Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė: „Visada gyvenau krepšiniu“ (nuotraukų galerija)

Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) čempionė, Kauno rajono „HoptransSirenų“ žaidėja ir direktorė, anot ją pažįstančiųjų, – nuostabi mama ir išmintinga moteris, žinanti, ko nori iš gyvenimo. „Trenerė pasakė, kad iš krepšinio galiu valgyti duoną. Ši frazė įstrigo širdin ir nurodė gyvenimo kryptį“, – kelio į LMKL olimpą pradžią prisimena Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė.

Į rungtynes kaip į darbą
„Visada gyvenau krepšiniu“, – sako „Hoptrans-Sirenų“ vadovė ir žaidėja. Rasa išduoda, kad vaikystėje išbandė ne vieną sporto šaką, bet trenerės Birutės Jankauskienės (beje, su ja darbuojasi toje pačioje mokykloje) žodžiai, ištarti pirmąkart atėjus į krepšinio treniruotę, buvo lemtingi.
Nors LMKL čempionės dažniau gardžiuojasi pergalėmis, nuo šešiolikos krepšiniu gyvenanti Rasa žino ir kartų pralaimėjimo skonį. Anot jos, pergalės džiugina, o pralaimėjimai grūdina. Tiesa, pralošus kartais sunku užmigti naktį, nes kankina pralaimėjimo kartėlis. Bet pakirdus ryte drauge pabunda ir noras stengtis, tobulėti. Nors laikui bėgant varžybos tapo įprastu dalyku, garsi krepšininkė laikosi tam tikrų prietarų: jei ką pamiršta namuose, negrįžta pasiimti, nesiskolina ir kitiems neskolina pinigų.
„Prieš rungtynes nebejaučiu pirminio jaudulio, į jas einu kaip į darbą ir save atiduodu 99 procentais. Žinoma, prieš ypač svarbų mačą viduje kažkas sukirba, bet juk neparodysi jaunoms žaidėjoms, kad ir klubo direktorė kartais gali susijaudinti“, – šypsosi pašnekovė.
Pasiteiravus, ar daug jaunų talentų sulaukia LMKL, Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė šiek tiek paniūra. Paaiškėja, kad mergaičių, norinčių tapti krepšinio profesio­nalėmis, išties trūksta. „Kai Rūta Meilutytė tapo olimpine čempione, Lietuvoje pradėti statyti baseinai, išaugo susidomėjimas plaukimu. Galbūt taip nutiktų ir krepšiniui, jei Lietuvos moterų rinktinė laimėtų, pavyzdžiui, Europos čempionatą“, – svarsto Rasa, džiugiausiu krepšinio įvykiu laikanti moterų triumfą 1997-aisiais Vengrijoje.
Nors Kauno rajono „Hoptrans-Sirenų“ vedlė visada pirmiausia palaiko merginas, ją džiugina ir vyrų krepšininkų laimėjimai. Jos žodžiais, vyrų krepšinis visada buvo populiaresnis, o moterys neketina gvieštis šio titulo, konkuruoti. „Palaikau visą krepšinį, džiaugiuosi, kad mums sekasi, garsiname Lietuvą. Žinoma, turime dar labiau stengtis, kad būtų kuo daugiau šios sporto šakos perliukų“, – teigia R. Žemantauskaitė-Matlašaitienė, kiekvieną birželį organizuojanti nemokamą stovyklą mergaitėms, rimtai pasiryžusioms siekti krepšininkių karjeros.
Šios stovyklos – ne vienas būdas moterų krepšiniui populiarinti. LMKL direktorė Audra Ginelevičienė, įvertinusi lygos situaciją, nusprendė kurti projektą „Tapk krepšinio žvaigžde“. Jo tikslas – paskatinti kuo daugiau mergaičių rinktis krepšinio treniruotes ir padėti joms tapti profesionalėmis. „Projektas, startavęs pernai rugsėjį, tikrai pasiteisina – treniruočių lankomumas padidėjo. Stengiamės aplankyti visas mus kvietusias mokyklas, nors kartais tenka derinti grafikus, o tai nėra lengva“, – projekto užkulisių uždangą praskleidžia krepšininkė.

