Subalansuotas tręšimas: alina ar gerina dirvožemius?

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie nualintų dirvožemių gerinimą, bet visi specializuoti ūkiai šią problemą nagrinėja ir sprendžia skirtingai. Tad Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras (LAMMC) kartu su partneriais – Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos grūdų augintojų asociacija (LGAA) ir 8 ūkininkais LGAA susirinkime pristatė Europos inovacijų partnerystės veiklos grupės projektą „Dirvožemio našumo ir augalų produktyvumo didinimas intensyvaus ūkininkavimo sąlygomis“. Tema pasirinkta neatsitiktinai, nes žemdirbiams šie klausimai labai aktualūs ir jie iš mokslininkų laukia konkrečių patarimų.

Kiekviename ūkyje savos bėdos Iki šiol mokslininkai pabrėždavo, kad per ketvirtį amžiaus intensyvi žemdirbystė stipriai nualino dirvožemius. Juolab kad apie 75 proc. pasėlių sudaro žieminiai ir vasariniai javai, kurių derlingumą lemia trumpos rotacijos sėjomainos. „Tačiau į daugumą mokslinių teiginių galima pažvelgti skirtingai. Atliktų tyrimų duomenimis, Vidurio Lietuvoje, kur vyrauja intensyvūs augalininkystės ūkiai, dirvožemiai išlieka derlingi. Ar ilgai šie rodikliai išliks, patikslins moksliniai tyrimai“, – Lietuvos grūdų augintojų asociacijos susirinkime kalbėjo LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas dr. Virginijus Feiza. Pasak mokslininko, reikia skirtingai vertinti specializuotų ūkių situaciją. Augalininkystės ūkiai neturi organinių trąšų, neaugina daugiamečių žolių, šiaudus naudoja biokurui, todėl organinių medžiagų kiekiai ir biologinė įvairovė dirvožemiuose mažėja. Gyvulininkystės ūkiuose pernelyg gausus tręšimas mėšlu gruntiniuose vandenyse padidina nitratinio azoto, o paviršiniuose vandenyse – fosfatų kiekius. Sunkiųjų metalų randama ir dirvožemyje, ir augaluose. Veiksniai, kurie iš esmės visuose ūkiuose prastina dirvožemio kokybę, – trumpos rotacijos sėjomainos, organinių medžiagų stoka, dirvų suslėgimas ir nesubalansuotas tręšimas azotu, fosforu bei kaliu (NPK).

Dirvą gerina racionalus tręšimas Remiantis pastarojo dešimtmečio Žemdirbystės instituto sukauptais lauko augalų tręšimo bei dirvožemio ir derliaus cheminių analizių duomenimis, nustatytas standartinis augalų derlius (vidutinėmis klimato ir dirvožemio sąlygomis išaugintas derlius, augalus tręšiant optimaliai) ir maisto medžiagų poreikis jam išauginti. Jeigu siekiama gausesnio derliaus už standartinį, trąšų normos koreguojamos pagal atitinkamus koeficientus. „Tręšiama racionaliai ir intensyviai, kai azoto įterpiama 100–120 proc., fosforo – 150 proc., kalio – 120 proc. nuo derliui sunaudoto kiekio, – tręšimo principus aiškino V. Fei­za. – Palyginę per metus ar per keletą metų su derliumi ar kitomis aplinkybėmis netektų maisto medžiagų kiekį su kiekiu, kuris patenka į dirvožemį tręšiant įvairiomis trąšomis, sėklomis, auginant azotą kaupiančius augalus ar kitais būdais, galima prognozuoti ūkio dirvožemio derlingumo kitimo kryptį, įvertinti tręšimo įtaką aplinkai.“ Tyrimais įrodyta, kad daugiausia maisto medžiagų sunaudoja rapsai, o liucernų dirvoje jų lieka daugiausia. Tačiau parengtas subalansuoto tręšimo normas būtina atnaujinti: keičiasi auginimo technologijos, augalų veislės, trąšų ir pesticidų asortimentas, maisto medžiagų likučiai dirvožemiuose. Taip pat ūkininkams būtina nepamiršti, kad dideli azoto kiekiai nepageidautini dėl aplinkosauginių reikalavimų bei išsiplovimo nuostolių. Didesni kalio ir fosforo kiekiai mažiau pavojingi, nes daugumai dirvų jų trūksta.

Agrocheminių tyrimų apibendrinimas Dr. V. Feiza apibūdina penkiolikos ūkininkavimo metų dirvožemio agrocheminių tyrimų duomenis: nustatyta, kad per 2000–2015 metus daugelyje rajonų fosforo kiekiai dirvožemiuose didėjo. Apie 39 proc. dirvožemių priskiriami grupei, turinčiai daug fosforo. Vidurio Lietuvoje, kur tręšiama intensyviai, fosforu pasipildė 9,5 proc. šalies dirvožemių. Išsiskiria Kėdainių ir Joniškio, Radviliškio, Šakių rajonai. Tačiau Rytų Lietuvoje gausūs fosforo dirvožemiai sudaro tik 18 proc. Neturtingų fosforo dirvų pagausėjo Biržų, Pasvalio, Prienų, Panevėžio rajonuose. Vakarų Lietuvoje didžiausi neigiami pokyčiai nustatyti Kretingos, Skuodo ir Klaipėdos r. (sumažėjimas siekia 7–13 proc.). Per tą patį laikotarpį dirvožemiuose kito ir kalio kiekiai. Vidurio Lietuvoje kaliu pasipildė 14 proc. dirvožemių ir jie sudaro beveik pusę (48 proc.) ploto. Rytų Lietuvoje tokie dirvožemiai sudaro 41 proc. Mažiausiai jo turi Šalčininkų, Varėnos ir Švenčionių rajonai. Vakarų Lietuvoje beveik pusę ploto (45 proc.) užima vidutiniškai kalio turintys dirvožemiai. Tokių plotų labiausiai sumažėjo Telšių, Kelmės, Mažeikių ir Klaipėdos rajonuose. Ne mažiau svarbūs ir mineralinio azoto kiekio tyrimai: daugiausia jo 2016 m. rudenį iki 60 cm dirvožemio sluoksnyje rasta Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Panevėžio, Kėdainių ir Kauno rajonuose. Šiuos tyrimus būtina kartoti ir šį pavasarį, nes nežinia, kokie jo kiekiai liks dirvoje po šlapios žiemos.

Vanda BARONYTĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.