Žemės ūkio ministras lankėsi Kauno turguje

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

“ŪP” korespondentė

„Ar ne unikalūs čia prekiaujantys smulkieji ūkininkai? Jei tokių būtų daugiau, trumpėtų maisto grandinė tarp gamintojo ir vartotojo, aplenkdama perpardavėjus. Padidėtų visų šalies žmonių galimybė valgyti šviežius, natūralius produktus“, – praėjusį šeštadienį Kauno senamiesčio turguje sakė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) pirmininkas Vidas Juodsnukis žemės ūkio ministrui Vigilijui Juknai.

Daugėja lovoje nekirmijančio jaunimo
Šeštus metus Kauno senamiestyje netoli pilies veikia LŠŪS įkurtas, šios sąjungos kooperatyvo „Šeimos ūkis“ administruojamas turgus.
„Kai pradėjo veikti, buvo tik 10 prekiaujančių smulkiųjų ūkininkų, šiandien prekiauja apie 70. Ypač smagu, kad daugėja jaunų žmonių, kurie čia atveža savo užaugintą arba pagamintą produkciją“, – džiaugėsi V. Juodsnukis, mosteldamas į jonaviškį Justą Bieliauską, prekiaujantį trejopu kastiniu: tradiciniu, su bazilikais bei su kmynais, sufasuotu po 200 g. „Kilogramas kainuoja 30 Lt, indelis – 6 Lt. Gaminti kastinį išmokė žemaitis tėtis. Pavargsta rankos, kol išsuki. Jei kastinį gaminsi grietinę bei sviestą sukdamas aparatu, bus neskanus, nes neprisisotins deguonies. Geriau kastinį gaminti ir jį parduoti turguje, nei lovoje kirmyti. Kai nori, visada gali rasti, kaip duoną užsidirbti“, – sakė jaunasis ūkininkas.

zemes ukio ministrasKiti panašaus amžiaus prekeiviai – šakočių kepėjai Vaidas ir Neringa Draugeliai iš Marijampolės.
„Priklausau penktajai šakočių kepėjų kartai šeimoje. Šakočius kepti išmokė tėtis. Juos parduodu tik šiame turguje. Kitus iš namų nuperka. Užtenka pragyvenimui. Dvejus metus dirbau Olandijos šiltnamiuose. Visai kitas ūpas, kai dirbi sau“, – sakė V. Draugelis, apgailestaudamas, kad negali būtinų šakočiams kepti produktų – kiaušinių, grietinės, sviesto įsigyti iš smulkių ūkininkų: „Jie negali išrašyti dokumentų. Tad pieno produktus perku Marijampolės pieno konservuose“.
„Mama duoną kepa, mes parduodame. Miltus perkame iš ūkininkų“, – vos spėdamas raikyti ir sverti didžiulius ruginės bei kvietinės duonos kepalus, sakė kitas jaunimas – Jūratė ir Teodoras Vytėnai iš Panevėžio. Ar negaila pirkėjui už dviejų kilogramų gabalą mokėti 20 Lt, kai panašaus dydžio parduotuvėje kainuoja 4 Lt? „Kad skanu!“ – šypsojosi pirkėjas. Ir jis, ir kiti eilėje stovėję kauniečiai prisipažino nusiminę, įprastoje vietoje neradę Vytėnų. Pasirodo, juos į turgaus pakraštį ištrėmė kiti prekeiviai.

Populiariausias turgus
8 val. turgus prasideda. Po minutės kitos užverda – prie prekyviečių nusidriekia eilės. Bene uoliausiai kauniečiai perka daržoves, tarsteldami, jog produktų kainos nemažos, kitose turgavietėse pigiau, bet čia kokybė garantuota, pardavėjai mandagūs. O ūkininkai giria pirkėjus bei patį turgų.
„Čia daug daugiau pirkėjų suplūsta nei į kitą turgų, be to, daug turtingesnių“, – sako ūkininkas Alvydas Pūras iš Dovainonių, Kaišiadorių r., atvežęs savo ūkio svogūnų laiškų, špinatų, salotų, krapų, morkų, agurkų.
„Čia smagiau prekiauti nei kitame Kauno turguje – nesijaučiu svetima tarp perpardavėjų“, – šypsosi ūkininkė Renata Jančioraitė iš Digrių kaimo, Alšėnų sen., Kauno r.
„Panevėžyje, Kupiškyje visai nėra prekybos, todėl savo antis bei vietnamietiškų kiaulių rūkytus lašinius vežu čia. Atsiperka ilgas kelias ir dar lieka“, – sakė jaunas ūkininkas Gytis Paluckis iš Bugailiškių kaimo, Šimonių sen., Kupiškio r. Iš Kauno Kleboniškio atskubėjęs Valdas Paludnavičius klojo 40 Lt už antį (kilogramas – 25 Lt) ir džiaugėsi: „Nusiperki parduotuvėje paukštį – sultinys smirdi! Šešerius metus čia apsiperku visai savaitei!“
„Šiame turguje prekyba intensyviausia – žmonių daugiausia. Čia perka tie, kurie vertina kokybę ir nelabai kainų bijo. Paprekiauju 3-4 valandas ir važiuoju namo tuščias“, – neslėpė Vygantas Breivė iš Jonavos r. Naujatriobių kaimo, prekiavęs kiaušiniais bei įvairiais kopūstais. Kilogramas gūžinių – 2 Lt, žiedinių – 5 Lt. Ir litu pigesni nei prekybos centre, ir dailesni. Turbūt ir saugesni, gardesni, jei daug kas pirko.

