Apsižiūrėjo, ką aukoja dėl pigaus baltarusiško biokuro

Privačių miškų savininkai, miško rangovai ir kiti biokuro rinkos dalyviai jau prieš trejus metus prabilo apie į Lietuvą plūstančią pigią baltarusišką medieną, biokurą, o pernai susidarė jau krizinė situacija. Tendencijos yra pavojingos – valdžiai tik dabar atsivėrė akys. Tačiau kiek ji ryšis reguliuoti padėtį?

heating with woodchips at homeNerimas pasiruošimo žiemai įkarštyje

Vasara – pasiruošimo šildymo sezonui įkarštis. Kaip skelbia energijos išteklių biržos operatorius, Lietuva jau gegužės mėnesį užsitikrino penktadalį biokuro kiekio, reikalingo būsimajam šildymo sezonui, o Tauragės, Utenos apskričių miestų šilumos tiekėjai jau baigia artėti prie finišo.

Šilumos tiekėjai skuba apsirūpinti kietuoju biokuru. Šaltuoju metų laiku centralizuotais šilumos tinklais į daugiau nei pusės visų šalies gyventojų būstus (miestuose 70–80 proc.) srūva šilumos energija, generuojama daugiausia iš kietojo kuro, kuris ruošiamas iš miško kirtimo liekanų (kelmų antžeminės dalies, nuopjovų, medžių viršūnių, šakų, smulkių medžių stiebų, trako medžių ir krūmų stiebų), ne miško medienos kirtimų, medienos pramonės atliekų ir pan.

Apie pažangą, pasiektą Lietuvos šildymo sektoriuje, pernai rugsėjį išgirdo pasaulis – Jungtinių Tautų klimato konferencijoje Niujorke Prezidentas Gitanas Nausėda pasididžiavo, kad Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus biomasės dalis gyvenamųjų namų šildymui padidėjo nuo 30 iki 70 procentų, o vidutinės šilumos kainos sumažėjo nuo 30 iki 40 proc.

Iš tiesų turime sukurtą ištisą biokuro ruošos ir tiekimo verslo nišą, kuri teikia darbą keliems tūkstančiams žmonių regionuose. Atrodo, kad sistema veikia sklandžiai, Lietuva gali didžiuotis gebėjimu efektyviai panaudoti atsinaujinantį energijos šaltinį.

Tačiau iš tiesų pastaruosius metus sektoriuje auga įtampa ir nerimas. Šimtai įmonėlių susidūrė su dilema: dar kentėti ar jau išsiskirstyti.

Kainos krinta, miško atliekos – pūva

Biokuro kainų kreivė leidžiasi žemyn. Gegužės mėnesį biokuras buvo tiekiamas už 100 Eur/tne (8,66 Eur/MWh) – net 23 proc. pigiau negu pernai tuo pačiu laiku, 12 proc. pigiau negu balandį. Miškų savininkams, biokuro ruošėjams tai blogos žinios. Ypač mažosioms įmonėms. Mat biokuro tiekimo kaina jau nesiekia savikainos. Miško kirtimo liekanų ištraukti iš miško ir smulkinti neapsimoka, kokybišką lietuvišką biokurą parduoti vis sunkiau, ką jau kalbėti apie tą, kuris gaminamas iš prastesnės kokybės žaliavos.

Pasekmės jau matomos. Jos socialinės, ekonominės, aplinkosauginės.

Lietuvos privačių miškų asociacijos duomenimis, per pastaruosius dvejus metus iš rinkos jau pasitraukė 30 biokuro ruošėjų, kurie dirbo privačiuose miškuose. Regionuose buvo prarasta apie 200–400 darbo vietų.

Miško atliekos pūva ir privačiuose, ir valstybiniuose miškuose. Valstybinė miškų urėdija galėtų rinkai patiekti apie 400 tūkst. kub. m miško kirtimo liekanų kasmet. Tokia skiriama ir valstybinė užduotis. Tačiau realiai parduodama – tik pusė planuojamo kiekio.

