Veja po žiemos: kaip gaivinti?

Žmogelis klausia seno anglų lordo:  „Išduokite paslaptį, ką darote, kad jūsų veja žalia ir tarsi aksominė? Aš saviškę sėju geriausia sėkla, nuolat tręšiu, laistau, kiekvieną piktžolę išraunu, bet iki jūsiškės – toli gražu.“ Lordas atsako:  „Oi, viskas labai paprasta. Tiesiog reikia netingėti ir ją kartą per savaitę nupjauti…“ –  „Ką, ir viskas?!“ – „…200 metų.“

Anglams gerai: švelnus klimatas, ilgametės tradicijos, nei pusnių, nei įšalo, nei sniego pelėsio, tik pjauk, ką pasėjo prosenelis, ir džiaukis.  „Šaltis ir sniegas vejai – jokia problema. Priešingai, mūsų klimato zonos augalams tokia žiema ideali“, – privalumų įžvelgia sodininkas, agronomas, landšafto specialistas Tautvydas Gurskas.

Rytas Paukštys

 

Kokį pirmąjį darbą pavasarį turėtų atlikti veją puoselėjantis sodininkas?

Kai pavasarį nutirpsta sniegas, pamatome, kur buvo pusnys, kur stovėjo besmegeniai ar sniego pilys – ten veja būna suplota. Tas vietas reikėtų švelniai sušiaušti su grėbliu, kad žolė negulėtų ant žemės. Tada dirva greičiau išdžiūva, greičiau įšyla, greičiau prasideda vegetacija ir greičiau galėsime džiaugtis gražia veja.

Taip pat randame daug urvelių – pelių, pelėnų, kurmių. Juos reikėtų palyginti grėbliu.

Jei iš rudens ant vejos liko nesugrėbtų lapų, nutirpus sniegui pasiskubinkime juos sutvarkyti. Taigi, sakyčiau, pirmutinis pavasarinis geras darbas vejai – grėbimas.

Sodininkai sutiks, kad antrasis geras darbas – visų pamėgtas aeravimas?

Jei veja įrengta seniau – ne pirmi, ne antri metai – pavasarį svarbiausias darbas yra šukavimas arba skarifikavimas. Liaudiškai žmonės sako „vejos aeravimas“, bet iš tiesų tas terminas čia netinka. Jo Lietuvoje beveik niekas neatlieka. Tai toks vejos atnaujinimo būdas, kai specialiu aparatu žemėje darome maždaug 10 cm gylio ir 1 cm pločio skyles ir ištraukiame žemes. Taip įleidžiame oro vejos augalų šaknims. Puikus būdas atnaujinti veją, bet pas mus nepaplitęs.

Gerokai populiaresnis skarifikavimas – kai per veją stumiame aparatą, panašų į žoliapjovę, kurio apačioje sukasi vertikalūs žvaigždutės formos peiliai. Jie apie 1–2 cm įpjauna dirvą (taip įleidžia oro šaknims) ir atplėšia nuo žemės paviršiaus, pakelia į viršų pernykštę negyvą žolę, lapukus, samanas.

Dar galima šukuoti veją. Šukavimas panašus į skarifikavimą, tačiau sukasi ne plokštelės ar peiliai, o vielos. Besisukantis šepetys labai gerai iškelia samanas ir pernykštę negyvą veją, kurią paskui turime sugrėbti, surinkti ir išnešti. Nuo skarifikavimo vejos šukavimas skiriasi tuo, kad dirvos paviršius neįpjaunamas.

Tiek skarifikuojant, tiek šukuojant svarbu atsižvelgti į oro sąlygas. Jei labai drėgna, skarifikatoriaus peiliai apsivelia, tampa dvigubai, trigubai storesni ir peša žolę. Užuot pjovę, vejos kupstelius tiesiog išdaužo. Tas pats ir su šukavimu.

Taip pat negerai, jei per sausa. Skarifikuojant labai dulka, gadinasi peiliai, jie neįpjauna dirvos – neįleidžia į ją oro. Taigi svarbu pasirinkti optimalias oro sąlygas.

Labai rekomenduoju pasižymėti, kur eina apšvietimo, laistymo sistemos, kur užkasti šuliniai, dangčiai, kad dirbdami nesugadintume laistymo sistemos, purkštukų, šviestuvų arba paties skarifikatoriaus.

Nemėgstantieji vėluoti, visada paklaus, kaip žinoti, kad jau metas skarifikuoti?

Agronomiškai, skarifikavimui tinkamas laikas, kai laukai pradeda boluoti. Jei važiuodami pro laukus matome arimą, o jame šviesesnius plotus – dirva jau pradžiūvusi, įšilusi, ūkininkai jau važiuoja sėti, o sodininkai gali skarifikuoti arba šukuoti veją.

Ar skarifikavimas reikalingas tik tada, kai greta namų šilkinė veja?

Jei pieva su saulutėmis ir dobiliukais, vertėtų šio darbo atsisakyti. Bet jei kalbame apie tikrąją veją, tada skarifikuoti tikrai verta. Ypač jei naudojate vejapjovę-robotą, kuri visą vasarą veją pjauna ir meta – po sezono susikaupia nemažas sudžiūvusių likučių sluoksnis.

Jau žiemą prognozavote, kad pagrindinė problema bus sniego pelėsis. Kodėl jis atsiranda? Ar galima rudenį paruošti veją, kad pavasarį jo išvengtume?

Nuo sniego pelėsio nukentėjusiose vietose pavasarį rekomenduojama užberti vejos sėklų – vasarą tuščių lopų nesimatys.

Sniego pelėsis šiemet iš tiesų opi prob­lema – jis atsiranda, kai daug prisninga, bet nėra įšalo. Veja sušunta ir, jei buvo prastai paruošta iš rudens, pavasarį atrodo liūdniau. Ją reikia grėbliu pašiaušti, su skarifikatoriumi išvalyti ir tas vietas atsėti.

Iš tiesų daugiau nuveikti galima iš rudens. Rūpesčio esmė – veja turi nebadauti. Kadangi mūsų ruduo ilgas ir šiltas, paskutinį kartą veją patręšus rugsėjį, jai pritrūksta maisto medžiagų. Trūksta ir azoto, ir aminorūgščių, kad nuneštų maisto medžiagas iš lapelio į šaknis, ten paverstų cukrumi ir jos galėtų peržiemoti, o pavasarį viskas grįžtų atgal į lapelius. Kai trūksta maisto, veja pavasarį būna silpna ir sniego pelėsio poveikis stiprus. Todėl reikia tręšti ir rudenį. Paskutini kartą tai daryti galima lapkritį, atsižvelgiant į temperatūrą, kad dar vyktų augalų vegetacija.

Rudeninėse trąšose turi būti sieros, kuri pasižymi dezinfekciniu poveikiu. Geležis irgi naudinga – ji sumažins samanų plitimą žiemą. Esant 0 ºC samanos gali sėkmingai augti ir daugintis netgi po sniegu, todėl po tokios žiemos kaip ši nustembame, iš kur jų tiek! Samanoms gyvenimą apsunkins trąšų sudėtyje esantis geležies sulfatas.

Kokias vejos priežiūros klaidas darome dažniausiai?

Pirmoji klaida – netinkamai paruošta dirva. Dažniausiai tai per sunkus priemolis, kuriame vejos augalų šaknims trūksta oro. Dar gali būti blogai įrengti nuolydžiai, pavyzdžiui, vejoje padaromas nuolydis ne nuo namo ir tako, bet link namo ir tako.

Taip pat būdinga klaida – pertręšimas. Iš didelės meilės per stipriai padidinus trąšų kiekį, veja nudeginama. Jei tręšiama nepakankamai, irgi negerai – dygsta piktžolės, veja skurdi, tai matyti iš to, kad ir šienauti reikia retai.

Klystame, kai netinkamai naudojame chemiją. Kiekvieną sezoną paskambina kas nors ir sako: „Vejoje atsirado piktžolių, kažkas kažkur pakonsultavo, nusipirkau, nupurškiau – vien piktžolės ir teliko!“ Nuo šios klaidos apsaugo herbicidų etikečių skaitymas.

Daug kas mėgsta į veją prisodinti krokų. Kaip elgtis su tokia veja?

Teisingai įrengta veja su krokais džiugins daug pavasarių, o papildomos priežiūros reikia visai nedaug.

Įprastai. Tik porą pirmų šienavimų atlikti šiek tiek aukščiau. Gal nušienausite nužydėjusius krokų žiedus – tai nieko baisaus. Bet turite palikti kiek įmanoma ilgesnį kroko lapelį, nes per jį kaupiamos maisto medžiagos, keliaujančios į svogūnėlį, žydėsiantį kitais metais. Jeigu kroko lapeliai nupjaunami, kitais metais jis žydės silpniau arba visai nežydės.

Tiesa, sodinant krokus vejoje, reikia atsiminti, kad jie – kalnų augalai ir, siekdami įsitvirtinti, linkę lįsti vis giliau. Per kelis metus nulenda taip giliai, kad visai išnyksta. Todėl norėdami ilgalaikio efekto, turime juos sėti į specialias lėkštutes arba patiesti tinkliuką, kad „nepabėgtų“. Tinka ir stiklo audinio tinklelis nuo uodų – atkeliame velėną, patiesiame tinkliuką, suberiame svogūnėlius ir velėną vėl užverčiame. Be abejo, tai reikia daryti rudenį.

 

Tautvydo Gursko idealios vejos receptas

  • Pervažiuokite per senesnę veją skarifikatoriumi viena kryptimi. Viską nugrėbkite.
  • Pervažiuokite skarifikatoriumi dar kartą statmenai pirmam važiavimui. Viską vėl nugrėbkite.
  • Dabar idealu veją nupjauti – bus dar gražiau. Žoliapjovė surinks tai, kas liko nesugrėbta, ir labai gražiai viską išlygins.
  • Patręškite NPK trąšomis, turinčiomis mikroelementų (magnio, kalcio, sieros, molibdeno, vario, geležies) – pavasarį kuo jų daugiau, tuo geriau. Priminsiu, kad vejos augalų vegetacija prasideda tada, kai dirvos temperatūra 5–7 ºC, būtent tada trąšos veiksmingos, ne anksčiau.
  • Vietose, kur veja nukentėjo nuo sniego pelėsio arba krinta šešėlis, kur ji retesnė, pabarstykite vejos sėklų.

2021-04-14