Eilė prie tuščios prekyvietės
Ilgiausia eilė driekėsi prie… tuščio prekystalio. „Laukiame ūkininko Pažėros. Jis atvažiuos po valandos – apie devintą. Jo pienas ir pigesnis (3 litai už pusantro litro) nei parduotuvėje, ir geresnis: riebumas – apie 4 proc., grietinėlės nusigriebiame, gražiai surūgsta. Sūrio kilogramas – tik 13 litų. Visi Pažėros produktai – dar ir varškė, sviestas – šviežutėliai, gardūs ir nebrangūs, – aiškino kauniečiai. – Ūkininkai dar pigiau viską parduotų, jei už vietą brangiai nemokėtų. Kodėl miesto merui nerūpi turgavietę sutvarkyti – juk rinkliava nueina į savivaldybę?! Žiūrėkite, duobės pilnos vandens!“
Ūkininkai patvirtino, jog mokestis už vietą – 30 Lt – didokas.
Pasak V. Juodsnukio, pusė turgavietės mokesčio – 15 Lt – atitenka Kauno savivaldybei, kita pusė – kooperatyvui „Šeimos ūkis“.

Ministras gėrėjosi
Turguje pasirodo žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna su viceministru Mindaugu Kuklieriumi.
„Labai puiku“, „Labai gerai“, – kartoja žemės ūkio ministras, stabteldamas prie prekystalių bei gėrėdamasis produktais, tarp jų ekologiškais bei išskirtinės kokybės, kaip skelbė pažymėjimai ar užrašai. Kai kurių paragauja. Nusiperka sviesto, kiaušinių, sūrį. Žmonai nuperka įdomių gėlių puokštę.
Ministras prisipažino dėl didelio užimtumo retai perkąs ūkininkų turguose – greičiau yra įbėgti į prekybos centrą, kur produktai daug prastesnės kokybės nei ūkininkų…
V. Jukna sakė, jog Kauno senamiesčio turgavietė – puiki proga žmonėms įsigyti gerų produktų, o ūkininkams – gauti pajamų. Ministras teigė matąs gražią ūkininkų turgelių ateitį.
Pasak Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) vadovo Edvardo Makelio, – ir jis tądien lankėsi Senamiesčio turguje, – Lietuvai reikėtų pasekti Italijos, Lenkijos pavyzdžiu: ten žemdirbiai skatinami perdirbti savo ūkio produkciją rengiant jiems mokymus. Ryžtasi perdirbti 30-40 proc. mokymuose dalyvavusių tenykščių ūkininkų, o tai – puikus rezultatas, padedantis sutrumpinti maisto produkto kelią nuo užauginimo, pagaminimo iki vartotojo. V. Juodsnukis ir E. Makelis viliasi, kad, pritarus žemės ūkio ministrui, naujojo ES finansinės paramos laikotarpio programoje bus numatytos lėšos motyvuoti bei apmokyti šalies ūkininkus perdirbti savo produkciją ir ją parduoti.

Ūkininkai pyko
Pagaliau su pienu ir jo produktais atvyko Antanas Jurgis Pažėra iš Padrečių kaimo, Prienų r. su padėjėju. Bemat ištirpo eilė prie jų, spėriai besisukančių.
„Karves iš ganyklos pargename 4 val., primelžiame toną pieno. Iš jo 300 l supilstome į butelius, kitus 700 l paliekame produktams gaminti. Į turgų atvežame ir šviežutėlės varškės – darytos turgaus dieną“, – pasiteisi­no ūkininkas, kodėl vėlavo ir kodėl pirkėjai jį gyrė.
A. J. Pažėra sako, jog mokymai būtini ir rajonų savivaldybių valdžiai – kad nesityčiotų iš ūkininkų, norinčių įsigyti valstybinės žemės ūkiui plėsti. Kita bėda, atimanti galimybę jam realizuoti šį siekį, taigi ir didinti žmonių, kurie nori valgyti jo pieno produktus, skaičių, – įstatymas, leidžiantis pieną supirkti tik įmonėms.
Ir A. J. Pažėra, ir kiti ūkininkai, ir pirkėjai neslėpė apmaudo, kad Kauno senamiesčio turguje nemažai perpardavinėtojų – daržoves „kasančių“ Urmo bazėje.
V. Juodsnukis gyrė ūkininkų iniciatyvą kovoti su nesąžiningais ūkininkais: „Gavę žinią, kad perpardavinėja, važiuojame į ūkį įsitikinti, ar tikrai augina tiek, kiek parduoda. Kiti vos kelis arus turėdami pakiša ūkininko ūkio pažymėjimą, ir prekiauja tuo, ko neužaugino.“
Iki 13 val. veikiančiame turguje itin tikri ūkininkai atrodė tie, kurie ant prekystalio turėjo pasidėję visko po truputį: kiaušinių, daržovių, mėsos gaminių, vaistingųjų žolynų, sulos, miško žemuogių.

Autorės nuotraukos

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.