Prioritetas gyvulininkystei de jure ir de facto perdirbėjų akimis

Apie nepalyginti didesnės pridėtinės vertės kūrimo galimybes žemės ūkyje kalbama nuolat. Tačiau tam reikėtų ne eksportuoti grūdus, bet aktyviau įdarbinti vietos mėsos perdirbimo grandį. Siekiant šio tikslo, jau ne pirmos Seimo kadencijos Vyriausybės programose gyvulininkystė yra įvardijama kaip prioritetinė agroverslo šaka. Ir nors galvijų augintojai šiandien jau iš tiesų gali pasidžiaugti su gamyba susietosiomis išmokomis bei parama veislinei medžiagai įsigyti, mėsos perdirbėjai žaliavos didėjimo mastų kol kas neįžiūri. Tad kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena labai svarbus gyvulininkystės sektoriaus „žaidėjas“ – mėsos perdirbimo įmonės? Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, didesnių ir mažesnių skerdyklų bei mėsos perdirbimo subjektų pernai šalyje buvo registruota 117.

Kainas reguliuoja rinka, o verslo aplinką – valstybė
Vienos didžiausių Baltijos šalyse mėsos perdirbimo įmonių AB „Krekenavos agrofirma“ generalinis direktorius Linas Grikšas pasakoja, kad šioje įmonėje per savaitę paskerdžiama apie 4 tūkst. galvijų ir 7 tūkst. kiaulių. 65 proc. šios žaliavos įmonė realizuoja mėsos, 35 proc. – galutinių produktų forma.
„Be abejo, žaliavos norėtųsi daugiau, bet jos tiesiog nėra. Gyvus gyvulius perkame iš Lietuvos ūkių, šiek tiek kiaulių įsivežame ir iš kaimyninės Latvijos. Mūsų kiaulių supirkimo kaina 5–10 proc. netgi viršija ES vidurkį, todėl vietos augintojai dėl to neturėtų skųstis. Tačiau problema slypi kitur – Lietuva šiuo metu užsiaugina tik 40 proc. jos poreikiams reikalingo kiaulių skaičiaus. Todėl tam tikras skerdenų dalis esame priversti pirkti iš kitų ES šalių. Ir tai mūsų įmonei nuostolinga, nes perkame iš užsienio su pardavėjų pelno marža. Be to, prisideda ir transportavimo kaštai“, – skaičiuoja pašnekovas.
Galvijų supirkimo kainas, L. Grikšo teigimu, nulemia jų skerdenų kokybė. Už R3 kategoriją atitinkančias mėsinių veislių gyvulių skerdenas įmonė taip pat moka ne žemesnę kainą, nei tuo metu yra šios kategorijos galvijienos ES vidutinė rinkos kaina. Tačiau, „Krekenavos agrofirmos“ direktoriaus pastebėjimu, ūkininkai negali tikėtis, kad tiek pat turi būti sumokėta ir už „atidirbusią“ pieninę karvę, kurios mėsa dažniausiai naudojama mėsainių gamybai. Kartu L. Grikšas patikina, kad į Lietuvos prekybos centrus ši įmonė tiekia tik jaunų galvijų mėsą.
„Visi norime išgyventi. Todėl pelno dalybos tarp ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų, tikėtina, visoms trims šalims niekada neatrodys teisingos, nes visi stengiasi ir stengsis „paklodę“ truktelėti į savo pusę. Tačiau reikia būti sąžiningiems ir pripažinti, kad gyvename laisvojoje ES rinkoje ir mūsų valia pasirinkti, iš ko pirkti ir kam parduoti gyvulius ar mėsos produktus. Lengviausias kelias yra nuolat kaltinti prekybininkus dėl jiems tenkančios „riekės“. Tačiau nei augintojai, nei perdirbėjai neturime pamiršti, kad prekybos tinklai nuperka didžiulius mūsų produkcijos kiekius ir laiku už ją atsiskaito. O tai taip pat padeda išgyventi ir ūkiams, ir mėsos perdirbimo įmonėms“, – pastebi „Krekenavos agrofirma“ vadovas.
Anot jo, kainas šiais laikais reguliuoja tik rinkos dėsniai. Tačiau sudaryti palankias sąlygas verslo aplinkai – valstybės pareiga.
„Trumpai tariant, valstybė gali reguliuoti ir mokestinę, ir aplinkosauginę sistemas, ir daugelį kitų veiksnių, kurie leistų ūkiams auginti daugiau galvijų bei kiaulių, o mums plėtoti gamybą, kurti darbo vietas, žmonėms padoriai mokėti ir už parduodamą žaliavą, ir už darbą perdirbimo įmonėse“, – savo nuostatą dėsto pašnekovas, pridurdamas, kad niekas neprašo išskirtinių sąlygų, bet jos neturi būti blogesnės nei kitose, ypač kaimyninėse, šalyse.