Dėl neparduotos biokuro žaliavos valstybė kasmet netenka apie 2 mln. eurų.

Rinką išreguliavo baltarusiškos skiedros

Biokuro vietos rinką išreguliavo iš Baltarusijos riedantys ešelonai. Nuo 2017 metų jų importas šoktelėjo 60 proc. Tai atsiliepė kainoms – jos pirmą kartą Lietuvoje tapo žemesnės nei kitose Baltijos šalyse.

Importuotoms medienos skiedroms, kurių per 90 proc. yra baltarusiškos, dabar tenka apie 30 proc. viso Lietuvos biokuro. Tokia pat dalis lietuviško biokuro išstumiama iš rinkos. Miško kirtimo liekanos pūva miškuose išskirdamos šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Kompromituojami kovos su klimato kaita principai, vietinio atsinaujinančio energijos ištekliaus panaudojimo idėja.

Mūsų šalies įmonės, ypač mažosios, praranda darbus ir pajamas. Į trečiąją šalį iškeliauja apie 20 mln. eurų. Tai lėšos, kurios lieka neinvestuotos į Lietuvos ekonomiką.

Biokuro gamintojams ir tiekėjams sunku konkuruoti su „planinės ekonomikos“ šalimi, kurioje visai kitokios gamybos sąnaudos, nuo degalų kainų iki darbuotojų atlyginimų, o ūkinei veiklai keliami reikalavimai negali prilygti europiniams.

Esame artimiausi Baltarusijos kaimynai, mūsų rinka jai patraukliausia. Daugiausia importinio biokuro patenka į Vilnių, kuris yra didžiausias šilumos gamintojas. Baltarusiškos skiedros sudaro net pusę viso sostinės katilinėse sudeginamo biokuro. Antrasis didžiausias importinio biokuro vartotojas yra Kaunas. Vakarų Lietuvos ir kitų Baltijos šalių baltarusiškos skiedros nepasiekia.

Situacija pavojinga saugumui

Rinkos dalyviai padėtį apibūdina kaip kritišką. Tai pripažino ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetas (AAK). Karantino metu jis surengė nuotolinę konferenciją, kurios metu su sektoriaus atstovais gvildeno problemą. Šią savaitę AAK posėdyje prie parlamentinės kontrolės klausimo buvo sugrįžta. Valdžios institucijų atstovų buvo teiraujamasi: kas jau padaryta?

Tendencija rinkoje kelia pavojų energetiniam šalies saugumui. Iškilusi problema – kaip išsaugoti biokuro ruošos sektorių, pakankamą rinkos dalyvių skaičių, kartu ir sveiką konkurenciją.

Energetikos viceministras Egidijus Purlys pripažįsta, jog ministerijos nuostata – importas turėtų užimti ne daugiau kaip penktadalį biokuro rinkos.

Pagal Nacionalinį energetikos ir klimato srities veiksmų planą, yra numatyta stebėti, kad tris ketvirtadalius rinkos užimtų tam tikras skaičius tiekėjų, nevyrautų vien tik stambūs žaidėjai. „Nenorime, kad importas keltų grėsmę energetiniam mūsų savarankiškumui. Per didelė importo dalis gresia kainų svyravimu“, – Vyriausybės nuostatą pateikia energetikos viceministras.

Seimo komitetui jis pristatė ministerijos siūlomas išeitis. Dar šį mėnesį žadama pakoreguoti energijos ir kuro tiekimo tvarkos aprašą. Jame bus numatyta, kad esant vienodai kainai pirmenybė būtų teikiama vietiniam biokurui. Taip pat rengiama biokuro kilmės garantijos sistema. Pasak energetikos viceministro, diegti šią sistemą skatina ir šilumos vartotojai – auga poreikis, kad naudojamas kuras būtų paruoštas tvariai, nepūdant atliekų pakelėse.

Crushing machine of wood and logs to process waste and transform into pelletsPasigenda aiškios strategijos

Politikai ir verslas pasigenda aiškios valstybinės strategijos.

