Šiek tiek japoniško sodo

Pasaulyje susidomėjimas Rytų, o ypač Japonijos kultūra nemažėja. Imponuoja japonų požiūris į gyvenimą, estetiką, buitį  ir sodą. Japoniška virtuvė, filmai, literatūra, Rytų kovos menai traukia ne vieną.  „Dažnai žmonės pageidauja japoniškų akcentų: sodo bonso niwaki, sakuros, magnolijos. Bet kaip šiuos elementus derinti prie lietuviško kraštovaizdžio ir lietuviškų kaimyninių sklypų?“ – kelia klausimą kraštovaizdžio dizainerė, „Viržių medelyno“ savininkė Eglė Sūnilaitienė.

Giedrė RYMEIKĖ

Vienovė su gamta

„Lietuvoje tikrą japonišką sodą turėti sudėtinga. Jo kūrimas – japonų gyvenimo būdo, rytietiškos filosofijos, kanonų žinojimas ir paisymas. Tokiame sode nėra atsitiktinių elementų, viskas padaryta griežtai laikantis taisyklių ir turi savo simboliką. Ten nebus lietuviams įprastų sprendimų: „Kuo daugiau ryškių žiedų, tuo geriau“ arba „Labai patiko, nusipirkau, kur nors įkišiu“, – apie japoniško sodo niuansus kalba dizainerė. – Sodą suprojektavus net geram japonų dizaineriui, daugelis neliktų patenkinti, nes mūsų poreikiai ir mąstymas kitokie. Dėl to tiems, kurie nori tik šiek tiek Japonijos, vertėtų pasiskaityti apie tokių sodų kūrimą, bet savo sklype taikyti tik kai kuriuos elementus, kad aplinka teiktų teigiamas emocijas.“

Ji tvirtina, kad japoniško sodo elementai nėra lengvai priderinami prie lietuviško kraštovaizdžio, todėl nereikia persistengti, Rytų įtaka turi būti jaučiama, bet aplinka išlikti skoninga.

Japoniškas sodas neorientuotas į ūkinę naudą, tai vieta meditacijai. Todėl dizainerė nepataria įterpti japoniškų elementų ten, kur antrame plane matyti šiltnamis ar lysvės. „Japoniškas sodas minimalistinis ir imituoja natūralią gamtą, todėl patarčiau jo elementus taikyti reprezentacinėje ar poilsio zonose. Idealu – vidiniame kieme, kur kūrėjui nereikia atsižvelgti į už tvoros matomą vaizdą“, – sako E. Sūnilaitienė.

Akmenys, vanduo ir senovė

Upelis nėra japoniško sodo elemen- tas, tačiau rytietiško „poskonio“ su- teikia jame esantys akmenys, vešliai apsodinti kraštai, seni medžiai fone ir natūralių medžiagų takelio danga.

„Dažnas lietuvis klausia, ką sodinti, kad sodas atrodytų japoniškai. Tai europietiškas požiūris, – kultūrų skirtumus akcentuoja kraštovaizdžio dizainerė. – Augalai svarbu, tačiau rytietiško sodo ašis: akmenys, vanduo ir ramybė meditacijai. Tokią atmosferą gali sukurti struktūrą sklypui suteikianti akmenų grupė. Rinkitės arba apvalius, arba uolas, tačiau jokiu būdu nederinkite vienų ir kitų. Geriausia naudoti vietinius riedulius, jie mūsų kraštovaizdyje atrodys natūraliau.“

Pašnekovė primena ir kitas svarbias detales: kiek įmanoma panašesnį į natūralų upelį, taip pat netaisyklingos formos baseinėlį su iš jo kyšančiais akmenimis, simbolizuojančiais salas. Patys japonai labai mažoje erdvėje imituoja vandenį ir salas iš skaldos ir didesnių akmenų, tačiau Lietuvoje toks sprendimas, E. Sūnilaitienės nuomone, būtų suprastas nebent Rytų filosofijos žinovo. Tokių nedaug, o lapus iš skaldos kasdien grėbti norinčiųjų dar mažiau.

Bet kuris japoniško sodo elementas suteiks rytietiško žavesio tik tada, kai atrodys, kad guli čia kelis šimtus metų – senovė ten garbinama. Todėl baseinėlio ar upelio kraštus geriau apsodinti vešliais augalais, o akmenis apželdinti samanomis.

Japonišką kraštovaizdį primena natūralių medžiagų tilteliai per sausą upelį, greta – visžalė gebenė (Hedera helix), plaštakinis klevas (Acer palmatum) ‘Dissectum Garnet’ (deja, Lietuvoje kartais apšąla).

Tiks ne visi augalai

Ypatingą vaidmenį atlieka visžaliai augalai. Japonai mano, kad sodas turi teikti pasigėrėjimą ir dvasios ramybę visais metų laikais. Pušys – labai geras pasirinkimas. „Tikrą japonišką atmosferą sukuria bonsai, bet svarbu įvertinti, ar sugebėsite jį prižiūrėti, žiemą reikės įnešti į patalpą. Taip pat niwaki, kitaip sodo bonsas, sodinamas į žemę. Turbūt populiariausias Japoniją dievinančių klientų pirkinys, – pastebi apželdintoja. – Mano vyras Arūnas, daug metų užsiimantis šių puošmenų kūrimu, perspėja pirkėjus, kad tiek bonsas, tiek niwaki yra tam tikra prasme meno kūrinys, stipriai pasendinta medžio miniatiūra. Todėl atrodys neestetiškai pasodintas greta augalų, kurie pabrėš jo mastelį.“

Pasak specialistės, tai idealus augalas uždaram kiemui greta akmenų, kur negalima palyginti jo proporcijų su natūralaus dydžio lietuviškais medžiais arba didžialapėmis stambiažiedėmis gėlėmis. Tai suardytų vizualinę harmoniją, gražiai neatrodytų nei medis, nei gėlės.

Rytietišką atmosferą, pašnekovės nuomone, iškreips ir angliško ar prancūziško sodo elementai: simetrija, geometrinės formos, karpyti buksmedžiai, vijokliai, gėlynai, spalvų jūra, prieskonių lysvės, levandos. Japonai mėgsta spalvas, tačiau jomis nepiktnaudžiauja, užtat derina net žalios spalvos atspalvius. „Rytietiško dvelksmo mėgėjams siūlau sumažinti gėlynus, atsisakyti ryškių vienmečių, sodinti ryškius, tačiau tik tam tikru sezonu žydinčius augalus: rododendrus, azalijas, lanksvas, budistų šventyklų mėgstamas magnolijas. Japonai dievina sakuras, tačiau ūkiški lietuviai gali jas pakeisti vaismedžiais, kurie žydėdami atrodo neprasčiau.“

Tinka ir lapuočiai, šviečiantys spalva tik rudenį. Puikus akcentas – rudenį itin raudonas japoninis klevas, tačiau Lietuvoje sunku jį išlaikyti gražų, nes neatsparus šalčiui. Galima rinktis raugerškį, rudenį taip pat tampantį spalvotu akcentu. Gražiai derės bijūnai, rudeninės astros, chrizantemos, vandens telkinį skoningai papuoš vilkdalgiai.

Dekoratyvūs akcentai

Dažnas galvoja, kad pasistačius Budos skulptūrėlę, japonišką žibintą, raudoną tiltelį, padarys sodą panašiu į japonišką. „Šiuos elementus naudoti Lietuvoje nerekomenduoju. Buda Japonijoje gerbiamas ir sode tikrai neįkurdinamas. Tikri japoniški žibintai yra akmeniniai ir brangūs, be to, Lietuvoje gali atrodyti kaip kičas, ypač jei kita sodo dalis – europietiški gėlynai. Tilteliai japoniškam sodui būdingi, tačiau jei neturite kur statyti, nebūtini“, – sako dizainerė.

Azalija – dar vienas japoniškų sodų augalas.

Ji pataria naudoti mažosios architektūros elementus iš natūralių medžiagų: akmens, medžio. „Medis jokiu būdu neturėtų būti lakuotas ar dažytas, ypač raudonai. Raudonos detalės būdingos Kinijai. Japonai labiau mėgsta, kad medis sentų natūraliai, vertina natūralaus nusidėvėjimo estetiką. Gėrisi ir krintančiais sakurų žiedlapiais, o ne jaudinasi, kad jų visur pribyrėjo ir netvarkingai atrodo“, – šypsosi želdynų dizainerė.

Tik ne ryški veja

Be vienmečių gėlynų, japoniškam kampeliui netiks tiesūs takeliai ir ryški aksominė veja – šie elementai pabrėžtinai europie­tiški. Rytietiškiems sodams būdingesnės samanos. Tiesa, mums vejos kartais sunku atsisakyti vien dėl praktiškumo, tačiau siekiant japoniško įspūdžio, ji turėtų atrodyti kuo natūralesnė.

Jei norite japoniškos atmosferos, specialistė pataria atsisakyti gėlynų: „Ypač vienmečių. Ir kabančių vazonų su gėlėmis, simetrijos, griežtų geometrinių formų vandens telkinių. Tokia pompastika irgi labiau būdinga Kinijai ir Europai.“

 

Eglės Sūnilaitienės nuotraukos

2022.05.23 Susijusios temos - skaitykite: japoniškas sodas; rytietiškas sodas; rododendrai; azalijos; veja; sakuros;