Kauno r. Margininkų k. ūkininkas Audrius Banionis: „Šiandien didelė dalis mano augintų gyvulių išskersta, ūkio darbuotojų skaičius trečdaliu sumažintas.“

Į trečiąsias šalis valdžia kelią skina sunkiai
„Krekenavos agrofirmos“ varomoji jėga yra produkcijos pardavimas Vakarų Europoje – Nyderlanduose, Švedijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, taip pat kaimyninėje Latvijoje. Patekimas į naujas eksporto rinkas įmonei yra gyvybiškai svarbus kausimas, tačiau L. Grikšas neslepia, kad konkurencija šiame sektoriuje yra didžiulė. Ir ši konkurencija ne lokali, bet globali.
„Visų ES šalių sienos atviros. Tad ir į Lietuvą veža kas nori ir ką nori. Ir visi matome, kad ant mūsų prekybos centrų prekystalių įvežtinės mėsos ir jos produktų tik daugėja“, – kalba pašnekovas.
Į klausimą, ar stambiai mėsos perdirbimo įmonei konkurentas yra ir turgus, L. Grikšas teigia, jog, be abejo, taip. Nes, anot jo, vieša paslaptis, kad turguje tebėra daug šešėlinio verslo.
„Krekenavos agrofirmos“ vadovas atvirai dėsto, kad įmonei didžiulis smūgis buvo Rusijos rinkos praradimas. „Buvo iškilęs klausimas, išgyvensime ar ne. Ir, deja, ne visos įmonės šį iššūkį pakėlė. Mums nors ir nelengvai, bet persiorientuoti pavyko. Tačiau problemos niekur nedingo. Bene aštriausia jų – konkurencingumas trečiosiose šalyse. Štai kaimyninės Lenkijos, kitų ES šalių mėsos perdirbėjams jų valstybės yra sudariusios sąlygas eksportuoti savo gaminius į JAV, Kiniją. Deja, pas mus šis procesas vyksta labai lėtai. Ačiū Žemės ūkio ministerijai bei Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai už vaizdžiai tariant „prakirstus ledus“ į Jungtines Amerikos Valstijas. Savo ruožtu judame jos rinkos link. Bet yra daugybė Azijos šalių, tarp jų tokios milžinės kaip Kinija, Pietų Korėja, Japonija. Procesas dėl patekimo į šių šalių rinkas valstybiniu lygmeniu slenka vėžlio žingsniu, kai tuo pat metu mūsų konkurentės – kitos ES šalys – Azijos rinkose jau dirba. Taigi akivaizdu, kad Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėms konkuruoti dėl išgyvenimo tenka labai nevienodomis sąlygomis“, – pabrėžia L. Grikšas.

„Prioreiteto“ pasekmė – mažėjantis gyvulių skaičius
„Krekenavos agrofirmos“ vadovo žodžiais, mūsų valstybės suteiktas prioritetas gyvulininkystei de jure gerokai skiriasi nuo šio prioriteto de facto. „Nuo lozungo paskelbimo gyvulių skaičiaus kreivė šalyje smunka tik žemyn. Tad apie kokius prioritetus šnekama ir kaip sektorius gali būti konkurencingas? Tebeeksportuojame grūdus ir dar didžiuojamės, kad esame vieni šio eksporto lyderių Europje. Mano galva, ne didžiuotis tuo reikėtų, bet raudonuoti iš gėdos. Juk pridėtinę vertę kurtų kiekvienas gyvulininkystės veiklos etapas – tiek gyvulių auginimas, tiek mėsos perdirbimas – skerdimas, išpjaustymas, produktų gamyba. Neabejotinai būtų sukuriama daugiau darbo vietų, didėtų žmonių atlyginimai“, – įsitikinęs kalba pašnekovas.
Anot jo, gyvulininkystės šakai konkuruoti globaliame pasaulyje labiausiai trukdo mūsų šalies mokestinė sistema. „Kaimyninėje Lenkijoje bazinis PVM tarifas – 23 proc., bet žaliai mėsai jis tesiekia 5 proc., perdirbtai – 8 proc. Taigi lenkai jau vien dėl to yra gerokai pranašesni už mūsų ūkininkus ir perdirbėjus. Ir Lenkijos pasienyje neatsitiktinai dūzgia pirkėjai iš Lietuvos. Jei pas mus PVM tarifas mėsai ir jos gaminiams būtų sumažintas bent iki 10 proc., lietuviams, manau, neapsimokėtų važinėti apsipirkti į Lenkiją“, – skaičiuoja L. Grikšas, pastebėdamas, kad yra trys „dedamosios“, kurios mūsų šalies mėsos perdirbimo pramonę paverčia nekonkurencinga kitų ES šalių mėsos perdirbėjų atžvilgiu – tai nekonkurencinga mokestinė sistema, nekonkurencingi aplinkosaugos reikalavimai kiaulininkystės ūkiams ir nekonkurencingos galimybės patekti į trečiųjų šalių rinkas.
Pašnekovo nuomone, Lietuvai kaip agrarinei valstybei šiandien sektinas pavyzdys galėtų būti kaimyninė Lenkija ne tik gyvulininkystės plėtrai sudarytomis palankiomis mokestinėmis ir aplinkosauginėmis sąlygomis, bet ir gebėjimu susitvarkyti su kiaulių maro rizika. „Taip pat norėtųsi bent kiek lygiuotis ir į Daniją, kurios plotas apytikriai toks pat kaip ir Lietuvos. Bet auginamų kiaulių tankumas ten 20 kartų didesnis nei mūsų šalyje. Pabrėžiu – ne 20 proc., bet 2 000 proc. Deja, Lietuvoje suplanavęs pastatyti naują fermą visuotinio skandalo neišvengsi, nes mūsiškiai aplinkosaugos reikalavimai pranoksta visas sveiku protu suvokiamas ribas“, – reziumuoja L. Grikšas.