Moterų pranašumas
Ilgi tamsūs plaukai, krintantys garbanomis, gėlėta suknelė – tokią Rasą išvystu, sutarusi interviu. Kolegos žurnalistai, ne kartą rašę, kad ji – puikus moteriškumo pavyzdys, nė kiek neperdėjo. Rasa net krepšinio aikštelėje geba išlikti moteriška, be to, taip elgtis skatina ir vadovaujamo klubo merginas.
„Man patogiausia apranga – suknelės. Šešerius metus jas vilkėjome žaisdamos. Tiesa, merginos kartais spyriojasi dėl mano pasiūlytos aprangos, bet argumentuoju, kad taip pabrėžiame savo moteriškumą, išsiskiriame iš kitų komandų. Sukneles būtume vilkėjusios ir šįmet, deja, jas teko keisti į šortus – to reikalauja Europos taurės turnyro taisyklės“, – krepšinio aikštelės mados tendencijas apibūdina R. Žemantauskaitė-Matlašaitienė.
Kalbant apie moteriškumą, negalima nutylėti fakto, jog Rasa ne kartą nominuota „Metų kaunietės“ titului. Šįmet net pateko į stipriausiųjų šešetuką, tai jai buvo maloni staigmena. „Jaučiau didžiulį palaikymą, malonu, kad žmonės įvertino, balsavo. Esu labai laiminga“, – neslepia pašnekovė.
Dailiosios lyties atstovėms būdinga kartas nuo karto save palepinti. O kokius mažus malonumus renkasi krepšinio žvaigždė? „Geriausias būdas pasilepinti – pabūti vienai su knyga. Dažnai žmonės mėgsta vakare paskaityti, o aš sau tai galiu leisti tik per atostogas“, – sako veikli moteris, ne tik žaidžianti krepšinį, vadovaujanti komandai, dirbanti sporto specialiste, siekianti edukologijos magistro laipsnio, bet ir auginanti dvi dukreles.
„Viską įmanoma suderinti, tereikia noro“, – paslaptį, kaip viską spėja, išduoda Rasa. Netrukus sportininkė priduria, kad studijas rinkosi neatsitiktinai: „Visąlaik savęs klausiau, ką veiksiu baigusi krepšininkės karjerą, todėl ėmiausi ieškoti mėgstamos veiklos. Kai baigiantis sezonui manęs paklausia, ar kitąmet žaisiu, būnu įsitikusi, kad ne. Bet vasarą pailsiu, atsigaunu, padirbėju su jaunimu ir ratas vėl pasisuka.“
O ar nesijaučia vyrų krepšinio šešėlyje? Kokie gali būti moterų koziriai? „Pirmiausia – grožis, – šypsosi „Hoptrans-Sirenų“ lyderė. – Moterų krepšinio lygoje yra labai gražių moterų, merginų. Be to, moterys daug dalykų padaro iki galo. Vyrai turi greitį, jėgą, tačiau sakoma, kad jie niekada neatlieka derinio iki galo. Moterys – visada.“

Šeimą vienijantys pomėgiai
Šie metai Rasai Žemantauskaitei-Matlašaitienei nepašykštėjo džiugių progų. Viena jų – alavinis santuokos jubiliejus. „Mane ir Minvydą suvedė sportas. Susipažinome legendiniuose tuometės Lietuvos kūno kultūros akademijos maniežuose: aš treniravausi, jis šiaip sportavo ir sugalvojo mane užkalbinti. Šįmet švęsime dešimties metų santuokos jubiliejų, o pažįstami esame visus penkiolika“, – meilės istorijos pradžią prisimena moteris.
Vestuvėms 2007-aisiais pora ne atsitiktinai pasirinko datą – liepos 13-ąją, penktadienį. „Kodėl? Rungtyniauju tryliktuoju numeriu pažymėtais marškinėliais, telefone yra skaičius trylika, mašinos numeriai irgi tokie. Tai mano laimingas skaičius“, – šypsosi garsi krepšininkė.
Vyras, dukrelės Gabriela ir Daniela – svarbiausia palaikymo komanda. „Finalinėmis kovomis gyvena visa šeima. Džiaugiuosi, kad turiu supratingą vyrą, be to, mane labai palaiko vyresnėlė, taip pat įsiliejanti į krepšinį“, – pagyrų artimiesiems negaili pašnekovė.
R. Žemantauskaitė-Matlašaitienė – vienintelė Lietuvos krepšininkė, dėl motinystės nepraleidusi nė sezono. Besilaukdama antrosios dukros Rasa aikštelėje bėgiojo iki penkto nėštumo mėnesio. Todėl visai nekeista, kad mažajai Danielai krepšinio kamuolys – mėgstamiausias žaislas. Tik aplinkinius stebina vaiko talentas: mergaitės darželio auklėtoja prisipažino pirmąkart gyvenime matanti dvimetę, mėtančią į krepšį…
„Norėčiau, kad užaugtų dar viena krepšinio žvaigždė. Bet, kaip sakoma, vaikai dažniausiai neseka tėvų pėdomis. Kad ir kokią profesiją pasirinks dukros, bus gerai“, – teigia atžaloms gyvenimo kelio gairių kol kas nebrėžianti mama.
Beje, mergaitės iš tėvų paveldėjo ne tik pomėgį sportuoti. Joms patinka ir… motociklai. „Daug metų su vyru važinėjome motociklais. Jų atsisakėme, kai gimė pirmoji dukra. Tačiau mergaitėms patinka šios transporto priemonės: jei vyras iš draugų pasiskolina motociklą, jos be baimės lipa ant jo, nori pasivažinėti“, – dukrų pomėgius atskleidžia Rasa, taip pat nevengianti adrenalino.
Pašnekovės žodžiais, jos didžiausia aist­ra – ekstremalusis sportas. Penkis sezonus žaidusi Prancūzijoje, Alpių regione, mėgavosi slidinėjimu, be to, mėgsta greitį, renkasi sportinius kabrioletus. „Kai išvažiuoju į autostradą, kaip sakau, nusiimu stogą ir prapučiu galvą. Tada viskas gyvenime pasirodo kitaip – linksmiau“, – optimistiškai pašnekesį baigia Rasa.

Eglė Kėvalaitė-Mačionienė

Laimučio Brundzos, Evaldo Šemioto ir LMKL nuotraukos