Tarp noriu ir galiu

Moterys nenuspėjamos: garbanotus plaukus tiesina, tiesius garbanoja, žilus dažo, kad atrodytų tamsūs, o tamsius šviesina, kad taptų balti. Tai puikiai žino ne tik grožio paslaugų specialistai, bet ir kraštovaizdžio dizaineriai.  „Prieš sprendžiant, kas ir kur augs, būtina planus suderinti su savo sklypu, o norus – su galimybėmis“, – tvirtina Eglė Sūnilaitienė, kraštovaizdžio dizainerė,  „Viržių medelyno“ savininkė.

Giedrė RYMEIKYTĖ

Namų darbus padariau. Įvertinau šeimos narių ir svečių, automobilių parkavimo ir ūkinės zonos poreikius. Supratau, kas sklype man patinka, o ką norėčiau maskuoti, kokių zonų noriu. Sklypo planą turiu. O kas dabar?

Žinoti poreikius – svarbiausia! Dabar reikia galvoti, ką iš to, ko norite, galima įgyvendinti sklype ir kaip tai padaryti. Lengva, jei įsikėlėte į panašiai suplanuotų sklypų rajoną, kur zonavimą ir augalus galite nusižiūrėti per tvorą. Problemų dažniausiai kyla tada, kai sklypas labai mažas, kur netelpa visi žmonių poreikiai, arba, priešingai, – labai didelis ir fantazijos niekas neriboja, tada vėl nebeaišku, nuo ko pradėti.

Siūlyčiau pradėti nuo plano ir sklypo tyrinėjimo. Dažniausiai plane pavaizduoti pastatai, tačiau ne visada augalai, ypač vaismedžiai ar krūmai. Lengva sklypą analizuoti kompiuterio ekrane, pasitelkiant apželdinimui skirtas programas („Skechup“ ar panašias). Žinoma, įvertinti galima ir gyvai: iš kur pirmiausia žiūrime į sklypą (pro svetainės langą, nuo terasos ar kitur), kokiu kampu jį matome (kad tiesiai po langu neįsirengtume prašmatnaus gėlyno, matomo tik iš išorės). Svarbu, ir kur krinta šešėliai, kiek sklype šviesos visais metų laikais, iš kur ji sklinda.

Iškart apžiūrime ir kokie augalai auga už tvoros – nors augalus rinksimės vėliau, bet tai padės susidaryti bendrą supratimą apie tai, kokios augimo sąlygos mūsų sklype.

Ir ką mums tai duos?

Kadangi pirmas žingsnis – sužymėti sklypo funkcines zonas ir takus, tai padės suprasti, ko nevertėtų daryti. Nereikia brangių augalų ir sunkiai prižiūrimų gėlynų ten, kur jų nesimatys. Nereikia takų ten, kur bus vaikščiojama retai. Nereikia daržo pavėsyje, kuris atsiras, kai lapuočiai sužaliuos.

Ypač tai svarbu, jei plotas mažas. Tada reikia galvoti, ko atsisakyti. Ar tikrai reikia vejos, šiltnamio arba daržo, jeigu jie netelpa? Taupant vietą, kelios zonos jungiamos į vieną, pavyzdžiui, ūkinė zona su poilsio. Dabar madingą dekoratyvinį prieskonių daržą deriname su poilsio zona bei greta įkuriame vietą griliui. Kodėl ne?!

Tada nusibraižome takus – storesnėmis linijomis tuos, kuriais vaikštoma nuolat, plonomis – kur reikės eiti rečiau. Kur tinka tiesios, o kur vingiuotos linijos?

Pirmiausia deriname prie aplinkos, namo architektūros, pageidaujamo apželdinimo stiliaus. Linijos lems bendrą sodo vaizdą, aiškų zonų išdėstymą. O tarpuose tarp linijų projektuojamos funkcinės zonos, kurios taip pat gali būti įvairių formų. Pavyzdžiui, formalesniam, griežtesniam, moderniam stiliui labiau tiks stačiakampiai, kvadratai, tiesios linijos, kurios kartais gali būti suapvalinamos, siekiant sušvelninti kampus.

