Lietuviškų karpių augintojų atsparumą tikrina ir gamta, ir mada

Modernūs šalies akvakultūros ūkiai turi visas galimybes šviežia žuvimi aprūpinti vietos rinką, jos pateikti ir eksportui. Tačiau realybė skatina veržtis diržus ir galvoti apie išgyvenimą. Verslui besikeičiantys vartotojų įpročiai ne į naudą. O sausra, kuri stebima jau dvejus metus, prilygsta smūgiui į paširdžius.

Tradicija skaičiuoja šimtmečius

Istorikai teigia, jog dar XVI a. Lietuvos teritorijoje buvo daug gruntinių tvenkinių. Jų liekanų archeologinių tyrimų metu rasta prie vienuolynų,  piliavietėse ir kitur. Pirmiausia buvo auginami karosai, o karpių įsivežta XVII–XVIII a., ir netrukus jie tapo svarbia  tvenkinių žuvimi.

Iki Antrojo pasaulinio karo bendras akvakultūros tvenkinių plotas Lietuvoje (be Vilniaus krašto) siekė iki 1,5–2 tūkst. ha.

Dabar šis plotas penkis kartus didesnis, apie 40 proc. jo yra sertifikuojama kaip ekologiška gamyba. Auginamų žuvų asortimentas plečiasi, kuriasi uždaros akvakultūros sistemos, kuriose sėkmingai auginami unguriai, eršketai, afrikiniai šamai. Tačiau karpis iki šiol yra pagrindinis akvakultūros objektas Lietuvoje ir visoje vidurio Europoje.

Rinkai kasmet pateikiama iš viso virš 4 tūkst. t gyvų prekinių žuvų, iš jos karpis sudaro didžiąją dalį, nors ji pastaraisiais metais mažėja. Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. užauginta 3,25 tūkst. t, 2019 m. – 2,73 tūkst. t.

Karpis – nuo dvaro ir vienuolynų virtuvės laikų pamėgta žuvis, vertinta dėl katalikiškųjų, europinių tradicijų, švelnaus skonio ir universalumo – tinkama įvairiai ruošti. Dietologai atkreipia dėmesį į maistines karpio savybes: žuviena vidutiniškai riebi, viena porcija polinesočiosiomis omega-3 rūgštimis organizmą aprūpina dviem dienoms; be to, tai yra vitaminų A ir D, įvairių mikroelementų šaltinis.

Galimybė įsigyti šviežių

Biologiškai vertingiausia yra šviežia žuvis. Jai toli gražu neprilygsta šaldytos ar atgabentos tolimais atstumais, kaip antai išpopuliarintos norvegiškos jūrinių fermų lašišos.

Kai kurios šeimininkės vertina galimybę prieš šventes parsinešti namo gyvą karpį, jį iki ruošimo palaikyti vandenyje – šviežumas patiekalui užtikrina idealų skonį ir vertę.

Šiuo metu teisės aktai leidžia mažmeninėse pardavimo vietose pirkėjui pageidaujant žuvis parduoti gyvas, apsvaigintas, paskerstas ar išdarinėtas. Reikalavimai tokiems prekybos subjektams gana griežti. Gyvoms žuvims turi būti įrengtos jų netraumuojančios talpyklos, aprūpintos vandens temperatūros matavimo bei prisotinimo deguonimi įranga. Reglamentuojama vandens temperatūra, deguonies koncentracija, plotas žuviai talpykloje. Numatyti kiti su gyvūnų gerove siejami reikalavimai. Tarkime, neleidžiama priimti vežimo metu nugaišusių žuvų, o sužeistas privalu nedelsiant apsvaiginti, išdarinėti ir parduoti.

Vis dėlto akvariumai prekybos centruose nyksta. Vienas iš didžiųjų prekybos tinklų, iki šiol prekiavęs gyvomis žuvimis, nuo šiandienos šios praktikos atsisako, kitas tai padarė jau anksčiau.

Gyvūnų teisių gynėjų pergalė

Gyvūnų mylėtojai gali švęsti pergalę – tikslas, kurio aktyviai siekė, iš dalies pasiektas.

„Žuvys, kaip ir žmonės bei kiti žinduoliai, geba jausti skausmą. Jos gali prisiminti patirtą kančią ir išmoksta vengti skausmą sukeliančių situacijų. Prekybos centruose gyvos žuvys pardavinėjamos plastikiniuose maišeliuose, kuriuose lėtai ir skausmingai dūsta. Tai sukuria nereikalingas gyvūnų kančias, kurių būtų galima išvengti“, – atkreipiamas vartotojų dėmesys, renkami parašai po peticija. O prekybos tinklai kaltinami žiauriu elgesiu su gyvūnais, matomu slapta nufilmavus akvariumus ir vėliau paraginus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT) atlikti patikrinimus ir pan.

