Paramos mažinimas prieštaraus žemės ūkio politikos tikslams

Žemės ūkio ministerija jau pristatė naują ūkininkavimo viziją ir pateikė pasiūlymų, kaip turėtų pasikeisti ES paramos lėšų skyrimas Lietuvos žemės ūkio subjektams. Galutinis planas bus patvirtintas kitąmet, o iki tol žemdirbių organizacijos dar gali diskutuoti gerą pusmetį. Ministerija numato, kad Lietuvoje labiausiai bus remiami prekiniai daržovių ūkiai, mažiau pelningi ūkiai, valdantys iki 100 ha naudmenų, smulkieji pieno ūkiai ir jaunieji ūkininkai, o mažiau papildomos susietosios paramos bus skiriama stambiesiems ūkiams. Mat šie, kaip nustatyta Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrimais, dirba pelningai.

ŽŪM pateiktą ketinimų projektą komentuoja Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktoriaus pavaduotojas Eimantas PRANAUSKAS.

„Kalbant apie Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) nuostatas, dažnai teigiama, kad jos pagrindinis uždavinys yra vienas – ūkininkų pajamų palaikymas. Tai klaidinga interpretacija. Lisabonos sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo yra išdėstyti 5 konkretūs Bendrosios žemės ūkio politikos tikslai. Pirmiausia – didinti žemės ūkio našumą skatinant technikos pažangą bei užtikrinant racionalią žemės ūkio gamybos plėtotę ir kuo geresnį gamybos veiksnių, ypač darbo jėgos, panaudojimą. Iš šio tikslo kyla kitas: užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, ypač didinant žemės ūkyje dirbančių asmenų asmenines pajamas.

Europos Komisijos parengtuose ES žemės ūkio politikos tiksluose taip pat nurodoma, kad būtina stabilizuoti rinkas, užtikrinti pakankamą žemės ūkio produkcijos tiekimą bei užtikrinti vartotojams priimtinas tiekiamos produkcijos kainas.Atkreipsiu dėmesį: Europos Teisingumo Teismo bylose yra pažymima, kad BŽŪP tikslų turi būti siekiama harmoningai. Jie negali būti atskiriami ir įgyvendinami kiekvienas atskirai. Vadinasi, ir pajamos negali būti atsiejamos nuo pareigos gaminti ir tiekti produkciją vartotojui, kaip įprasta teigti.

Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai iš ES Vadovų Tarybos pavyko atsivežti pirmuosius Lietuvos žemdirbiams palankesnius už anktesnius pasiūlymus dėl tiesioginių išmokų po 2020 metų, tačiau labiausiai pažymimas nusiteikimas mažinti išmokas stambiems gamintojams. Mūsų asociacijos požiūriu, ši Briuselio kabinetuose sumanyta Lisabonos sutartyje išvardintiems tikslams prieštaraujanti priemonė nedera su visais mano nurodytais BŽŪP tikslais. Juk, regint padidėsiančią bendrą išmokų sumą ir vertinant ketinimus jas smarkiai mažinti stambiems žemės ūkio produkcijos gamintojams, nuvertinamos prekinių ūkių, orientuotų į rinkos poreikius, pastangos didinti našumą diegiant pažangias ir tvarias technologijas, kuriant modernias darbo vietas, darbuotojams teikiant socialines garantijas. Tuo tarsi nuvertinamos ir stambių gamintojų pastangos užtikrinti maisto produktų ir žaliavų tiekimą vartotojams bei perdirbamajai pramonei ir kt.

Maža to, padrąsinimas, jog bus mažinama tik bazinės išmokos suma, visiškai kompromituoja ir sugriauna šios išmokos mokėjimo logiką ir mechanizmą, nes kiekvienas žemės ūkio naudmenų hektaras, už kurį mokama bazinė išmoka, turi atitikti kompleksinio paramos susiejimo (ateityje Sąlygiškumo) reikalavimus. Juk nė neužsimenama, kad dėl proporcingo išmokų sumažinimo galėtų būti atsisakoma ir kai kurių privalomų reikalavimų.

Taip Lietuvoje susiklosčiusiomis žemės ūkio struktūros sąlygomis neigiamas signalas, siunčiamas ūkiams, kurie, naudodami 13,5 proc. žemės ūkio naudmenų, pagamina apie 30 proc. šalies bendrosios žemės ūkio produkcijos, gali būti prilyginamas nacionalinių interesų išdavystei.

Kita aktuali tema – perskirstymo išmoka, dėl kurios tiesiogines išmokas didesniems ūkiams numatoma sumažinti apie 30–40 Eur/ha. Pristatinėjant šios priemonės mažinimo būtinumą, nepamirštama vis prikišti 20 ir 80 proc. santykio temą. Visų pirma, atkreipsiu dėmesį, kad šiuo metu daugiau kaip 80 proc. Lietuvos ūkių yra atleidžiami nuo žalinimo reikalavimų, o daugiau kaip 50 Eur/ha išmoka yra skiriama „už nieką“ – nevykdant jokių ES reglamentu nustatytų klimatui ir aplinkai naudingų papildomų reikalavimų.

Nieko verti ir argumentai, kad nedideli, natūriniai, tik save išlaikantys ūkiai yra didelė vertybė siekiant BŽŪP tikslų. Sutartyje yra nustatyta, kad visų dydžių ūkiai turi pareigą didinti gamybos našumą, kad užtikrintų vartotojų aprūpinimą maisto produktais ir t. t. Kita vertus, jei perskirstymo išmoka siekiama padidinti ūkininkų (šiuo metu iš pradžių valdančių iki 30 ha, o paskui – iki 50 ha) pajamas, kodėl ignoruojama, kad vienam žemės ūkio bendrovėje dirbančiam asmeniui tenka vidutiniškai vos 28 ha deklaruojamų žemės ūkio naudmenų?

Dar vienas „perliukas“ – susietosios išmokos už melžiamas karves diferencijavimas. Pagal šiuo metu Europos Komisijos pateiktą Reglamento projektą, jokio susietosios paramos diferencijavimo sektoriaus viduje nėra numatyta. Tad kodėl Lietuvoje, kaip jau yra įprasta, užuot griežtai laikiusis ES teisės aktų nuostatų, šiuo atveju buvo nuspręsta jas pažeisti? Kam šovė į galvą pasiųsti dar vieną neigiamą signalą didesniems negu 150 karvių ūkiams?

Vertindamas pirmųjų pasiūlymų dėl tiesioginių išmokų visumą, darau išvadą: būsimasis laikotarpis stambiesiems ūkiams bus sunkesnis už dabartinį, todėl jau reikia svarstyti, ar verta toliau investuoti į technologijas, techniką, šiuolaikinių darbo vietų kūrimą kaime, ar geriau susiveržti diržus ir pralaukti, kol praeis dirbtinai sukeliama stagnacija, ūkių smulkinimo vajus ir bus grįžta prie žemės ūkio pažangos skatinimo. Tikiuosi, kad postringautojai apie gyvybingo kaimo atkūrimą susivoks ir pagaliau įrodys Briuseliui, kad BŽŪP turi remti ne vien hektarus, o pirmiausia žemės ūkyje dirbančius asmenis.“

Komentarą parengė ŪP korespondentas Kazimieras ŠLIUŽAS