Kiek mažiau formalią aplinką suteiks elipsės ar rato formos erdvės. Apskrita arba ovali zona (veja, aikštelė) vizualiai erdvę platina, padaro ją atviresnę, tačiau nėra tokia formali kaip kvadratas. Lenktos linijos, S arba C formos figūros ypač tinka, jei sklypas siauras ir ilgas – padeda sukurti darnos iliuziją ir nukreipia dėmesį nuo problemiškos sklypo formos. Lenktos linijos tinka tiek formaliame, tiek neformaliame apželdinime, jos mėgstamos ir šiuolaikiniuose natūralistiniuose želdynuose, nes vizualiai priartina prie gamtos.

Be abejo, pats neformaliausias apželdinimo plano variantas – netaisyklingos linijos. Mėgstamos inksto formos vejos ar erdvės labiausiai tinka tada, kai sklypo forma nedėkinga, tarkime, L raidės formos ar panašiai.

Dizaineriai tvirtina, kad projektuoti L formos sklype – viena bėda, nes tai dažniausiai atrodo kaip du nesusiję koridoriai.

Tai tikrai nėra patogiausia forma, nors ir gana populiari. Ypač sudėtinga, kai tie koridoriai siauri ir eina palei namo namą, nes tai reiškia, kad juose greičiausiai dar ir šviesos trūksta – pastatas ją užstoja. Gaunasi toks takelis į niekur.

Bendro sprendimo nėra. Kiekvienu atveju sprendžiame skirtingai – jungiame jį su likusia dalimi parinkdami panašius augalus, dangas. Klasikinė taisyklė – projektuojant bet kokios formos sklypą reikia stengtis, kad vizualiai jo forma būtų „pritempiama“ prie apskritimo arba kvadrato, taip sklypo visuma atrodys harmoningiausiai.

Kaip suktis iš padėties, kai vietos visai mažai?

Susitaikyti. Jei vietos nėra, tai šiltnamio, daržo, baseino ir parkavimo aikštelės 4 automobiliams irgi nebus. Tada laimi paprastumas – mažoje erdvėje nieko per daug sudėtingo projektuoti neverta – nesižiūrės. Taip pat nevertėtų naudoti daug dekoracijų, skirtingų medžiagų. Kartojame sau minimalizmo šūkį „Mažiau yra daugiau!“ ir piešiame nesudėtingas formas. Tiesa, kitos projektavimo taisyklės – spalvų, medžiagų, formų derinimas – galioja ir nedidelėms erdvėms.

O kai vietos per daug...

Tokiu atveju pačiam suprojektuoti sudėtinga. Pirmiausia koncentruojamės į erdves, kurios matomos iš namo, verandos. Jaukumo dėlei didesnę erdvę galima skaidyti į kambarius, o juos gėlynais, gyvatvorėmis ar dekoratyvinių augalų grupėmis dalyti į dar mažesnius.

Pliusas tas, kad vaizdas pro langą bus platesnis – matysis arčiau ir toliau esantys augalai, keli planai. Jų aukščiai, formos, spalvos turi harmoningai derėti.

Kas svarbiau: pirmiausia išsiaiškinti, kokie augalai gali augti, ar projektas ir erdvės, kurioms vėliau pritaikomi augalai?

Prieš projektuodami stengiamės nuvykti į kliento sklypą ir pamatyti jį savo akimis. Tada įvertiname aplinką: ką maskuoti, kas aplink auga. Tačiau erdvių išdėstymo tai nelemia. Projektuojant erdves svarbu sudėlioti, kas ir kur, o augalai parenkami vėliau.

Net kai klientas nori konkrečių augalų, kuriems jo sklype garantuotai nepatiks, bus galima juos pakeisti kažkuo, kam tokios augimo sąlygos bus pats tas, o esminis vaizdas, nuotaika, stilius išliks panašūs.

Eglės Sūnilaitienės nuotraukos

2021-02-22