Lietuvių aktyvistų grupelė didžiuojasi, jog yra vieni aktyviausių tarptautinėje organizacijoje „Anima International“, kurioje iš viso devyni nariai. Nevyriausybinė organizacija siekia gana radikalių tikslų. Gyvūninius produktus entuziastai vartotojams siūlo keisti daržovėmis, grūdais, ankštiniais augalais – tam, kad ūkiniai gyvūnai nebūtų išnaudojami. Daugiausia jėgų aktyvistai skiria tam, kad Lietuvoje būtų uždraustas kailinių žvėrelių auginimas – pernai šalies gyvūnų teisių gynėjai tam paskyrė 65 proc. savo veiklos išlaidų, o jų voką sudarė iš viso suaukoti 86,76 tūkst. Eur. Antrasis taikinys, kuriam buvo skirta kiek daugiau nei penktadalis lėšų, yra pastangos, kad iš prekybos tinklų būtų išgyvendinti narvuose laikomų dedeklių vištų kiaušiniai. Prekyba gyvomis žuvimis sudarė nežymią išlaidų dalį, tačiau šį segmentą paveikti, kaip matyti, buvo lengviausia.

Spaudimas augintojams per didžiuosius prekybos tinklus efektyviausias. Idealaus pasaulio modelis, kuriame nėra gyvūnų kančios, susikurtas iš knygų. Tai fenomenas modernaus pasaulio, kuriame didžiausiais gamtos mylėtojais ir gynėjais tampa labiausiai nuo gamtos nutolusieji, o gyvūnai kartais mylimi labiau už žmones. Tai filosofijos sritis. Tačiau akvariumų nykimas iš prekybos centrų atskleidžia realybę, kad gyvūninės produkcijos augintojai jau negali pro pirštus žiūrėti į radikaliuosius gamtos draugus, nors karščiausių aktyvistų grupelė ir yra nedidelė.

Užkuriama vartoti neskatinanti grandinė

Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos (NAZPGA), kurios nariai užaugina apie 98 proc. prekinių žuvų, vadovas Rolandas Morkūnas pastebi, kad gyvūnų teisių gynėjų pastangomis pasiekta to, jog vietoje užaugintoms puikiausios kokybės šviežioms žuvims rinkoje paliekama vis mažiau vietos.

Kam parduotuvei turėti nemalonumų ir rizikuoti, kad kas nors atkreips dėmesį, jog nuo žuvies kūno nusitrynęs žvynas. Grėstų VMVT inspektoriaus protokolas ir pan. Ramiau prekybininkas jaučiasi gyvų žuvų tiesiog neužsakydamas. Pirkėjas vienąkart, kitąkart žuvies skyriuje neranda karpio – renkasi šaldytas, atvežtines žuvis. Ilgainiui tai pirkėjų jau nestebina.

„Pinigėliai išpumpuojami eksportui – Danijai, Norvegijai ar kitai šaliai, kurios laivyno pagautos šaldytos žuvys tikrai neprilygsta mūsų užaugintai“, – konstatuoja NAZPGA direktorius.

Jam apmaudu, kad savo šalies gamintojų nepalaiko, į karpius ir kitas šviežias žuvis šnairai žiūri ir šalies restoranų, kavinių šefai. Pirmenybę teikia įvežtinėms, o šviežiausios lietuviškos žuvienos patiekalų valgiaraščiuose reikia ieškoti su žiburiu. Nors štai, tarkime, Vokietijos Bavarijos regione ar Čekijos Bohemijoje, visi restoranai nuo rugsėjo iki kovo vidurio siūlo tradicinius karpių amūrų, starkių, eršketų, ungurių valgius.

Tenka apgailestauti, kad žuvienos valgiai itin didelė retenybė ikimokyklinėse ugdymo įstaigose. O jeigu vaikas iki penkerių metų jos neįpras valgyti  – nepamėgs ir ateityje.

Skaudulių sąrašas ilgėja

Rinkos ypatumai – tik vyšnaitė ant rūpesčių „pyrago“. Tvenkininės žuvies augintojų bėdų sąrašas ilgėja.

„Prieš dvejus metus mes turėjome labai geras sąlygas, eksportuodavome 800–1 tūkst. tonų – į Lenkiją, Vokietiją, kitas šalis“, – apie akvakultūros sektoriaus iššūkius pasakoja R. Morkūnas. Sektorius gyveno pakilimo laiką, kai galėjo išvežti apie ketvirtadalį tvenkinių derliaus. Vietos rinkoje nebuvo spaudimo, galima buvo išlaikyti konkurencingas kainas.

