriau kaime – dėl šuns. Rukainiuose“, – pasakojo ŪP pašnekovė. Ji apsiėmė prižiūrėti sodybą. Norėjo būti kuo toliau nuo miesto šurmulio, susižavėjo gamta, laukų platybėmis, žolynais. Patiko didžiulis kiemas. Svajojo, kaip gėrėsis gamta, rytais gers kavą kieme ir grožėsis sodu. Sodybos šeimininkai pasiūlė atkreipti dėmesį į ūkio pastatus, kuriuose jų tėvai kadaise augino paukščius. „Na, jau pas mane kieme vištų tai nebus, – pareiškė A. Augulienė. – Kur vištų teritorija, planavau, kad kabės hamakas, stovės šašlykinė, bus poilsio kampelis. Turėsiu tik daržą. Kai pradėjau gyventi, o žolė – augti, viskas tapo absoliučiai ne taip, kaip įsivaizdavau. Žemės – gal netoli hektaro. Šienavimas ir priežiūra užėmė tiek laiko, kad poilsio zonos įrengimas nutolo. Kiaušinius, pieną ir kitas kaimiškas gėrybes pirkdavau kaime. Ir tada, maždaug po metų nuo persikėlimo, pagalvojau, kad naudos nėra – tik dirbu, o produktus vis tiek perku. O juk galėčiau užsiauginti vištų, jos dėtų kiaušinius, ir tos zonos man nereiktų šienauti – nauda keleriopa. Taip atkeliavo pirmosios vištos. Pagavau kaifą.“

Vėliau nutarė įsigyti gyvų žoliapjovių. „Karvių aš bijojau ir iki šiol bijau – man jos per didelės. Taigi, ožkos – ir pieno duos, ir „šienaus“. Pažįstami padovanojo dvi ožkytes. Dabar jos jau trys. Būtų keturios, bet gimė ožiukas, o miestiečio trūkumas vienas – negali tapti visišku kaimo žmogumi, kol savo gyvūnus laikai augintiniais, pamilsti juos. Kaip tu savą pjausi, kaip tu jo mėsą valgysi? Taigi ožiuką padovanojau.“

Dabar A. Augulienės ūkyje yra 23 vištos, 3 ožkos, 4 katinai, visi – priglausti iš gatvės, o kiek dar iš kaimo ateina paėsti! „Tuos benamius katinus sugaudžiau ir nuvežiau kastruoti, – šypsodamasi pasakojo moteris. – Jiems, matyt, taip patiko, kad liko pas mane. Juk po nuskriaudimo aš juos paguodžiau, pašėriau. Planuoju laikyti bičių, baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto organizuojamus Bitininkystės pradmenų kursus. Jau ir panaudotų avilių įsigijau, tik dar nesutaisiau tų, kurie aplūžę.“

Kartu gyvena ir kinų kuoduotasis šuniukas Vudis. Bičiulio, kuriam sodybos su būda ieškojo, jau nebėra.

Bulviakasis prieš Vėlines

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Titulinėje nuotr. – Ala Augulienė parodė tik keletą iš savo, kaip pareigūnės, apdovanojimų.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.​​​​​