Prisitaikymas ar nuolankumas: kur riba?

Neretai teigiama, kad gyvenimas kartu – sunkus darbas, net jei gyveni su paties pasirinktu mylimu žmogumi. Dviem asmenybėms reikia laiko ir pastangų prisitaikyti vienam prie kito. Stengtis turi abi pusės, kitaip tai gali tapti vieno nuolankumu, o kito dominavimu. Apie plonytę šias būsenas skiriančią ribą kalbamės su psichologe-psichoterapeute, Mykolo Riomerio universiteto docente dr. Laima Ruibyte.

Teigiama, kad šeimoje reikia vienas prie kito prisitaikyti. Kita vertus, patariama abiem partneriams būti lygiaverčiams. O asmenybėms sunku vienai prie kitos taikytis… Kokia išeitis?
Manau, kad reikia išmokti priimti iškylančius nesutarimus kaip problemas, kurias galima spręsti bendraujant ir kalbantis. Tai gana sunkus uždavinys, nes dažniausiai mūsų niekas to neišmoko. Paprastai atsinešame iš savo šeimos gebėjimus vienaip ar kitaip spręsti konfliktus: tai gali būti savo valios primetimas kitiems, agresyvus stilius arba, atvirkščiai, – nuolankumas ir susitaikymas.
Dar žinome tokį konflikto sprendimo stilių kaip kompromisas, kai bandome patenkinti bent dalį savo norų ir interesų. Bet jis irgi nesuteikia visiško pasitenkinimo.
Todėl pats veiksmingiausias būdas dviem žmonėms, kad ir kokie skirtingi jie būtų, suderinti savo interesus – kalbėtis, atvirai reikšti savo nuomonę, stengtis suprasti, kodėl kitas nori kažko kito, bandyti rasti abiem priimtiną sprendimą. Bet toks bendravimas reikalauja abiejų pusių noro tą daryti ir tokių savybių kaip išklausymas, įsiklausymas, emocijų suvaldymas ir pan.

Nuolatinis taikymasis gresia virsti nuolankumu. Kur ta riba?
Kartais prisitaikymas reikalingas, kai bent kuriam laikui reikia išvengti kylančių stiprių emocijų, pykčio, kai nėra laiko ar galimybės tuo metu situaciją spręsti kitaip, kai partneris yra labai įsiaudrinęs ir negali blaiviai ir racionaliai mąstyti, galų gale, kai situacija nėra labai svarbi jums, o svarbi partneriui. Bet emocijoms aprimus ar praėjus kuriam laikui, galima grįžti prie tos situacijos ir pasakyti apie savo norus, jausmus, kurie liko neišsakyti.
Jei prisitaikoma nuolat, tai gali rodyti asmenybės nuolankumą, nesugebėjimą suvokti, išreikšti savo poreikių ir jų aukojimą iš baimės supykdyti kitą asmenį, prarasti jo palankumą, meilę, pasirodyti egoistu ar pan.

Kaip nuolatinis nusileidimas partneriui gali paveikti asmenybę ir santykius?
Galbūt santykių pradžioje nusileidus partneriui ir išvengus nesutarimų atsiranda gerų santykių iliuzija, o gal jie tokie ir yra, nes lyg ir nėra dėl ko pyktis… Bet sunku įsivaizduoti du žmones, kurių norai ir poreikiai visada būtų tokie patys, todėl nuolankusis turi juos slėpti ar stengtis nejausti.
Daugeliu atveju nuolatinis nuolankumas pradeda žmogų slėgti, jis jaučiasi gyvenąs ne savo gyvenimą. Kaupiasi nepasitenkinimas, nusivylimas partneriu ir santykiais, nebematoma išeities, apima depresija. Tas, kuris nusileidžia, pyksta ant partnerio, kad šis neįvertina jo pastangų, jaučiasi nesuprastas, dažniausiai nori, kad antroji pusė pati įspėtų ir patenkintų jo norus, kad elgtųsi kitaip, bet kaip – nemoka ar nedrįsta pasakyti. Tokie žmonės dažnai sako: „Aš tiek stengiausi dėl jo/jos, o jis/ji elgiasi lyg savaime taip turi būti.“, „Kaip jis/ji gali būti toks nejautrus?“ ir pan. Kartais nuolankieji demonstruoja vadinamąją pasyvią agresiją – nemokėdami išreikšti savo norų ar pasipriešinti būna be nuotaikos, susiraukę, nekalba. Tai gali sukelti atvirą partnerio pyktį, agresiją.
Nuolankaus asmens partneris gali naudotis privilegijuotojo padėtimi tenkindamas savo interesus, nepaisyti kito, pradėti negerbti savo antrosios pusės, kritikuoti, žeminti, nejausdamas jokių sąžinės priekaištų – juk jai/jam taip gerai, taip ir reikia.

Kodėl žmonės kenčia kito asmens dominavimą? Ko gero, dažniau – moterys nei vyrai?
Kaip ir daugelio asmenybės problemų, šaknų reikia ieškoti šeimoje, santykiuose su tėvais. Dažnai dominuojančių, kontroliuojančių tėvų vaikai išmoksta paklusti, prisitaikyti, tokiu būdu siekdami užsitarnauti jų meilę, dėmesį, palankumą ar gauti naudos. Toks išmoktas elgesio modelis perkeliamas į savo naują šeimą ir, jei partneris – dominuojantis, o taip dažnai atsitinka, nusileisti labai paprasta, nes įprasta. Tokių žmonių savivertės ir savigarbos jausmas dažnai menkas, nes jie nesijaučia galintys susikurti tokį gyvenimą, kokio patys nori.
Nedrįsčiau sakyti, kad dominavimą dažniau kenčia moterys, nors į Kauno apskrities krizių centrą, kur konsultuoju moteris, kreipiasi tos, kurios patiria ne tik vyrų dominavimą, bet ir agresiją. Konsultavimo praktika rodo, kad dažnos jų šeimoje būtent motina buvo labai dominuojanti, bent jau pačios moters požiūriu. Taip pat tenka konsultuoti ir vyrus, kurie apibūdina savo žmonas kaip valdingas ir linkusias dominuoti.

Kaip tai priklauso nuo asmenybės tipo, išsilavinimo, auklėjimo?
Yra vadinamasis priklausomos asmenybės tipas, kuriam būdingas stiprus poreikis būti globojamam ir saugomam, baimė būti paliktam, bejėgiškumo, silpnumo jausmas, nuostata, kad vienas pražūtų. Toks asmuo nori turėti šalia savęs stiprią asmenybę ir jai tarnauti ar nusileisti.
Toks asmenybės tipas dažnai susiformuoja, kai tėvai skatindavo ar reikalaudavo paklusnumo ir bausdavo vaiką už autonomijos, pasipriešinimo demonstravimą įteigdami mintį, kad priešingu atveju vaikas praras tėvų meilę.
Noras būti prie kažko prisirišusiam susiformuoja ir tuomet, kai tėvai nesukuria su vaikais saugaus emocinio ryšio, nepatenkina vaiko prieraišumo poreikio. Todėl atsiranda nuolatinė baimė būti paliktam ir nemylimam, tai verčia prisitaikyti, būti nuolankų, nuolaidų siekiant išlaikyti ryšį su kitu žmogumi. Auklėjimas labai svarbus mokant vaiką išreikšti jausmus, kontroliuoti savo impulsus ir poreikius, atidėti kuriam laikui savo poreikių patenkinimą, jei to reikalauja situacija. Iš tėvų vaikas mokosi, kaip spręsti iškylančius nesutarimus šeimoje, tiek tarp tėvų, tiek su broliais ir seserimis.

Ar daug Jūsų praktikoje šeimų, kuriose partneriai – nelygiaverčiai? Kaip tai kinta, keičiantis visuomenei?
Be abejo, kintant visuomenei paklusnumo samprata šeimos santykiuose kitokia – tiek vaikai, tiek žmonos, kurie tradiciškai buvo auklėjami besąlygiško paklusnumo dvasia, dabar turi teises ir laisves reikšti savo norus ir išmoksta tą daryti. Todėl jaunesnėse šeimose dominavimas ir paklusnumas ne taip priklauso nuo lyties, nors šimtmečiais susiklosčiusios tradicijos keičiasi negreitai.
Mano praktikoje, ypač dirbant su smurtą šeimoje patiriančiomis moterimis, daugelis part­nerių yra nelygiaverčiai ar jaučiasi tokie, dėl to ir kyla pagrindinės problemos.
Smurtaujantys vyrai, aišku, – atskira kategorija, jų poreikis dominuoti glaudžiai susijęs su neįsisąmonintu menkavertiškumo jausmu, kurį jie bando sunaikinti elgdamiesi agresyviai ir žemindami kitą žmogų.
Normaliose porose krizė kyla, kai santykių nelygybę pradeda suvokti viena pusė ir bando tą nelygybę keisti – protestuodama, maištaudama. Tuomet, jei partneriai neturi įgūdžių kalbėtis, klausyti, suprasti, gali prireikti psichologo pagalbos.

Ką patartumėte tam, kuriam nuolat nuolaidžiauti nusibodo, bet jis nežino, kaip pakeisti susiklosčiusią situaciją?
Yra įvairių būdų išspręsti problemą. Pirmas – pradėti keistis pačiam: skaityti psichologinę literatūrą, analizuoti savo poreikius ir norus, mėginti suprasti, kas trukdo juos išsakyti kitai pusei, ko bijoma, ar tikrai tos baimės pagrįstos. Vertėtų eksperimentuoti ir patikrinti savo baimes realybėje, išsakant savo norus, interesus, nusprendžiant pačiam, kviečiant į dialogą.
Galima kreiptis į psichologus, kurie padėtų geriau pažinti nuolankumo priežastis, suprasti savo tikruosius norus ir reikmes, ištyrinėti galimus ir priimtinus kitokio elgesio būdus.
Mokytis naujų elgesio modelių, pažinti save ir keistis efektyviai padeda grupinė psichoterapija. Ji skirta siekiantiesiems spręsti ryšių su artimais žmonėmis problemas, suprasti savo santykių nesėkmių priežastis, keisti nepageidaujamus elgesio stereotipus. Grupėje galima pažinti save per santykį su kitais: kai į jūsų mintis, jausmus ar veiksmus reaguoja keletas skirtingų žmonių, tai padeda geriau suprasti save ir savo santykius su žmonėmis, realiau pamatyti savo bendravimo ypatumų pasekmes. Grupė – tai saugi erdvė šiuos santykius išgyventi, suprasti ir keisti.

Dalia Urbonienė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.