Svarbiausias iššūkis – didinti azoto trąšų naudojimo efektyvumą ir mažinti neigiamą poveikį aplinkai

Skaitome daugybę pasvarstymų apie mineralinių trąšų brangimą, galimą tręšimo normų koregavimą ir tikėtinas to pasekmes augalų produktyvumui. Gal nereikėtų panikuoti ir svarstyti kaip bus, jei nepatręšime perteklinėmis azoto normomis, o ramiai pasvarstyti apie trąšų efektyvumo didinimo galimybes?

Žemės dirbimas ir tręšimas – vieni svarbiausių veiksnių žemdirbystėje. Jei dirbdami žemę keičiame dirvos struktūrą, kaupiame ir išsaugome drėgmę, geriname fizines dirvožemio savybes, tai naudodami organines ir mineralines trąšas ne tik tiesiogiai didiname augalams lengvai prieinamų maisto medžiagų atsargas, bet kartu sukuriame palankias sąlygas dirvožemio mikroorganizmams, kurie pagerina maisto medžiagų prieinamumą. Reikia pripažinti, kad ne visi augintojai trąšas naudoja racionaliai. Tik nedidelę dalį į dirvą išbertų trąšų augalai įsisavina ir naudoja augimo procesuose, likusią dalį „pasiglemžia“ dirvožemis arba jos biologiškai surišamos, arba prarandamos dėl išsiplovimo bei nuplovimo. Daugelyje šalių atlikti tyrimai rodo, kad NH3 išgaravimas sudarė 40–80 proc. viso azoto nuostolių. Pasitaiko ne vienas atvejis, kai norint paskatinti augalų augimą išberiamos didelės trąšų normos, tuomet dėl jų elektrolitinių savybių atsiranda augalų augimo depresija. Vienas sprendimų, švelninančių neigiamą mineralinių trąšų poveikį bei turinčių ilgą naudojimo istoriją, – mineralinių ir organinių trąšų naudojimas. Organinės medžiagos turi aukštą buferingumą ir pasižymi adsorbcinėmis savybėmis, jos prisijungia trąšų mineralines daleles, todėl pagerėja augalų mineralinė mityba. Pastaruoju metu plačiausiai naudojamos huminės rūgštys. Jų savybės yra palankios augalų augimo ir maistinių medžiagų pasisavinimo išsaugant NH4+, kuris sušvelnina amoniako išgarinimą. Dirvos paviršiuje adsorbuotos mineralinių trąšų dalelės neišsiplauna iš dirvožemio ir, svarbiausia – į augalus nepakliūva perteklinis jų kiekis.

Labai svarbu, kad augintojai išmoktų vertinti augalų mitybą kaip neatsiejamą augalų ryšį su biologine aplinka bei mikroorganizmais. Tai reiškia, kad pirmiausia reikia reguliuoti biologinę aplinką kaip svarbiausią dirvožemio derlumo veiksnį ir neatskirti mineralinių trąšų nuo organinių. Dėl to augalų biologinės savybės ir jų poreikis vienoms ar kitoms maisto medžiagoms turi būti pagrindas pasirenkant trąšas bei tręšimo strategiją.

Kadangi daugiausia diskutuojama apie azoto trąšų efektyvumą, reikia priminti, kad tinkamai naudojant skirtingas azoto trąšų formas skirtingose klimato zonose ir skirtingiems augalams jų efektyvumas dažniausiai būna vienodas. Labai svarbu azoto trąšas išberti optimaliu laiku, kad augalai galėtų geriausiai išnaudoti maisto medžiagas.

Trąšų brangimo kontekste azoto trąšų naudojimo efektyvumo didinimas ir neigiamo poveikio aplinkai mažinimas, išlaikant augalininkystės verslo pelningumą ir augalų derlingumą, yra svarbiausias iššūkis visiems žemės ūkio veiklos dalyviams, sprendžiant žiedinės ekonomikos problemas. Pirmiausia reikia atsižvelgti į trąšų efektyvumo didinimo galimybes.

Specialistai sako, kad rinkoje pradės dominuoti didelės koncentracijos trąšos. Augintojai rinksis trąšas, iš kurių augalai įsisavina ne vieną azoto formą, o kelias, ir pirmumą skirs lėtai dirvožemyje migruojančioms azoto formoms. Tačiau tokių trąšų privalumai išryškėja, jei pakanka kritulių arba dirvoje išsaugoma drėgmė bei vyrauja lengvi dirvožemiai. Efektyvus azoto trąšų naudojimas yra sudėtingas dėl daugelio aspektų, vienas iš jų – įprotis nekreipti į tai dėmesio. Dažnai girdimas teiginys: „padidinsiu azoto normą ir viskas išsispręs.“ Mokslininkai teigia, kad mažo azoto efektyvumo priežastis – aplinkos sąlygos. Dideli azoto nuostoliai iš dirvožemio mažina augalų produktyvumą ir daro neigiamą poveikį aplinkai. Azoto nuostolių valdymo inhibitoriai, tokie kaip ureazės inhibitoriai, azotobakterės, huminės rūgštys, fitohormonai, yra junginiai, atitinkamai sumažinantys azoto junginių hidrolizę ir nitrifikaciją. Yra ūkių, kurie azoto normas sumažinę iki minimumo (N90–N120) naudoja inhibitorius, azotobakteres, humines rūgštis ir patys stebisi, kad derlingumo lygis laikosi stabiliai, o ir ekonomika gerai skaičiuojasi. Tačiau jie pabrėžia, kad nereikia būti naiviems ir laukti rezultato pirmaisiais metais, pirmiausia reikia atstatyti dirvožemius, jie rezultatus pasiekė per 4 metus. Azoto trąšų efektyvumo didinimas neatskiriamas nuo aukštos agrotechnikos kultūros, kurią daugelis stengdavosi apeiti didindami azoto normas. Trąšų kainos ir kitos direktyvos privers augintojus gerbti dirvožemį, dėti pastangas didinti arba bent jau nebloginti jo savybių, atstačius dirvožemių savybes padidės trąšų atsiperkamumas dėl atsiradusio derliaus priedo. Dirvožemio humusingumas turi būti teigiamas arba bent jau nedeficitinis pasitelkus posėlinius augalus, sėjomainą ir organinius junginius.

Visuomet pabrėžiama, kad organiniai junginiai amortizuoja neigiamą didesnių azoto trąšų normų įtaką. Organiniai junginiai mažina neigiamą azoto poveikį bei didina azoto efektyvumą. Dar viena nepakankamo azoto trąšų efektyvumo priežastis – nenoras subalansuoti azoto trąšų normų su kitais mitybos elementais, neatsižvelgiama į auginamų augalų fiziologinius poreikius. Pvz., azoto trąšos kartu su kalio bus efektyvios tik tuo atveju, jei bus pakankamas aprūpinimas judriu fosforu. Žinoma, ne vienas sakys, kad ir šios trąšos pabrango, bet yra puikiai ištirti mikrobiologiniai preparatai, atpalaiduojantys fosforą iš neprieinamų dirvožemio junginių. Turime pavyzdžių, kur ūkiuose jau daugiau nei 9 metus nenaudojamos P trąšos, o dirvožemio fosforingumas padidėjo. Suprantama, jie 4 metus minimalias normas įterpdavo lokaliai sėjos metu.

Rūgščiuose dirvožemiuose azoto efektyvumas reikšmingai didėja kalkinant dirvas, o svarbiausia – diegti žemės dirbimo technologijas, mažinančias dirvos eroziją. Reikia ruoštis laikotarpiui, kai žemės dirbimu didinamas trąšų efektyvumas, o ne žemės dirbimo klaidos slepiamos didesniu tręšimu, nors jis mažai efektyvus.

Galima išskirti svarbiausias sąlygas, didinančias azoto trąšų efektyvumą:

l tręšimo azoto trąšomis technologijos laikymasis, įvertinant augalų produktyvumą, trąšų formų pasirinkimas; optimalus išbėrimo ar išlaistymo laikas;

l tinkamas azoto santykis su kitomis makro- ir mikrotrąšomis priklausomai nuo dirvožemio derlumo ir biologinių augalų reikalavimų.

Kiekvienas augintojas iškylančius klausimus sprendžia savaip. Sparčiai besivystant žemės ūkiui, per trumpą laiką pasiekėme daugiau nei išsivysčiusių šalių žemdirbiai per dešimtmečius, o spartus judėjimas pirmyn gali „apsvaiginti“ ir priversti klysti. Dėl to kalbant apie trąšų naudojimą reikia atsižvelgti į galimybes padidinti jų efektyvumą. Šiandienos realijų kontekste negalime priimti skubotų sprendimų, negalime didinti trąšų normų, turime mokytis trąšas naudoti efektyviai. Pasirinkus netinkamą trąšų formą, tai gali lemti patraukli kaina, jų efektyvumas gali siekti 10–20 proc.

Girdime minčių, kad biologiniais preparatais augalų nepatręši, tačiau jų paskirtis ir yra augalus maitinti ne tiesiogiai, o per tarpines grandis, tinkamai pasirinkti preparatai aktyvina procesus, paverčiančius neorganinius junginius augalų maistu. Sudarius palankias sąlygas dirvožemio mikroorganizmų kompleksams, turintiems ryšius su vienais ar kitais augalais, bus galima reguliuoti ne tik augalų produktyvumą, bet ir dirvožemio derlumą.

2021-12-01

VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto docentas Vytautas LIAKAS

Autoriaus nuotrauka

Vytautas Liakas, mineralinės trąšos, organinės trąšos, azoto nuostoliai, trąšų efektyvumas, Ūkininko patarėjas