Šauniausia močiutė: titulas nepakeis gyvenimo

„Oi, kokia smagi šventė! Kitąmet neatsiginsite norinčiųjų dalyvauti“, – žadėjo linksmuolė iš palaikymo komandos. Viena už kitą gausesnes jas turėjo visos močiutės, dalyvavusios pirmąkart surengtuose Kauno rajono šauniausios močiutės rinkimuose „Gintarinė širdis“.

Pilnutėlė Ramučių kultūros centro salė nekantriai šurmuliavo, vaizdo ekranas scenos kampe žadėjo staigmenas, o kompetentingos septynių narių komisijos laukė rimtas darbas. Ko tikėtis, ar galima šias varžytuves prilyginti panelių ir ponių grožio konkursams? „Šauniausia močiutė – ne ideali figūra, dailus veidas, išskirtinis stilius, tai pavyzdys, kaip gražiai senti ir džiaugtis gyvenimu. Kiekvienos močiutės gyvenimas – tarsi juosta, kurioje suausta jos išmintis, patirtis ir darbai, tad ir vertinimo kriterijai bus kiti“, – drąsino konkurso dalyves komisijos pirmininkas, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. Renginio režisierius ir vedėjas Gintaras Vidmantas su mažosiomis kolegėmis Bazile ir Vitalija pristatė devynias konkurso dalyves iš Ramučių kultūros centrui priklausančių Neveronių, Domeikavos, Karmėlavos ir Ramučių seniūnijų: Marytę Mačiulienę, Vidą Venskienę, Stanislavą Kontromavičienę, Zitą Grikienę, Genovaitę Noreikaitę, Genutę Baranauskienę, Onutę Plentienę, Aušrinę Bučinskienę, Ireną Dobrovolskienę. „Savo kandidatūras galėjo iškelti pačios močiutės, tačiau moterys labai kuklios, nedrąsios, negana to, buvo susidariusios klaidingą nuomonę apie konkurso koncepciją, tad visas jas teko ilgai įkalbinėti dalyvauti. Išduosiu, kad didžiausią darbą atliko jų anūkai“, – dalijosi šventės užkulisių paslaptimis Ramučių kultūros centro direktorė Violeta Armolaitienė. Konkurso dalyvėms buvo parengti rimti išbandymai: jos turėjo prisistatyti publikai, atsakyti į suktus jaunųjų vedėjų klausimus, pademonstruoti savo eleganciją besisukdamos valso ritmu, nustebinti namų darbais ir talentais. Tad močiutės gundė kulinarijos išradimais, šoko, dainavo, deklamavo eiles, rodė nuotraukas ir rankdarbius. Konkurso rengėjai puoselėjo gražią mintį močiučių pristatymus papildyti Lietuvos Respublikos Seime nufilmuotais interviu, užsienyje gyvenančių anūkų atsiųstais vaizdo įrašais, bet technika iškrėtė nemalonų pokštą – sustreikavo. Renginys dėl to, žinoma, neprarado žavesio, žiūrovams nestigo gerų emocijų, ypač per anūkų pasirodymus. Vaikai šoko, dainavo, o gausus vienos iš dalyvių Genutės Baranauskienės vaikų ir anūkų būrys scenoje surengė tikrą šou: įžengė su didžiuliu duonos kepalu, mat jiems mama ir močiutė pirmiausia asocijuojasi su duona, po eiliuotos lyrinės dalies privertė visus žiūrovus pakilti nuo kėdžių ir drauge pašokti. Šventinį vakarą nuspalvino ir močiutėms atsipalaiduoti padėjo Ramučių kultūros centro kolektyvas „Saulėgrąža“, sportinių šokių pora Davidas Andreasas Schoenianas ir Justina Spaičytė, o skambant roko grupės „Ramučiai“ solisto Henriko Mališausko dainoms pertrauka atrodė trumpesnė. Juk visi nekantraudami laukė komisijos sprendimo. Per šią muzikinę pauzę leng­viau atsipūtė ir renginio režisierius Gintaras Vidmantas: „Sumanymą organizuoti šį renginį brandinau seniai. Idėja ne mano: leidimą panaudoti tą patį projektą gavau iš savo gero bičiulio, režisieriaus, pramoginių renginių organizatoriaus, Tauragės radijo savininko Valdo Latožos – šiemet Tauragėje jau trečią kartą bus renkama šauniausia močiutė. Valdas labai apsidžiaugė: „Reikia pagerbti močiutes, parodyti kaip pavyzdį visuomenei. Kuo daugiau bus panašių konkursų, tuo geriau.“ Juk močiutė – trys kartos, tad šis konkursas yra idealus būdas suburti ir suvienyti anūkus, vaikus, tėvus, gimines.“ Ilgiau kaip dvi valandas trukusios šventės kulminacija – komisija skelbia net devynias nominacijas. Šauniausios močiutės titulas atiteko Aušrinei Bučinskienei, ji apdovanota metine „Šeimininkės“ žurnalo prenumerata, gintarine koljė ir kelionių organizatoriaus „Eura“ 300 litų vertės dovanų kuponu. Dešimtą nominaciją – Labiausiai Kauno rajono vardą išgarsinusi močiutė – įsteigė Kauno rajono meras V. Makūnas: ja tapo šiuo metu Ispanijoje žaidžiančio krepšininko Jono Mačiulio mama ir dviejų jo mažamečių dukrelių močiutė Marytė Mačiulienė. „Tikiuosi, kad šis dvasingas renginys taps dar viena gražia Kauno rajono tradicija, o jei taip nutiks, neatsisakysiu ir toliau būti jo globėju“, – pažadėjo Kauno rajono meras V. Makūnas.

 Aušrinė Bučinskienė: „Liksiu, kokia buvau iki šiol“ Neslėpsiu, tikėjausi laimėti kurį nors titulą, bet tapti Šauniausia Kauno rajono močiute – tikrai ne! Iš prigimties esu labai aktyvi, veikli, nerimstanti, todėl kai Domeikavos seniūnijos darbuotojos pasiūlė dalyvauti šiame konkurse, sutikau. Kodėl gi ne, pamaniau. Esu visuomenininkė. Man šešiasdešimt metų, šoku tautinių šokių kolektyve, tad pamaniau, kad nebus labai sunku. Tačiau prasidėjus repeticijoms apėmė baimė ir jaudulys, galiausiai susirgau, į šventę atvykau užkimusi, sutramdyti nerimo nepavyko iki konkurso pabaigos. Ar šis titulas pakeis mano gyvenimą? Tikrai ne, liksiu tokia, kokia buvau iki šiol. Turiu daug pomėgių: mezgu puošnius moherio šalius, piešiu ant šilko, fotografuoju, labai mėgstu keliauti, skaityti knygas, puoselėju savo sodybą ir džiaugiuosi dviem anūkėlėmis, tarp jų beveik dvylikos metų skirtumas. Su vyresniąja esame geros draugės, atvirai kalbamės apie viską. Labai tikiuosi, kad santykiai su mažąja bus tokie pat geri, nors aš nesu iš tų močiučių, kurios mėgsta sėdėti vietoje.

Genutė Baranauskienė: „Laimingiausia diena   – kai visa šeima prie stalo“ Mane tiesiogine prasme apgavo, o paskui, pažadėjus anūkėliams, trauktis nebuvo kur. Vaikai atnešė konkurso anketą ir pasakė, kad reikia ją užpildyti mokyklai, o aš, 57-erių jų močiutė, ėmiau ir patikėjau. Tik paskui sužinojau, į ką uodegą įkišau. Laimė, nei aštuoni vaikai, nei anūkai – jų turiu net dešimt – manęs nepaliko, padėjo pasiruošti. Ir patys dalyvavo pasirodyme, privertė visą salę, net komisijos narius ir rajono merą šokti, palaikė per konkursą. Jaučiau jų meilę, todėl nebijojau. O jaudulys juk natūralus tokiame viešame renginyje. Turėdama gausią šeimą esu labai laiminga: kai per Kalėdas, Velykas susėdame prie stalo, mūsų būna net 25. Tikiuosi, kad skaičius didės: laukiu daugiau anūkų ir proanūkių, džiaugiuosi, kad visi vaikai rado savo vietą Lietuvoje, gyvena Kaune, Kauno rajone ir nepuoselėja minčių laimės ieškoti užsienyje. Savo šeimą galiu vadinti darnia ir tvirta. Auklėdama vaikus stengiausi jiems įskiepyti meilę ir pagarbą aplinkiniams, išauginti juos savarankiškus ir darbščius, todėl dabar džiaugiuosi jų dėmesiu, palaikymu, pagalba. Puikiai žinau, kokia ji svarbi ypač seniems, vienišiems žmonėms: jau dešimt metų dirbu savanore Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriuje. Iš pradžių, kaimynei paraginus, pati ėjau ten duonelės, o paskui pakalbino ir likau dirbti. Negalėčiau mesti šio darbo: žmonėms reikia gražaus ir šilto žodžio, dėmesio, atjautos, jų dėkingumas man glosto širdį, padeda atsipalaiduoti, be to, tai ideali vieta susirasti daugiau draugų.

Zita Grikienė: „Gyvenimo sėkmės paslaptis – nuoširdus darbas“ Mano kredo: šypsokis ir gyvenimas šypsosis tau. Kam niurzgėti, skųstis, nervintis? Gyvenimo sėkmės paslaptis – nuoširdus darbas. Kai esi visada užsiėmusi, nėra laiko prisigalvoti, kas būtų, savaime pamažu išsisprendžia visos problemos. Nuoširdaus darbo reikia ir santuokoje: man 79-eri, esu vyriausia močiutė šiame konkurse, mano vedybinis stažas – penkiasdešimt dveji metai, su antru vyru petys petin gyvename jau keturiasdešimt metų, turiu tris anūkus. Mėgstu keliones, dainas, gėles, patinka gaminti maistą – gardžiausio kugelio konkurse tapau prizininke. Tad sakykite: ar yra priežastis nebūti laimingai?! O grožis... Gal tai tik komplimentas? Jokių paslapčių neturiu ir grožio salonuose nesilankau, vienintelis dalykas – veido niekada neprausiu muilu.

Eglės Leonovienės ir Laimučio Brundzos fotoreportažas

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.