Ūkio pažanga lenkia verslo riziką

„Šiandien ūkininkui reikia galvoti apie pieno gamybos kaštų mažinimą, galvijų produktyvumą ir žaliavos kokybę“, – sako Parovėjos kaimo (Biržų r.) ūkininkai Vaidutė ir Vytautas Stankevičiai, neseniai paminėję savo pieno ūkio dvidešimtmetį. Visą tą laiką ūkininkus lydėjo kova dėl pieno kainų, nepadengiančių jo gamybos kaštų, rizika dėl politikų sprendimų, valdininkų ir verslininkų užmačių.

Diegia gamybos naujoves Per du ūkio dešimtmečius Stankevičių galvijų banda nuo penkių išaugo iki tūkstančio, iš vieno ūkio susikūrė du, išsiplėtė veiklos galimybės, žemės plotai perkopė tūkstantį hektarų. Ūkininkai lipdė fermų pastatus, pirko techniką bei įrangą, didžiausias investicijas skyrė verslo naujovėms, pažangioms technologijoms, automatizuotoms melžimo linijoms (robotams). Rinkos naujovės tuoj pat atsirasdavo ūkyje. Specialūs davikliai, esantys prie karvės antkaklio, į šeimininko kompiuterį siunčia duomenis apie galvijo sveikatą, artėjančią rują ar net virškinamo pašaro įsisavinimo kokybę. Dėl lietingo rudens dalis kukurūzų liko lauke. Atėjus šalčiams pasirodė, jog burbuolės apniktos pelėsio. Tokio pašaro dėl toksinų galvijams negalima duoti. Rizikai kompensuoti ūkininkas fermoje po stogu įsirengė šiltnamį, kuriame augina galvijams vertingą žaliąjį pašarą. Pasak V. Stankevičiaus, žemdirbiai sunkiai bręsta rinkos pokyčiams, konkurencingumo išbandymams. Su Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) nariais lankydamasis išvystytos, modernios pienininkystės šalyse (Nyderlanduose, Izraelyje, Airijoje), bendraudamas su veislininkystės specialistais ūkininkas įsitikino, jog pati efektyviausia pieno savikainos mažinimo priemonė – gera galvijų genetika. Daug metų Stankevičių ūkis bendradarbiauja su Lietuvos ir Vokietijos bendrove „Litgenas“, kuri parūpina biržiečių pieno bandai pačių produktyviausių pasaulyje holšteinų veislės galvijų genetinės medžiagos, ūkininkų prašymu atliko 406 karvių ir 328 telyčių bei jų tėvų veislinės vertės analizę. Pagrindiniai vertinimo kriterijai – karvės ūgis, kūno gylis, krūtinės plotis, užpakalio plotis ir kampas, užpakalinių kojų kampas, nagos aukštis, kulno sąnarys, tešmens aukštis, spenių išsidėstymas, jų ilgis. Būtent eksterjeras liudija apie karvės sveikatą, ištvermę, produktyvumą ir kt.

Galvijų produktyvumą lemia kilmė Stankevičių fermose galvijų sveikatą ir produktyvumą prižiūri diplomuoti specialistai. Veterinarijos gydytojai Aurelija Skabaromskaitė ir Justas Stiklius naudojasi ne tik melžimo robotų teikiama informacija, bet ir bandos valdymo programa, konsultuojasi su kauniškės veislininkystės įmonės vadovu Gintaru Kascėnu, turinčiu solidžią galvijų genetinio vertinimo patirtį. „Pieninės karvių bandos šeimininkui svarbu žinoti, koks yra galvijų potencialas ir kokie ūkio strateginiai tikslai, – pastebi Stankevičių ūkio svečias, veislininkystės ekspertas G. Kascėnas, daugiau nei ketvirtį amžiaus ūkių šeimininkų prašymu nustatantis pieno veislės galvijų vertės indeksą. Kuo gilesnės žinios apie karvės kilmę, tuo efektyvesnis bandos valdymas, produktyvumas, gera pieno sudėtis ir kokybė. „Nuo geros karvių tėvų genetikos parinkimo priklauso melžimo greitis, somatinių ląstelių piene skaičius, tešmens sveikatingumas“, – sako G. Kascėnas. Jo teigimu, bendras karvės veislinės vertės indeksas nustatomas įvertinant produktyvumą (45 proc.), ūkinio naudojimo trukmę (20 proc.), eksterjerą (15 proc.), dukterų vaisą (10 proc.), tešmens sveikatingumą (7 proc.) ir veršiavimosi lengvumą (3 proc.). LGVA prašymu G. Kascėnas atliko trijų stambių pieno ūkių karvių bandų veislinių verčių analizę. Pavyzdžiui, pirmajame ūkyje su 894 karvėmis, produktyvumas siekė 12 160 kg (riebalų ir baltymų – 919 kg), telyčaičių gauta 57 proc., sunkiai veršiavosi 0,2 proc. karvių, vidutinis sėklinimų skaičius – 1,8, probleminių karvių dėl somatinių ląstelių – 12 proc. „Karvių veislinės vertės suskaičiuotos pagal kilmėje esančių trijų kartų tėvų veislines vertes“, – pastebi ekspertas G. Kascėnas.