Nors ir pripažįstama, kad biokuras yra strateginė vietinė žaliava, tačiau vis tiek keliama sąlyga – ji įgytų pirmumo teisę tik tada, jei būtų tokios pat kainos kaip importas. Tokios nuostatos laikytis skatina Konkurencijos taryba. Tačiau visiems akivaizdu, kad ši nuostata nepalanki vietos rinkai. Negalima reikalauti iš savo gamintojų, kad jie savo darbą parduotų taip pat pigiai kaip tiekėjas iš trečiosios šalies.

Biomasės energetikos asociacija prabilo, kad tokiomis sąlygomis nacionaliniam verslui reikalingas skatinimo mechanizmas, dotavimas.

Lietuvos atsinaujinančios energetikos konfederacijos (LAEK) prezidentas Martynas Nagevičius pastebi, kad vienas iš būdų susidariusiai krizei sureguliuoti – riboti ar apmokestinti importą. Tačiau problema kompleksinė, susijusi ir su gamtinių dujų kaina. O ji nuo sausio mėnesio yra nukritusi tiek, kad jau prilygsta biokuro tiekimo kainoms. Artėjame prie ribos, kai šilumos tiekėjams labiau apsimokės deginti dujas, bet ne biokurą.

M. Nagevičius svarsto, jog išmintinga būtų imti pavyzdį iš šiauresnių kaimynų ir padidinti akcizo mokestį gamtinėms dujoms: „Pas mus įvestas minimalus pagal ES reikalavimus akcizo mokestis verslui (šildymui) – pusė euro už megavatvalandę, kai Estijoje – 7,5 Eur, Suomijoje – 20,66 Eur. Vadinasi, iš mūsų dujos pigiai teka į Suomiją, kad jie po to jas apmokestintų, gautų į biudžetą pinigų, išsaugotų savo biokuro ruošimo verslą.“ Tačiau LAEK prezidentas nesitiki, kad parlamentarai prieš rinkimus ryžtųsi nepopuliariam žingsniui ir inicijuotų akcizo mokesčio didinimą.

Ne vienos ministerijos tema

Krizė biokuro rinkoje turėtų rūpėti ne vien Energetikos ministerijai, bet ir Ekonomikos ir inovacijų, Finansų, Aplinkos ministerijoms. AAK vicepirmininkas Simonas Gentvilas piktinasi, kad Aplinkos ministerija tinkamai nereaguoja į Europoje susidariusį medienos perteklių, nekoreguoja kirtimo normų: „Vien šiais metais bus nenupirkta miško kirtimo atliekų už 2 mln. Eur – tai Valstybinės miškų urėdijos tiesioginės negautos pajamos. Kasmet tvirtinate kirtimo normas – kodėl, matydami europines tendencijas, darote perteklinę pasiūlą?“

Politikas taip pat priekaištauja šiai ministerijai, kad nėra užtikrinama tinkama importo iš trečiosios šalies kontrolė, nors europinis reglamentas tai numato. Pagal oficialiai skelbiamą informaciją, Valstybinė miškų tarnyba 2018 metais 1,6 tūkst. kartų tikrino vidaus tiekėjus ir tik 6 kartus – importuotojus. Kontrolė būtina tam, kad būtų importuojama legali miško žaliava, neužkrėsta kenkėjais.

Miškininkai, politikai nuogąstauja ir dėl pavojaus, susijusio su baltarusiška mediena, – ar kartu su ja į šalį nepatenka radioaktyvios taršos? Aplinkos viceministrė Justina Grigaravičienė teigė, kad nerimas nėra pagrįstas –
muitininkai ministeriją patikino, kad kontroliuoja importą taip pat ir dėl galimo radioaktyvumo, iškilus abejonėms atvyksta radiosaugos ekspertai.

Seimo komitetas žada tęsti parlamentinę kontrolę. Veiksmai, kurių ėmėsi jo paragintos ministerijos, nuvilia. Į AAK posėdį atvyko tik pusė kviestų ministerijų atstovų.

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė