Penktadienis su rašytoja Danute Kalinauskaite: „Esu keturių metų laikų žmogus“

Mėgstu vasarį. Esu, kaip ir visi lietuviai, keturių metų laikų žmogus. Amžinąją vasarą užtrokščiau ilgėdamasi žiemos, šalčio ir sniego, ledo ir pūgos. Visi metų laikai ir mėnesiai įaugę į kraują, net lapkritis, tas juodžiausias mėnuo, kai, anot Sigito Gedos, rūdija vanduo. Labai mėgstu vasarį, kai ore blizga stiklo šukės – aukštai, danguje, jau būna sudužęs milžiniškas vaiskaus stiklo indas šviesai per žiemą laikyti ir žinai, kad tuoj, trupindami žemę, armadomis dygs narcizai ir tulpės. Pasaulis išsprogs iš riešuto kevalo. Kūrybai, kai (jei) rašosi, neturi įtakos metų laikai (nors anksčiau skelbdavausi esanti rudeninė), svarbu, kas viduje trakšteli, kokie ten virsmai ar sprogimai.
Visada buvau pelėda. Ir dabar jaučiu, kaip atkuntu apie šeštą valandą vakaro, tada kyla įdomiausių minčių ir idėjų. Rytas, ypač saulėtas, man dažnai būna pesimistinis, o vakaras optimistinis. Bet gyvenimas, darbai ir užimtumas, laiką mechaniškai suskirstė taip, kad ryto valandos, kol nenusiplūkusi, – pačios darbingiausios. Tenka persiorientuoti. Pagaliau paros laikas ne taip ir svarbu – „juostelė“ galvoje sukasi visą laiką, ar autobusu važiuotum, ar redaguotum svetimus tekstus (taip, atsiprašau autorių, tekstas, kurį rašai, kartais iššoka ne laiku ir ne vietoje, ir nieko negali sau padaryti), ar po dušu stovėtum. Po dušu, beje, ypač.
Tekstus išvaikštau. Rašau tik namie, gal dar galėčiau viešbutyje, bet tikrai ne svetimuose namuose, net jei jie svetingiausi, net jei būčiau tikra, kad esu ten palikta visiškai viena ir man niekas netrukdys. Šiaip tekstus išvaikštau. Mėgstu bastytis gatvėmis, sukt ratus apie savo rajoną, eit laukais, kursuot įstrižai kambario. Paskui jau pasėdžiu. Gerokai pasėdžiu. Jokių susikaupimo ritualų nepraktikuoju, nebent paskaityti kelis puslapius labai gero, tikro teksto. Kas blaško? Dostojevskis, sako, negalėdavo rašyti dėl dėmelės marškiniuose, ji vesdavo jį iš proto.
Mane blaško netesėti pažadai, neįvykdyti įsipareigojimai. Net ne blaško – drūta virve apsiveja apie kaklą ir smaugia. Rašydama neretai galvoju, kaip vieną ar kitą dalyką, epizodą, intonaciją vertintų kai kurie mano pažįstami žmonės. Turiu išsirinkusi tokius skaitytojus. Vienas – ironiškas, negailestingas ir neatlaidus (ir tai man visada labai sveika), ypač norui spausti skaitytojo ašarą. Kitas turi absoliučios klausos lakmusą pastebėti, kur blefuoji. Jų nuomonė man svarbi. O šiaip, jei ne socialiniai tinklai, kur sulauki vienokios ar kitokios reakcijos, atrodytų, kad rašai į niekur. Toks jausmas. Pažįstu tik nedaugelį savo skaitytojų. Tad susitikimuose maloniai nustembu, kai išgirstu ką nors itin konkretaus, įdomių klausimų, vadinasi, vis dėlto – ne į niekur, ne į tuštumą, žmonės skaito, galvoja, klausia…
Pastebiu batų raištelius. Kaip pastebiu, ko kiti nemato? Manau, visi mato, tik labai skirtingai. Žemėje gyvena 8 milijardai žmonių, ir kiekvienas turi ypatingą žiūrėjimo į pasaulį optiką, kurios negalėtų perimti, nusikopijuoti niekas kitas. Kaip niekas negalėtų „nusirašyti“ svetimo piršto antspaudo (nors kai kam tai būtų labai neprošal). Man dažnai krinta į akį tai, kas yra vieni niekai matantiems tik didelius ir reikšmingus, tik dėmesio vertus dalykus. Nesibodžiu pasilenkti ir nuo žemės pakelti niekingos smulkmenos. Jei scenoje žmogus kalba apie globalizaciją, jos bėdas ir privalumus, ir pasakoja labai įdomiai, salė išsižiojusi klausosi, aš būtinai pastebėsiu, kad vienas jo batų raištelis rudas, o kitas juodas. Tai kai ką pasako apie tą žmogų, nors apie globalizaciją gal ir nieko. Arba – siaurutė moters plaštaka plonais piršteliais, ilgais nagais, atremta į durų staktą, yra paukščio kojelė. Na, tokia optika.
Tekstas neretai veda ten, kur pati nesitikėjai, svarbu nenuvestų klystkeliais ar šunkeliais ir nepamestum kelio dėl takelio. Galutinis variantas labai skiriasi nuo pirminio. Itin vertinu gerus intuicijos ir racijos santykius, racija niekada neleidžia pernelyg užsimiršti, išeiti iš krantų. O jei apskritai nemokėčiau suvaldyti medžiagos, struktūruoti, negalėčiau išvis rašyti.
Duona kasdieninė. Aktualijos, interneto portalai, lietuviški ir nelietuviški, socialiniai tinklai, žinios, „Panorama“ – duona kasdieninė, kaipgi be jos. Kokie socialiniai dalykai jaudina? Čia galėčiau megzti šaliko ilgumo sąrašą. Jaudina, kad žmonės klauso tuščių puodų, tušti puodai garsiai skamba, o po rinkimų vėl keikia savo išrinktuosius, tik ne save, kad tokią populistinę, meluojančią, vagiančią ir neprofesionalią valdžią išsirinko. Kad susimeta į kuprą prieš carą ir mielai sutinka būti baudžiauninkais be jokios savivertės. Kad mūsų senjorai savaitgalio vakarais priversti tupėti namie, užpečky, nes viešos pasibuvimo vietos – ne jų kišenei (mačiau, kaip leidžia laiką pagyvenę žmonės kad ir Madride, kur toks amžius – jokia stig­ma). Kad tie žmonės negali įsigyti normalių akinių ir susidėti dantų. Kad mes įsimiklinę save plakti, niekinti ir atkakliai nematyti, ką sukūrėm, įgyvendinom ir turim gero, gražaus ir vertingo. Kad kartojam: didi lietuvių tauta, bet žlugusi valstybė. Apie užmuštus vaikus jau nekalbu, „žmonės“, „elitas“, „žvaigždės“, pasinaudojusios ir šia proga pasipiarinti, apie tai jau pakalbėjo.
Rašymo prasmė. Šiuolaikinis rašytojas turėtų rašyti šiandieninę, o ne vakarykštę, anachronistišką literatūrą. Na, o apie rašytojų misijas ir kūrybos prasmę jau tiek banalybių prikalbėta, kad, manau, būtų prasminga jas perdirbti į kokią nors naudingą žaliavą ir imti siūti iš jos batus ar rišti kilimus. Kūrybos, rašymo prasmė šiandien daug kam – būkim, kaip sakoma, biedni, bet teisingi – noras kalti pinigus ir iš to gyventi. Pagaliau būti matomam, viešam, žinomam. Žodžiu, būti „žmogumi“. O anos prasmės, kurios buvo išsakomos ir turėjo vertę prieš kokius dvidešimt ar net mažiau metų… Jų akcijos kritusios ir jos pasislinkusios į antrą planą. Būtų labai gerai, jei apsigaučiau.

Kalbino Rita Šemelytė

Redos Mickevičiūtės nuotrauka