Stiprioji pieno ūkio pusė „Anksčiau karvių ir telyčių apsėklinimo indeksas mūsų ūkyje siekė 3, dabar – 1,5, – teigia ūkio veterinarijos gydytojas J. Stiklius, – parenkant žinomų savybių veislinių bulių spermą taupoma galvijų sveikata ir ūkininko lėšos.“ Pasak G. Kascėno, Stankevičių pieno ūkio stiprioji pusė – pasaulyje produktyviausiomis laikomos holšteinų veislės karvės. Anksčiau sūrio gamybai perdirbėjai pageidavo baltymingesnio pieno, dabar kilus sviesto krizei, reikia riebesnio. Vakarų Europoje populiarėja A2A2 pienas, kurį gali vartoti netoleruojantieji laktozės. G. Kascėno žiniomis, Lietuvoje apie 30 proc. karvių turi tokį geną, tik ūkininkai apie tai nežino. Norint pasiekti, kad karvės duotų tokį vertingą pieną, turi pasikeisti trys galvijų kartos. A2A2 pienas yra labai populiarus, jo kaina beveik tris kartus didesnė nei įprastinio, tik nežinia, ar atsirastų jo pirkėjų Lietuvoje? G. Kascėno teigimu, vokiečių mokslininkai įrodė, jog somatinių ląstelių skaičius piene yra paveldimas, nesusijęs, kaip dažnai teigiama, su tešmens uždegimu. Nustačius tokią savybę turinčią telyčią patartina ją brokuoti, kad tokių gyvulių palikuonių bandoje nedaugėtų. „Robotizuotam melžimui karves reikėjo išauginti, parenkant joms tinkančią genetinę medžiagą“, – pasakoja ūkininkas V. Stankevičius. Jo pastebėjimu, karvė ūkyje atsiperka per keturias laktacijas, tik retoje produktyvioje bandoje jų daug pasilieka (Stankevičių ūkyje – 21 proc.). Veislininkystės konsultantų teigimu, tai gyvi pinigai. Prastesnio produktyvumo karves siūloma sėklinti mėsinių bulių sperma, vėlgi su ta pačia intencija, kad ateityje tokių gyvulių palikuonių ūkyje mažėtų.

Pašarai auginami šiltnamyje „Gyvename nuolatinės ūkio kaitos sąlygomis, – prasitaria V. Stankevičienė, – pieno gamybos verslas pripratino prie sunkmečių, todėl ieškome mokslo siūlomų galimybių efektyvinti gamybą.“ Praėjusiais metais Stankevičiai vienoje renovuojamos fermos patalpoje įrengė želmenų auginimo, kitoje – rengiamas pieno perdirbimo cechus. Iš ūkyje laikomų džersių veislės karvių pieno bus gaminami keliolikos rūšių švieži ir brandinti sūriai. Stankevičių ūkio svečiams, atvykusiems iš Šiaurės Lietuvos ir Suvalkijos pieno ūkių, buvo smalsu apžiūrėti 500 kv. m cechą, kuriame specialiose lentynose be dirvožemio auginami (daiginami) kvietrugiai, miežiai, kviečiai, žirniai. Grūdai užauginti pačiame ūkyje, atitinkamai apdoroti. Šiltoje ir šviesioje patalpoje (18 °C šilumos, 65 proc. drėgmės) specialia įranga nuolat palaistomi per septynias dienas užauga sprindžio daigeliai, susiformavę į savotišką kilimą. Per dieną nuimamas 2 t derlius. Pasak V. Stankevičiaus, per parą rekomenduojama vienai karvei duoti iki 2 kg želmenų. Kaloringais žaliaisiais priedais karvės šeriamos tik keletą mėnesių, tačiau ūkio specialistai pastebėjo, jog padidėjo karvių produktyvumas, piene sumažėjo somatinių ląstelių.

Želmenys padeda taupyti V. Stankevičius skaičiuoja ir ekonominę naudą: naujajame ceche per metus bus pagaminama (išauginama lentynose) apie 700 t pašaro. Dabar ceche dirba vienas žmogus. Laukuose tokiam kiekiui pašaro pagaminti reikėtų apie 70 ha pievų, technikos, bent dešimties darbininkų. V. Stankevičiaus nuomone, želmenų cechas per metus jam gali sutaupyti apie 160 tūkst. Eur. Ūkininkas patikino, jog želmenėliai išauginti iš jo paties ūkio grūdų, laistyti vandeniu, dezinfekuoti gyvomis mielėmis, kad neįsiveistų pelėsis. Kai pradės veikti pieno perdirbimo cechas, lentynose bus auginamos sūriams paskaninti skirtos žolelės. Pasak V. Stankevičienės, Biržų rajone šių metų pradžioje buvo 1 165 galvijų laikytojai (taip skelbiama oficialiai), jų ūkiuose buvo 14 145 galvijai, iš kurių 7 255 karvės. Be Stankevičių nemažus produktyvius pieno ūkius puoselėja Petras Aukštikalnis, Janė Sinkevičienė ir kiti.

Ūkio sėkmė – vadyba

Vytautas LEKEŠYS Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius

Stankevičių ūkis, kaip ir dar keli pažangūs Biržų krašte, priklauso mūsų kooperatyvui. Galimybė sutelkti didelį pieno kiekį stiprina gamintojų derybines galias bendroje žaliavinio pieno rinkoje. Šiame ūkyje nemažai atsiperkančios rizikos pavyzdžių: galvijų banda papildyta produktyvių ir stiprios sveikatos džersių veislės karvėmis, imtasi mokslininkų rekomenduotos hidroponikos – želmenėlių auginimo pa­šarams. Tam panaudojami ūkyje užauginti javai. Gera kooperuotų ūkių pieno kokybė bei sudėtis yra patraukli pieno perdirbimo įmonėms, į tai jos atsižvelgia atsiskaitydamos su tiekėjais. Be to, investicijos į gerą galvijų genetiką ir pašarų kokybę atitinkamai mažina pieno gamybos kaštus. Esu įsitikinęs, jog svarbiausios pieno ūkio sėkmės priemonės – gera vadyba ir rinkodara, dalį pastarųjų funkcijų paskiriant kooperatyvo administracijai.

Justinas ADOMAITIS ŪP korespondentas