Savo gyvulių dėl „ilgesnio pinigo“ kančioms nepasmerks

„Kaip gali džiaugtis gyvuliu žinodamas, kad jį augini, šeri, o jis bus pasmerktas kančioms, skerdžiant ritualiniu būdu?“ – klausia pieninius galvijus ir mišrūnus auginantis Kaišiadorių r. ūkininkas Alvydas Biliukas.

Nuo šių metų pradžios įsigaliojo rudenį Seimo skubos tvarka priimtos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos, kuriomis įteisintas ritualinis ūkinių gyvūnų skerdimas. Tikimasi, kad šios pataisos padės amortizuoti dėl Rusijos embargo Lietuvoje kilusią mėsos ir jos gaminių eksporto problemą bei leis perdirbimo įmonėms ir patiems galvijų, avių, paukščių augintojams ieškoti alternatyvių rinkų. Tačiau tokia gyvulininkystės perspektyva šiandien džiugina ne visus šalies ūkininkus. Štai Kaišiadorių r., Dainavėlės k., ūkininkaujančio Alvydo Biliuko nuomonė griežta: lietuviai „dėl ilgesnio pinigo“ neturi žemintis prieš svetimų religijų išpažinėjus pasmerkdami savo išaugintus gyvulius viduramžiškoms kančioms. Todėl augintojas nori iš anksto žinoti, kokiu būdu bus skerdžiami jo išauginti mišrūnai ir ar svetimomis kalbomis „apipoteriauti“ eksportuotų skerdenų likučiai dešros pavidalu vėliau nepateks ant jo paties stalo.

Nenori, kad gyvuliai kankintųsi Nuo 1990–ųjų pagal Valstiečio ūkio įstatymą pradėjęs savarankiškai dirbti Kaišiadorių r. Dainavėlės k. ūkininkas A. Biliukas šiandien yra pažangaus pieno ūkio, kuriame laikoma apie 200 galvijų, šeimininkas, ne kartą pelnęs ir Lietuvos ūkininkų sąjungos rengiamo konkurso „Metų ūkis“ apdovanojimus. Prieš kelerius metus A. Biliukas savo ūkyje „įsuko“ ir šalutinę šaką – pienines karves ėmė sėklinti mėsinių veislių bulių sperma. Iki realizacinio svorio išaugintus mišrūnus, sako, iki šiol sėkmingai parduodavęs vietos mėsos perdirbimo įmonei. Šiemet iki ganiavos pradžios ūkininkas perdirbėjams taip pat norėtų pasiūlyti 40 mišrūnų, kurių svoris netrukus pasieks 600–700 kg. Bet kartu norėtų būti ir tikras, kad su rūpesčiu ir meile išauginti gyvuliai, pašnekovo žodžiais, nebus pasmerkti kančioms - skerdžiami ritualiniu būdu. „Įstatyme įtvirtinta, kad galvijų skerdimas krikščionims svetimais apeiginiais metodais, prieš tai galvijų neapsvaiginus, jeigu šie galvijai skerdžiami skerdykloje, nėra laikomas žiauriu elgesiu ar kankinimu. Mano galva, tai absurdas. Girdžiu kalbas, kad anksčiau Lietuvos kaime gyvuliai prieš skerdimą irgi nebūdavo apsvaiginami, bet argi šiandien tai pasiteisinimas? Juk viduramžiais ir žmonės bažnyčios vardu būdavo deginami inkvizicijos laužuose. Bet krikščionių bažnyčia prie to paties juk negrįžta. Todėl ir kitos religijos turėtų eiti pažangos, humanizmo link užuot bejėgius padarus dėl savo religinių dogmų pasmerkdamos kankinimui“, - įsitikinęs  pašnekovas. Ūkininkas teigia visiškai pritariantis gyvūnų globa besirūpinančių nevyriausybinių organizacijų nuostatai, kad Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos yra Lietuvos valstybės kultūrinis žingsnis atgal.

Verslas ne tik dėl pelno „Šiuo metu ūkininkauti, ypač pieno ūkyje, kai už pagaminto pieno kilogramą mokama 18 euro centų, tikrai nėra lengva. Bet dirbu ne tik tam, kad uždirbčiau, bet ir kad jausčiau malonumą. Bet kaip gali džiaugtis gyvuliu žinodamas, kad jį augini, šeri, o jis bus pasmerktas kančioms? Kad skerdyklos konvejeryje gyvas, sveikas kabės pakabintas galva žemyn? Girdėjau, jog per laikotarpį, kai šalyje galiojo Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, draudžiantis ritualinį gyvūnų skerdimą, iš Lietuvos į musulmoniškas šalis buvo eksportuojamos gyvų galvijų siuntos. Po ilgos ir varginančios kelionės, kurią ištvėrė ne visi, likę gyvi galvijai, be abejo, buvo paskersti halal būdu. Ar iš tokio „biznio“ uždirbti pinigai Lietuvos ūkininkus tikrai nudžiugino?“ - retoriškai klausia pašnekovas. Anot A. Biliuko, stebina ir tai, kad savo direktyvų ir reglamentų griežtumu garsėjanti Europos Komisija šiuo atveju „užsimerkia“, leisdama šalims, ES narėms, pačioms pasirinkti, leisti ar ne skersti gyvūnus ritualiniu būdu. „Tai, kad tokį draudimą taiko Švedija, Norvegija, Šveicarija, Suomija, Slovėnija, Malta, skatina tik nulenkti galvą prieš šių šalių politikus ir ūkininkus“, - įsitikinęs  A. Biliukas. ES reglamentas numato, kad daugelis žudymo metodų sukelia gyvūnams skausmą, todėl prieš nužudant gyvūną arba žudymo metu jį reikia apsvaiginti, kad gyvūnas netektų sąmonės ir taptų nejautrus. Kartu ES reglamentas leidžia nukrypti nuo šios nuostatos atliekant religines apeigas. Raginantis ir kitus kolegas nesižeminti ir nesitaikstyti su kitataučių norais lietuviams skersti gyvulius pažangiam pasauliui nepriimtinu būdu, A. Biliukas šiandien kelia ir dar vieną klausimą. „Ritualiniu būdu paskerstų galvijų skerdenos, brangesnės skerdenų dalys bus eksportuojamos. O ką mėsos perdirbimo įmonės darys su subproduktais ir kitais likučiais? Gamins iš jų dešras, mėsos produktus vidaus rinkai? Ar Lietuvos gyventojai apie tai bus informuojami?“ - svarsto Kaišiadorių r. ūkininkas, planuojantis savo išaugintus galvijus parduoti tik įsitikinęs, kad jie bus paskersti tik iki šiol šalies skerdyklose taikytu metodu. Priešingu atveju A. Biliukas teigia mišrūnų auginimo veikiau atsisakysiantis.

Šiemet iki ganiavos pradžios Alvydas Biliukas perdirbėjams norėtų pasiūlyti 40 mišrūnų, bet su sąlyga, kad gyvuliai nebus skerdžiami ritualiniu būdu.

Ir reglamentuos, ir kontroliuos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Veterinarijos sanitarijos skyriaus vedėjas - valstybinis veterinarijos inspektorius Deividas Kliučinskas pasakoja, kad teisė skersti ūkinius gyvūnus ritualinio skerdimo būdu šalies mėsos perdirbimo įmonėms bus suteiktos pagal žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintą tvarką. „Mėsos perdirbimo įmonė VMVT turi pateikti prašymą, taip pat pluoštą dokumentų, įrodančių, kad technologinis procesas ir personalo kvalifikacija atitinka keliamus reikalavimus. Tuomet VMVT specialistai, vykdantys gyvūnų gerovės ir skerdyklų kontrolę, patikrą atliks vietose. Tik įsitikinus, jog visa gamybos grandinė atitinka reikalavimus, nustatytus ministro įsakymu, įmonei bus išduodamas leidimas skersti ritualiniu būdu. Kol kas nė viena šalies skerdykla į VMVT dėl tokio leidimo oficialiai nesikreipė, tačiau žinome, kad įmonės tam ruošiasi, šiuo metu perkasi naują reikalingą įrangą, pertvarko technologiją“, - kalba D. Kliučinskas. Anot jo, jei skerdykla norės įgyti sertifikatą, suteikiantį teisę skersti religiniu halal arba košer būdu, ji privalės kreiptis į šioms religinėms konfesijoms atstovaujančias kompanijas. „VMVT kontroliuoja tik fizinį gyvūnų skerdimą, kad šis atitiktų pasaulinį ritualinio skerdimo standartą ir kad skerdyklos personalas būtų atitinkamos kvalifikacijos“, - teigia VMVT Veterinarijos sanitarijos skyriaus vedėjas - valstybinis veterinarijos inspektorius. Į klausimą, kuo ritualinis skerdimas skiriasi nuo įprastinio, D. Kliučinskas sako, kad ritualinio skerdimo būdo šalininkai pageidauja, jog gyvulys būtų skerdžiamas neapsvaigintas. Tačiau dalis halal būdą sertifikuojančių kompanijų svaiginimą elektra pripažįsta kaip tinkamą. „Įprastai svaiginimas atliekamas vadinamuoju skverbiamuoju metodu pramušant gyvuliui kaukolę. Musulmonams tai yra nepriimtina, nes gyvūnas sužalojamas“, - aiškina pašnekovas. D. Kliučinsko teigimu, taisyklėse numatyta, kad gaminiai, kurių sudėtyje bus neapsvaigintų gyvulių mėsos, turės būti paženklinti. Tai numato ir EK reglamentas. Reikalavimo iš anksto pateikti informaciją ūkininkui, kokiu būdu bus skerdžiami jo išauginti gyvuliai, teisės aktai nenumato. „Tačiau ūkininkas, parduodamas gyvulius, gali šito teirautis asmeniškai. Be to, sąrašai skerdyklų, kurios įdiegs ritualinio skerdimo metodą, bus paskelbti VMVT tinklalapyje. Tad ūkininkas galės apsispręsti, parduoti ar ne savo gyvulius įmonei, kuri tokį skerdimo metodą taiko“, - teigia D. Kliučinskas.

Teisybė - „per vidurį“ „Ūkininko patarėjo“ kalbintas AB „Krekenavos agrofirma“ generalinis direktorius Linas Grikšas neslepia, kad įmonė sieks leidimo skersti gyvulius ritualiniu būdu. Ir tam šiuo metu skiriamos reikalingos investicijos. „Pats sertifikavimas nėra itin brangus, bet tenka keisti technologinį procesą. Jei norime gyventi, turime ieškoti naujų rinkų. Todėl aktyviai dalyvaujame tarptautinėse parodose ir esame užmezgę ne vieną kontaktą su potencialiais pirkėjais iš musulmoniškų šalių. Praktika rodo, kad mūsų kaimynai šiose šalyse prekybą sėkmingai vysto jau keleri metai“, - dėsto L. Grikšas. Anot jo, į musulmoniškas šalis iš Lietuvos būtų eksportuojamos ne tik brangiosios skerdenų dalys, bet ir subproduktai, nes ir jiems paklausa yra. AB „Krekenavos agrofirma“ generalinis direktorius ritualinio skerdimo būdo įteisinimo Lietuvoje nėra linkęs dramatizuoti. „Manau, nereikėtų galvoti, kad milijardas islamą išpažįstančių pasaulio gyventojų yra barbarai. Šios tautos turi savo filosofiją ir yra įsitikinusios, kad būtent halal skerdimo būdas yra humaniškesnis, „arčiau gamtos“, kad gyvūnas patiria mažiau kančių ir kad dėl to jo mėsos kokybė yra geresnė. Tikėtina, kad tikroji teisybė yra kažkur per vidurį tarp dviejų skirtingų nuomonių“, - reziumuoja „Krekenavos agrofirmos“ generalinis direktorius L. Grikšas.

Autorės nuotraukos

Rasa PRASCEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.