Šiuo metu ūkiai mažmeninei prekybai karpį parduoda už 2,20 Eur/kg, o vartotojai perka dvigubai brangiau ar kone už 5 Eur. Žuvį brangina 21 proc. siekiantis pridėtinės vertės mokestis, parduotuvės antkainis.

Lenkijoje maisto produktams, taigi ir žuviai, PVM tėra 5 proc. Taigi kaimynai turi ženklų pranašumą. Periodiškai ir į Lietuvą plūsteli žuvų iš kaimyninės šalies dempinginėmis kainomis.

Akvakultūros ūkiai ieško išeities. Dalį žuvų realizuoja turguje, tačiau galimybės yra labai ribotos – apie 30–40 t, tai yra varganas kiekis (elektroninė prekyba, kurią kai kurie ūkiai išmėgino COVID-19 karantino sąlygomis, yra tik pažaidimas, triūso neatperka). Kad ūkis išsilaikytų ir galėtų vystytis, turi auginti mažiausiai 120–200 t prekinės produkcijos.

Viena iš galimų išeičių yra žuvies perdirbimas. Iš 16 asociacijos ūkių du jau turi perdirbimo cechus, dar du ūkiai apie juos galvoja, pateiktos paraiškos. Palyginti su mažu pelningumu dirbančiai žemės ūkio šakai tai sudėtinga – nors ir galima gauti ES paramą, pusę lėšų reikia įdėti savų.

R. Morkūnas svarsto, kad išgyventi norintys akvakultūros ūkiai, ypač mažieji, per artimiausius dvejus trejus metus bus priversti kooperuotis. Yra tokių pavyzdžių ES, tarkime, Čekijoje, – kooperatyvas surenka prekines žuvis iš visų ūkių ir teikia eksportui.

Priklausomi nuo gamtos

Žuvų augintojai, kaip ir žemdirbiai, yra priklausomi nuo gamtos. Sunkiai užauginama žuvų produkcija tenka dalytis su žvėrimis ir paukščiais. Dabar – stichinė nelaimė dėl COVID-19.

Tačiau labiausiai tvenkininės žuvininkystės ūkių atsparumą tikrina antrus metus užklumpanti sausra. Jos pasekmės juntamos dar ir  trečiais metais.

Prieš mėnesį ar du iš žiemojimo tvenkinių vienmetės bei dvimetės žuvys buvo perkeltos į auginimo tvenkinius. Šiomis dienomis, kai tik tinkamai įšils vanduo, prasidės nerštas – ateina šiųmetukai. Akvakultūros ūkiai su nerimu stebi vis prastėjančią hidrologinę situaciją: ar užteks vandens šiųmetukų tvenkiniams? Ar pasikartos praėjusių metų scenarijus?

Pernai dėl sausros buvo užsiauginta apie 50 proc. mažiau nei planuota šiųmetukų. Tai reiškia, kad ateinančiais metais bus mažiau prekinių žuvų. 2018-aisiais sausra prasidėjo vasaros viduryje, bet žuvų augintojams ji nebuvo žiauri, nes po žiemos dar pakako polaidžio vandens. 2019-aisiais vandens trūko jau žiemą, pavasarį nebuvo polaidžio vandens. O mailius auginamas šviežiai prileistame vandenyje. „Pusėje ūkių tvenkiniai buvo apytuščiai, tik jų viduryje, vagose, telkšojo vanduo. Lervutės suleistos prigijo, bet ką reiškia, kai gylis mažas, – užpuolė paukščiai, sulesė“, – prisimena R. Morkūnas.

Dabar nusekęs upių vandens lygis yra blogos žinios akvakultūros ūkiams. Kai kurie jų turi siurblius, tačiau paimti vandens iš aukščiau esančių natūralių baseinų hidrologinės sausros sąlygomis neleidžia aplinkosauginiai reikalavimai. Taigi prekinių žuvų derlius bus mažesnis, t. y. ir brangesnis ne tik 2021-aisiais, bet ir 2022-aisiais?

Akvakultūros ūkiai, skirtingai nuo kitų žemės ūkio šakų (žemdirbystė, gyvulininkystė ir kt.), negauna jokių tiesioginių išmokų iš ES, kai kurios įmonės dėl sausros patyrė virš 300 tūkst. Eur nuostolį. Viltys dedamos į valstybės pagalbą. Dėl nenugalimos jėgos aplinkybių vienai akvakultūros įmonei Europos Komisija leidžia teikti iki 30 tūkst. Eur pagalbą pagal de minimis nuostatą. Žemės ūkio ministerija jau yra parengusi žalos dėl sausros kompensavimo planą. Tai teikia vilties, kad akvakultūra Lietuvoje yra ir bus deramai palaikoma žemės ūkio šaka valstybiniu lygmeniu.

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė