Vilkai saugos avis

Nuo rugsėjo 2 dienos Lietuvos teritorijoje vilkai ims rūpintis sveiku avių kailiu, t. y. nebeskers, o ganys avis saugodami nuo kitų plėšrūnų. Sakote – absurdas? Netikite? Aš irgi. Nes vilko prigimtis – plėšrūniška, ir ji nepasikeis. Tą žino kiekvienas sveiko proto žmogus. Tuomet kodėl turėtume patikėti, kad prekybos tinklai, kurių veiklos esmė yra kuo daugiau ir kuo pelningiau parduoti, ūmai tapo Motiejaus Valančiaus blaivybės idėjų sekėjais? Krautuvininkams parūpo, kad tautiečiai kuo mažiau pirktų tauriųjų gėrimų! Birželio 30 dieną Lietuvos prekybos įmonių asociacija (LPĮA), bendrovės „Maxima LT“, „Palink“, „Rimi Lietuva“, „Norfos mažmena“, „Prisma LT“, „Aljansas Aibė“, „Lietuvos kooperatyvų sąjunga“ ir sveikatos apsaugos ministras Juras Požėla pasirašė memorandumą dėl alkoholio prieinamumo mažinimo. Juo remdamiesi minėti prekybos centrai iš kiekvieno alkoholio pirkėjo – 18-mečio jaunuolio ir 81 metų senolio, gatvės „bomžo“ ir paprastumu garsėjančio Romos popiežiaus Pranciškaus, jei šis kada užsuktų į mūsų maksimas įsigyti lietuviškos trauktinės – reikalaus asmens dokumento, į kasos aparatą įvedinės asmens duomenis. Ši tvarka įsigalios nuo šių metų rugsėjo 2-osios. Memorandumą pasirašiusieji deklaruoja, kad naująja tvarka esą bus siekiama išvengti kasininkų klaidos, sprendžiant apie pirkėjo amžių, ir taip sumažinti galimybes nepilnamečiams įsigyti alkoholio. LPĮA direktorius Laurynas Vilimas skelbiasi tikįs, kad prašymas visiems pirkėjams pateikti dokumentą privers suaugusiuosius gerai pagalvoti prieš perkant alkoholį nepilnamečių prašymu, sulaikys nuo impulsyvaus alkoholio pirkimo, pvz., grįžtant iš treniruotės sporto klube, jei neturi su savimi dokumento. Tiesiog baisiai „malonu“ sužinoti, jog prekybininkai mus visus laiko potencialiais nusikaltėliais ir imasi prevencijos. O L. Vilimas sportuojantį žmogų prilygina sergančiajam alkoholizmu ir negalinčiam susivaldyti pamačius butelį parduotuvės lentynoje. Atrodytų, tik Byviui ir Tešlagalviui galėtų šauti mintis, jog po treniruotės sporto klube einama gerti. O jeigu kas ir nusiperka po treniruotės silpno alaus butelį, koks prekybininko reikalas jį nuo to saugoti? Skamba lyg katė imtų saugoti pelės, o vilkas – avies gyvybę. Mūsų valstybėje ne kartą buvo priimta netikusių įstatymų. Bet juos priėmė valdžios atstovai, kuriuos mes, piliečiai, patys išsirinkome. Prekybos bendrovių ir asociacijų vadovų mes nerinkome, į jų rankas neįdavėme savo pasitikėjimo votumo, o kartu – ir teisės mums vadovauti, mus žeminti įtarinėjant blogais kėslais, skatinti kaltės jausmą, jei per metus porą kartų pageidautume įsigyti vyno butelį. Amoralių žmonių, iki šiol pirkusių alkoholį nepilnamečiams, krautuvininkų memorandumas nuo nusikaltimo nesulaikys. Nesustabdys ir alkoholiko ar daugokai jį mėgstančiojo. O štai asmens duomenų rodymas ne pareigūnui, jų įvedinėjimas į kasos aparatą kelia nemažai nerimo ir klausimų. Kam šito reikia? Prekybininkai tvirtina, kad tų duomenų nekaups ir nenaudos rinkodaros tikslams. Tik kodėl mes jais turime tikėti? Jeigu pirkėjai, prekybininkų akimis, yra potencialūs nepilnamečių girdytojai, tai galime tvirtinti, kad prekybininkai yra potencialūs mūsų asmens duomenų vagys. Ar įsigaliojus memorandumui nepadaugės atvejų, kai piliečiams atsiunčiami antstolių pranešimai apie jų neva paimtus greituosius kreditus, išsimokėtinai įsigytas brangias prekes? Jeigu tikėsime Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriumi Algirdu Kunčinu, rinkti asmens duomenis ir juos kaupti nėra teisinio pagrindo. Bet tai, atrodo, nerūpi sveikatos apsaugos ministrui, įtikėjusiam paradoksu, jog būtent prekybininkai išgelbės Lietuvą nuo besaikio alkoholio vartojimo ir jo sukeliamų tragiškų pasekmių. Jeigu J. Požėla pageidautų, galėčiau jam pasiūlyti, nuo ko pradėti kovą su girtavimu. Pravesčiau jį man gerai pažįstamomis gimtojo Panevėžio gatvėmis. Senamiesčio privačiuose namuose ir daugiabučių mikrorajonuose, netoli mokyklų, vaikų žaidimo aikštelių, bažnyčių veikia žmonių vadinamosios „girdyklos“ arba „mižyklos“. Tai „ž klasės“ aludės, klientų laukiančios nuo 7 iki 22 valandos. Pirmasis paros bokalas čia – už dyką, tad šiltais vasaros rytais susėdę ant šaligatvių klientai lūkuriuoja jau nuo 4 valandos. „Girdyklų“ klientai prekybos centruose neperka nei tauriųjų vynų, nei silpno alaus, nei tekilos. Jie nesilanko ir sporto klubuose. Jų vienintelis darbas ir sportas – kilnoti „moliu“ vadinamo pigaus stipraus alaus bokalus. „Girdyklų“ apstu visuose provincijos miestuose, miesteliuose ir kaimuose, bet jiems joks memorandumas ir ministro susirūpinimas negresia. Jeigu vis dėlto memorandumas įsigalios, aš tikiuosi iš prekybos tinklų nebesulaukti SMS‘ų apie degtinės, kurios negeriu, akcijas. Galbūt ir naršant internete nebeiššoks alkoholio reklamų? Juk krautuvininkams kaip niekam kitam rūpi mūsų, ypač nepilnamečių, blaivybė, tiesa? Nors gal teisūs socialinių tinklų vartotojai, savo komentaruose perspėjantys, jog prekybininkai nieko veltui nedaro ir mūsų asmens duomenis panaudos savo tikslams, tik mes dar nežinome – kokiems. Daiva Skirkevičienė