Kam viršūnėlės, o kam šaknelės

Keista tiesioginių išmokų žemės savininkams skirstymo sistema, dominavusi 2007–2014 metais, visiškai išderino Lietuvos žemės ūkio struktūrą augalininkystės naudai ir ūkių stambėjimo link. Tie, kurie anksčiau augino gyvulius, masiškai persiorientavo į augalininkystę. Nors valstybės prioritetu tariamai laikoma gyvulininkystė, šis sektorius vis labiau menksta. Norint atstatyti pusiausvyrą, pirmiausia reikia žinoti to susidarymo priežastis ir jas pamažu naikinti. Galų gale, reikia žinoti ir ko mes norime: kokiai žemės ūkio sričiai, kokiems – stambiems ar smulkiems, viduriniams – ūkiams teiktume pirmenybę? Ką daryti, kad Lietuvos žemės ūkis visiškai nesužlugtų ir kad visi ūkininkaujantieji būtų patenkinti?

Dr. Arūnas SVITOJUS, Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininko pavaduotojas: „Ieškant sprendimų, reikėtų domėtis ir prieškario laikotarpio patirtimi, kai po keliasdešimt ūkių steigdavo kooperatyvus, kurie dalyvaudavo visoje tiekimo grandinėje nuo pašarų iki šakutės. Kitose Europos šalyse tokia praktika išlikusi. Pavyzdžiui Italijoje yra apie 800 kooperatyvų.

Lietuvoje dabar realijos kitos. Yra prisikūrę tarpininkų, kurie pigiai superka žaliavą ir eksportuoja. Turėtume plėtoti ir kooperacijos idėją ir keisti valstybės paramos ūkininkams sistemą taip, kad ji būtų orientuota į smulkius ir vidutinius ūkius, kuriems reikia daugiausia darbo jėgos. Taip yra ir Lenkijoje, todėl ten puikiai gyvuoja ir pieno ūkiai, turintys 25–30 galvijų. Panašiai Danijoje didžiausią paramą gauna baziniai ūkiai, valdantys iki 300 ha, o valdantys didesnį plotą paramos gauna vis mažiau. Reikia keisti valstybės požiūrį į žemdirbystę ir ūkininkų rėmimą. Be abejo, iškart nepasieksime, kad visiems būtų gerai, bet bent po žingsnelį to siekti galima. Pirmu žingsniu reikėtų įvesti nemokamą vaikų maitinimą ugdymo įstaigose ir panaikinti bet kokius vaikų maitinimo organizavimo konkursus, kuriuos dabar laimi tie, kurie maisto produktus, atvežamus iš nežinia kokių šaltinių, mokykloms ir darželiams tiekia mažiausia kaina. Vaikai – mūsų ateitis ir turi augti sveiki, valgydami sveiką maistą iš vietinių ūkių, kuriems už produktus turėtų sumokėti valstybė. Galima prigalvoti daug priemonių, kaip mažinti pajamų skirtumus ir siekti, kad ūkiai gamintų tai, ko labiausiai reikia Lietuvai ir kad gamyboje dalyvautų kuo daugiau žmonių, nes žemės ūkyje svarbiausias yra žmogus, o ne žemės savininko pajamos.

Žinoma, jokiomis priemonėmis nepavyks pasiekti, kad laimingi būtų visi, juolab kad žemės ūkis priklauso nuo oro sąlygų, o jį nuspėti vis sunkiau.“

Lilija ŠERMUKŠNIENĖ, Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkė: „Ten, kur nederlingos žemės, gal iš tikrųjų reikia labiau plėtoti gyvulininkystės, o ne kviečius auginti po 3 tonas iš hektaro. Turėtume žiūrėti, kaip kitų šalių pienininkai verčiasi, pirmiausia Lenkijoje, kur sąlygos panašios, kaip mūsų.

Žinoma, visiems išmokų nesuvienodinsi. Apie jas vis kalbame, kad reikia bent perpus mažinti stambiems ir atitinkamai didinti smulkiems ūkininkams. Dabar tie tūkstantį hektarų ir daugiau valdantys gauna vos ne po pusę milijono eurų. Jie iš valstybės gaunamų išmokų per metus gali nusipirkti po 50 hektarų, o mažasis, valdantis 100–150 ha, per metus gauna po porą šimtų eurų už hektarą. Iš valstybės paramos jis per metus gali nusipirkti apie du hektarus ir dar skriaudžiamas supirkėjų, kurie už žemės ūkio produkciją moka pagal gerokai mažesnius įkainius. Taigi, valstybė nelygiaverčiai remia smulkiuosius ir stambiuosius ir dar vis kalba, kad rinka viską sutvarkys.

Dabar stambieji sukėlę žemės kainą, už hektarą reikalauja po 9–10 tūkst. eurų, o smulkusis negali už tiek pirkti. Paskui stambieji kerta: „Jūs dirbkite sau, o mes – sau“. Ūkininkauti norintis jaunimas negali žemės nusipirkti. Ką jis darys 30–50 ha ūkelyje, gaudamas menkutes išmokas ir produkciją parduodamas daug pigiau negu stambusis? Sukūrėme kooperatyvą „Pienas.lt“, bet ir jam perdirbėjai nemoka tiek, kiek stambiajam. Gal prekybininkai taip susitarę su stambiaisiais. Todėl jauni žmonės priversti išvažiuoti ir išvažiuoja iš Lietuvos.

Turi būti visai kitokia valstybės žemės ūkio politika. Dabar patys priėmę įstatymą, kuris tarsi mažintų stambiųjų apetitus, kartu sukūrė ir būdų jį apeiti. Antai Joniškio rajone 30 proc. žemės valdo 0,01 proc. žemdirbio – penki ūkininkai. Net nejuokinga. Leidžiama turėti iki 500 ha žemės, bet jis dar tiek seseriai užrašo, kuri užsienyje gyvena ir niekad negrįš. Visose Europos valstybėse yra didžiuliai apribojimai turėti daugiau negu nustatyta. Antai Danijoje norint nusipirkti daugiau, reikia 25 metus gyventi ir dirbti toje šalyje. Tuo metu pas mus žemę įsigyja tarsi akcinės bendrovės didindamos akcijų emisijas, o jas juk tie patys nusiperka. Išaiškėjo, kad viena bendrovė taip du tūkstančius hektarų įsigijusi. Tik dabar faktas išlindo. O kiek tokių yra Lietuvoje?

Prieš porą metų prašėme, kad tokia nuosavybė būtų registruojama ir kontroliuojama Registrų centre, bet Žemės ūkio ministerija nemato tam reikalo.

Ruošė valstybines programas ir kas iš to išėjo? Kas, kad jaunam ūkininkui prideda po 20 proc. žemės balų, kad išmokos būtų kiek didesnės. Tai nieko nekeičia. Jaunam ūkininkui svarbiausia yra žemė, bet ją stambieji užvaldė.“

Rasa MELNIKIENĖ, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI)  direktorė: „Tiesioginių išmokų sistema, kai mokama už hektarą, yra palankesnė augalininkystei, nei gyvulininkystei, ypač javų ūkiams. Didžioji slinktis javų auginimo link prasidėjo nuo 2007 metų, kai Lietuvoje buvo pradėta taikyti Bendrosios išmokos schema, o ūkininkai didžiąją pajamų paramos dalį gaudavo kaip vienodą išmoką už hektarą. Papildomai remta ir gyvulininkystė, bet parama buvo nežymi.

Ūkininkai moka skaičiuoti, tad rinkosi tai, kas labiausiai apsimoka. Kai parama yra dalijama už valdomų hektarų skaičių, didžiausias pajamas ūkininkui duoda veikla, kuriai kitų išteklių, t. y. darbo ir kapitalo, reikia mažiausiai.

LAEI skaičiavimai rodo, jog tokiomis aplinkybėmis auginti javus yra patraukliau nei verstis kita veikla, juolab kad javų auginimą lengva mechanizuoti, reikia mažai darbo rankų, o žemės ūkio technikai įsigyti buvo skiriama parama pagal SAPARD programą. Žemės ūkio technikos įsigijimo investiciniai projektai yra lengviau įgyvendinami nei, pavyzdžiui, fermų statyba, o atsipirkimas yra greitesnis. Vis dėlto siaurai specializuoti javų ūkiai pastaruosius keletą metų neišvengia rizikos valdymo problemų, tačiau tai aktualu ir gyvulininkystės ūkiams.  Nuo 2014 metų atsirado susietoji parama, kuri buvo teikiama sektoriams, patiriantiems daugiausia išlaidų, pirmiausia gyvulininkystei, daržininkystei ir sodininkystei; taip pat pirmųjų hektarų schema, kuri pagerino gyvulininkystės ūkių finansinę padėtį, tačiau iki šiol tendencijos nedžiugina, nes padidėjusi parama neatsveria mažų pieno supirkimo kainų ir nepalankių klimato sąlygų.

Vertinant sudėtingą gyvulininkystės padėtį, kaip vieną iš veiksnių reikia paminėti ir ūkių struktūrą. Javų augintojai, siekdami geriau išnaudoti turimą techniką, didino dirbamos žemės plotus, o tai jiems generavo papildomą tiesioginių išmokų paramą ir tolimesnes galimybes plėsti gamybą. Lietuvoje gyvulininkyste verčiasi mažiau žemės valdantys ūkiai, pirmiausia vidutiniai ir maži. Tai reiškia, kad jie gauna mažiau tiesioginių išmokų, mažesne lėšų dalimi gali kofinansuoti investicinę paramą, mažiau galimybių modernizuoti ūkį ir pasilengvinti darbo sąlygas. Kita vertus, neracionalu investuoti į ūkius, kurie Lietuvoje yra tarsi neperspektyvūs ir nekonkurencingi.

Žemės ūkio konkurencingumas Lietuvoje yra sritis, kuriai skiriamas ypatingas dėmesys, tačiau tik vienu aspektu. Lietuvos ūkininkai nuolat pažymi, kad jiems reikia konkuruoti su kitų šalių ūkininkais. Iš tikrųjų padėtis yra gerokai sudėtingesnė. Mat žemės ūkio sektoriuje vyksta vidinė konkurencija, kurią produkciją gaminti ūkininkams apsimoka labiausiai, o šiam pasirinkimui didelę įtaką daro tiesioginės išmokos. Tuo pat metu žemės ūkiui reikia konkuruoti ir su kitais Lietuvos sektoriais. Liūdna, kad šią konkurencinę kovą žemės ūkis pralaimi akivaizdžiai. Sulaukėme demografinio lūžio, kai į darbo rinką įsilieja po nepriklausomybės atstatymo gimusi karta, o ūkininkai, kurių rankomis buvo kuriami ūkiai, yra pasiruošę pasitraukti į užtarnautą poilsį ir ūkį perduoti savo vaikams. Nors nedarėme tyrimo, kiek problema yra skaudi, tačiau viešoje erdvėje daugėja minimų faktų, kad vaikai nenori perimti tėvų ūkio, nors jis yra modernus ir sėkmingas. Statistiniai duomenys taip pat rodo, kad jaunųjų ūkininkų mažėja.

Tikėtina, kad ateityje gali keistis ūkininkavimo modelis, daugės ūkių, kurių savininkai gyvens miestuose ir miesteliuose, o ūkininkavimą jie norės derinti su kita profesine veikla. Ši tendencija ypač nepalanki gyvulininkystei. Galime guostis, kad ūkininkų kartos problemą tenka spręsti ir senosioms Europos šalims, tačiau tos šalys turi ilgametę ūkininkavimo tradiciją, ūkiai ten gyvuoja šimtmečiais. Lietuvoje ūkininkavimo tradicijas tik kuriame.

Matyt, tiesioginių išmokų skyrimo modelį turėtume keisti taip, kad labiausiai būtų remiami sektoriai, kurie sukuria didžiausią pridėtinę vertę ir kuriems reikia daugiausia darbo jėgos.“

Andriejus STANČIKAS, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas: „Visą laiką buvo kalbama apie gyvulininkystės prioritetą, bet taip atsitiko, kad ūkininkai mieliau renkasi augalininkystę, todėl ir didžioji paramos dalis tenka augalininkystei. Tuo nereikia stebėtis, nes augalininkystės, ypač grūdininkystės, plotai yra dideli, o gyvulininkystė orientuota į vidutinį ūkininką. Pavyzdžiui, Žemaitijoje, kur išplėtota gyvulininkystė, gyvulių augintojas valdo vidutiniškai 50 hektarų. Lietuvoje einama prie didelių ūkių, o gyvulininkystėje yra didesnis darbo jėgos poreikis. Be to, ūkininkus ne visada tenkina mėsos ir ypač pieno kaina, o ir gamtosaugos reikalavimai nuolat griežtėja ne tik Briuselio nurodymu, bet ir patys prisigalvojame visokių draudimų.

Nepelnytai formuojama visuomenės nuomonė, kad dėl klimato kaitos kalčiausia yra gyvulininkystė. Europoje plinta iniciatyvos, kad reikia kuo mažiau valgyti mėsos. Tų iniciatyvų atsiranda ir Lietuvoje. Todėl gyvulininkystė darosi nepatraukli. 1990 metais turėjome apie 4 milijonus sąlyginių gyvulių, o šiandien – vos 1,5 milijono. Turime patys savęs paklausti, ko norime Lietuvoje – ar stambių ūkių, ar įvairesnių. Kai tokios stambėjimo tendencijos, po poros dešimtmečių liks kelios korporacijos, kurios valdys visą žemę. Šiandien kalbame, kad stambus ūkis sukuria didžiąją dalį produkcijos, bet mums daug svarbiau žmogus. Jeigu orientuojamės į smulkų ir vidutinį ūkį, turėtume į tai orientuoti ir išmokas, kiek lėšų iš Europos begautume. Išmokoms reguliuoti įstatymo nereikia. Tai galima daryti ir Vyriausybės lygmenyje. Susiklosčius dabartinei padėčiai, būtų logiška paramą mažinti augalininkystei, o didinti gyvulininkystei. Europa tam neprieštarauja.

Valstybė turėtų imtis teikti banko garantijas, kad bankai skolintų jaunam ūkininkui, kuriam reikia lėšų žemei ir gamybos priemonėms įsigyti. Kol to nėra, bankai jaunam, neturinčiam turto ūkininkui parodo duris.

Parengė ŪP korespondentas Kazimieras ŠLIUŽAS