AB „Krekenavos agrofirma“ generalinis direktorius Linas Grikšas: „Procesas dėl patekimo į Kinijos, Pietų Korėjos, Japonijos rinkas valstybiniu lygmeniu slenka vėžlio žingsniu, o mūsų konkurentės – kitos ES šalys – Azijos rinkose jau dirba.“

Ir savas takelis iki vartotojo – ne rožėmis klotas
AB „Krekenavos agrofirma“ generalinio direktoriaus mintims apie įtemptą verslo situaciją šiandien antrina ir takelį nuo lauko iki vartotojo savomis rankomis nusitiesęs Kauno r. Margininkų kaimo ūkininkas Audrius Banionis. Jo ūkyje „Ūkininko patarėjas“ pirmą kartą yra lankęsis prieš beveik šešerius metus. Tuomet optimistiškai nusiteikęs šeimininkas rodė naują, pasinaudojant investicine ES parama įsirengtą skerdyklą, mėsos perdirbimo cechą bei dalijosi šviesiais ateities planais.
Šiandien A. Banionis kons­tatuoja, kad jo veikla „traukiasi“, didelė dalis augintų gyvulių išskersta, ūkio darbuotojų skaičius trečdaliu sumažintas.
Pašnekovas pasakoja, kad iš principo versle viskas galėtų eitis gerai: agresyvių konkurentų rinkoje ūkininkas nepastebi, į užsienio pardavimus nepretenduoja, o laikosi savos strategijos „pagal močiutės receptus“ gaminti ir parduoti galutinius produktus tik iš savo ūkyje išaugintų gyvulių mėsos. „Mūsų verslo stiprybė – aukšta gaminių kokybė. Dalyvaujame bendrose veiklose su žemdirbių savivaldos organizacijomis, prekiaujame jų organizuojamų renginių metu, ūkininkų turgeliuose, bent keliose specializuotose krautuvėlėse, taip pat tiekiame savo pagamintą produkciją didiesiems prekybos tinklams, kur ji realizuojama kaimiškų produktų skyreliuose. Turime ir savą klientų ratą. Sakytum, galėtume gyventi, bet, deja…“ – nelinksmai dėsto pašnekovas.
A. Banionis savo ūkio valdose šiuo metu laiko apie 400 mėsinių simentalų ir pieninių galvijų, taip pat apie 2 800 kiaulių. Kiaulių per savaitę paskerdžiama apie dešimtis, galvijų 1–2. Tačiau dar praėjusį rudenį ūkyje buvo laikoma 900 galvijų. Taigi daugiau nei pusę jų ūkininkui teko skubiai parduoti. Ir visa tai – dėl aplinkosaugos reikalavimų ir ažiotažo prieš gyvulininkystės ūkiui būdingus kvapus.
„Lietuvoje daug kam buvome rodomi kaip pavyzdys, nes iš tiesų bendradarbiaujame ne tik su šalies, bet ir užsienio mokslininkais, gyvuliams į pašarus dedame probiotikų, mažinančių į aplinką iš fermų sklindantį kvapą, gyvulius netgi purškiame specialiomis medžiagomis. Bet pasirodo, keliems apylinkės gyventojams to maža. Virš ūkio teritorijos leidžiami bepiločiai orlaiviai su filmavimo įranga, bandant aptikti nesamų pažeidimų ir be perstojo rašomi skundai. Neturiu jokių priekaištų aplinkosaugos inspektoriams. Šie žmonės tiesiog dirba savo darbą ir yra priversti ištirti visus skundus. O jų lavinai pabaigos nematyti. Tiesą sakant, nesu linkęs skųstis viešai. Bet situacija tikrai beprotiškai išvargino. Ir dėl kolektyvo labai skaudu, nes mažėjant darbo apimtims iš 100 darbuotojų teko palikti 77. Ir šį skaičių dar mažinsime“, – apie gyvulių auginimo ir mėsos perdirbimo verslo realijas šiandien kalba Kauno r. ūkininkas A. Banionis.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.