Privačių miškų dydžio ribojimas – žala verslui ir ekonomikai?

Algimanto SNARSKIO piešinys

2019 m. Seimas priėmė Miškų įstatymo pataisą, kad nuo 2020-ųjų sausio vienas savininkas ar susiję asmenys galės turėti iki 1,5 tūkst. ha miško. Miško žemės įsigijimo ribojimą skeptiškai įvertino Vyriausybė, Europos teisės departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Konkurencijos taryba, Pramonininkų konfederacija, jie įsitikinę, kad tokiomis pataisomis gali būti daroma esminė žala šalies verslui bei ekonomikai.

„Ūkininko patarėjas“ pašnekovų klausė, ar tikrai reikėtų Lietuvoje panaikinti miško žemės įsigijimo ribojimus – 1,5 tūkst. ha ribą.

Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas Vidmantas VERBYLA: „Kad Lietuvos miškų masiškai nesupirktų užsieniečiai, Seime buvo priimtas apribojimas, leidžiantis turėti ne daugiau kaip 1,5 tūkst. ha miško. Tai kiekvienam lietuviui suprantama, tačiau įvedant šį apribojimą nebuvo numatyta, kaip jis bus įgyvendintas. Užsienio kompanijos be jokių kliūčių šį ribojimą apeina steigdamos keletą uždarųjų akcinių bendrovių ir pirkdamos miškus, kiek tik joms reikia. Tad draudimu beveik nieko nebuvo pasiekta, tik naudotos lėšos šiam draudimui administruoti.

Lietuvoje yra apie 260 tūkst. miško valdų, kurių vidutinis plotas 3,2 ha. Turbūt kiekvienam aišku, kad tokioje smulkioje valdoje ekonomiškai nepaūkininkausi, neįmanoma normaliai rūpintis ir miško priežiūros funkcijomis, gamtosauga. Miškininkai visuomet pasisako už miško valdų stambinimą ir normalų ekonomišką ūkininkavimą jose, todėl, įvedus draudimą, būtinai reikėjo rasti ir būdų jam įgyvendinti, antraip jis nereikalingas.

Kaip spręsti šią problemą, sunku pasakyti, o spręsti reikia. Ekonomiškai ūkininkaujama VĮ Valstybinių miškų urėdijos regioniniuose padaliniuose, kurių vidutinis plotas apie 35 tūkst. ha. Galbūt reikėtų apsiriboti tokiu plotu? Šį klausimą dar būtina gerai išdiskutuoti su visomis suinteresuotomis grupėmis, įvertinti kitų šalių patirtį, ieškoti kitų sprendimo būdų.“

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininko pirmasis pavaduotojas Kazimieras ŠIAULYS: „Nuostata riboti miško paskirties žemės įsigijimą iki 1,5 tūkst. ha Seime atsirado daugiau dėl kažkieno ambicijų. Nors Seimo Teisės departamentas, rodos, ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, ir Konkurencijos taryba bei kitos institucijos, Vyriausybė irgi nepritarė tokiam ribojimui. Pasibaigusios kadencijos Seimas šitą Miškų įstatymo nuostatą priėmė buldozeriu.

Kokie tikslai? Galbūt net jų nesužinosime. Manau, kad tai tebuvo tik viešųjų ryšių akcija, parodanti, kad kažką galima sustabdyti, sutramdyti. Gal tai buvo nukreipta prieš menamą didelį pavojų, kurį kelia švedų, suomių ir kitų Skandinavijos šalių bendrovės, čia supirkinėjančios miškus. Tačiau pasižiūrėjus į statistiką matyti, kad, pavyzdžiui, bendrovė „Ikea“ turi didžiausią Lietuvoje privačių miškų plotą – beveik 30 tūkst. ha. Palyginti su pačia didžiausia miškų savininke ir valdytoja – Valstybinių miškų urėdija, turinčia pusę Lietuvos miškų, apie 1 mln. ha, bendrovės „Ikea“ miškų plotas yra nedidelis. Daugumos Skandinavijos šalių požiūris į šią problemą yra toks, kad negali būti leidžiama vienose rankose sukoncentruoti daugiau nei 25 proc. valstybėje esančių miškų. Mūsų atveju 25 proc. būtų apie 500 tūkst. ha. Gal tuomet ir būtų logikos, kad kitas savininkas gali tapti konkurentu valstybei.

Dabar tik laiko klausimas, kada Europos Komisija susidomės tokia įstatymo pataisa ir Lietuva bus priversta taisyti savo klaidas, o tai, be abejo, kainuos. Jau nekalbu apie moralinę žalą, kuri parodė, kad Lietuva nenori žengti nei normalios konkurencijos, nei vakarietiškos rinkos keliu, yra valdoma emocijų, ambicijų, požiūrių, bet ne logiškų pamąstymų, ko reikia mūsų valstybei, kas jai yra naudinga ir kas – žalinga.“

UAB „Dzūkijos mediena“ direktorius Marius VALUKYNAS: „Mano nuomone, šis įstatymas neveikia – vieni galvoja, jog vykdo įstatymą, o kiti mano, kad nevykdo. Taip vieni kitus apgaudinėja, ir viskas. Miškininkystei toks įstatymas nieko nepridėjo, tiesiog įmonės, kurios užsiėmė medienos ruošimu ir turėjo kvotas, privalėjo stabdyti kirtimus ir atleisti iš darbo žmones. Kai pritrūksta stataus miško pardavimo, o įmonės nebegali įsigyti miško su žeme, jos priverstos mažinti darbo vietų skaičių.

Antras dalykas – užsieniečiai įsigijo Lietuvoje miško taip investuodami, kad naudą iš jo galėtų gauti vėliau, todėl gera kaina tenkino miško pardavėjus. O pagrindinis mūsų įstatymo akcentas, kad neva užsienio investuotojai negalėtų daugiau nupirkti miškų, nieko vertas. Manau, jeigu jie norės nupirkti daugiau miškų, taip ir padarys.

Lietuvoje mažesnės įmonės, kurios įsigyja miško, negali sau leisti tiek investuoti – prižiūrėti, auginti mišką. Todėl galėčiau atsakingai pareikšti, jog teko matyti investuotojų įsigytų miškų, jų priežiūra tikrai gera. Taip turėtų būti visuose miškuose.

Aš, kaip miškininkas, galiu pasakyti, kad miškas negali būti toks daiktas arba priemonė, kurį perki ir parduodi. Tada jau yra ne miškininkystė, o komercija. Įstatymas pristabdė tik komercinę veiklą miškuose. Ne paslaptis, kad smulkūs miško savininkai įsigydavo miško sklypą, kiek galėdavo, jį iškirsdavo, ir parduodavo miškų fondui arba investuotojui. Tokia miškininkystė nėra sveika, todėl natūralu, kad nustačius ribą – 1,5 tūkst. ha, tokie darbai šiek tiek sustojo.“

Miško savininkas, medienos apdirbimo UAB „Dumbulė“ (Skaraitiškės k., Raseinių r.) direktorius Kęstutis SKAMARAKAS: „Jeigu valdžia nori apsaugoti miškus nuo užsieniečių, apie Seimo priimtą tokią įstatymo pataisą gal ir būtų galima kažką kalbėti. Visame pasaulyje nėra tokių ribojimų. Aš perku mišką, bet tik tiek, kiek leidžia įstatymas.

Ar Seimas priėmė teisingą įstatymą, reikėtų daugiau diskutuoti su visuomene. Dėl to dar neteko atleisti iš darbo nė vieno mūsų įmonės darbuotojo, darbo turime pakankamai.“

Kelmės rajono Užvenčio seniūnaitis Zonis VIRBALAS: „Apribojimų Lietuvoje prigalvojama visokiausių – ne tik dėl žemės ir miškų. Mano nuomone, nebuvo jokio tikslo apriboti miško paskirties žemės įsigijimą iki 1,5 tūkst. ha. Kaimo žmonės ir ūkininkai mato, kad valstybiniuose miškuose nėra jokios tvarkos: kertama tiek, kiek norima, kada norima. Privačiame sektoriuje yra kitokia tvarka.

Kodėl dėl vienos įmonės ar į ją panašių turi būti skriaudžiami mūsų miškų savininkai? Kodėl niekas neriboja verslininkų, kurie turi įsigiję daugybę butų, ištisų gyvenamųjų namų kvartalų, fabrikų? Aš pats miško turiu nedaug, todėl pasodinau dar 9 ha – tai bus investicija į mano anūkų ateitį.“

Parengė ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS

 

2021-02-06