Smulkieji ūkiai svarbūs visuomenei

Albertas GAPŠYS

Vis girdime, kad Lietuvoje smulkiesiems ūkiams nėra vietos, jie nekonkurencingi. Tačiau šių ūkių misija reikalinga vartotojui. O jų nuomonės niekas neklausia. Ar stambaus ūkio ūkininkas važiuos prekiauti į turgų? Ar nusamdytas perpardavinėtojas atstos gamintoją? Derybų dėl kainos nebus, jei pardavinės produktus ne pats ūkininkas. Vienu žodžiu, neliks ir tiesioginės prekybos. Lietuvos žemės ūkyje daug įvairaus tipo smulkių ūkių, kurių savininkams realizuoti užaugintą produkciją nėra taip paprasta. Egzistuoja keletas produkcijos realizavimo formų, o ją pasirenka pats ūkininkas. Didžiąją dalį išaugintos produkcijos ūkininkai parduoda supirkėjams, gaudami mažesnę kainą nei tiesioginės prekybos atveju. Vienas iš paplitusių būdų tiesiogiai parduoti savo išaugintą produkciją turguje ekonomiškai yra naudingas, didinantis ūkio pajamas. Pavyzdžiui, turguje daržovės kainuoja 2 kartus brangiau, nei parduodant supirkėjui. Tačiau turguje patirtos papildomos sąnaudas (mokesčiai ir sugaištas laikas) ne visiems priimtinos. Be to, turguje tenka konkuruoti su perpardavinėtojais, kurie turi didesnę prekybos patirtį bei visiems diktuoja savo prekybos sąlygas. Tačiau ši prekybos forma dar išlieka priimtina daugeliui smulkiųjų ūkių.
Statistikos departamento duomenimis, turguose, turinčiuose administraciją, maistas sudaro apie 40 proc. visų prekių. Palyginti su 2010 m., maisto kiekis mažėja, nes vis dažniau jis parduodamas kitais būdais: mobiliosiose turgavietėse, internetu, tiesiog iš ūkio. Iš maisto prekių turguje daugiausia (apie 50 proc.) parduodama mėsos ir jos produktų (tiksliau, kiaulienos) bei daržovių, bulvių ir vaisių (apie 40 proc.). Turgaus prekybos apimčių analizė rodo, kad didžiausia prekyba maisto produktais yra II ir III ketvirčiais, o mažiausia – I ir IV ketvirčiais (skiriasi apie 20–30 proc.). 2016 m. IV ketvirtį, palyginti su 2015 m. tuo pačiu laikotarpiu, turgaus prekyba didėjo tik Telšių ir Klaipėdos apskričių turgavietėse, o prekybos vietų užimtumas siekė 49 proc., arba 3 proc. punktais mažiau nei 2015 m. IV ketvirtį. Iš viso šalyje veikė 102 turgavietės, 3 turgavietėmis mažiau nei 2015 m.
Mobilieji ūkininkų turge-
liai – neseniai (2009 m.) atsiradusi žemės ūkio produkcijos prekybos forma. Jų ištakos – sunkmetis, privertęs ūkininkus prekiauti patiems, kad gautų kuo didesnes pajamas. Tai alternatyva miestų turgavietėms, į kuriuos ūkininkai patekti turėjo mažai galimybių. Mobiliųjų ūkininkų turgelių koordinatorius – žemės ūkio kooperatyvas „Lietuviško ūkio kokybė“. Jie pirkėjams gali pasiūlyti ūkininkų užaugintos ir pagamintos produkcijos: pieno, varškės, varškės sūrių, kalakutienos, kiaulienos, rūkytos dešros, skilandžių, kumpių ir kitą skanią produkciją. Kooperatyvas vienija daugiau kaip pusšimtį mobiliųjų turgelių. Pirkėjai iš karto šią naujovę priėmė teigiamai, o svarbiausia – čia nėra perpardavinėtojų. Šiems ūkininkams neliko nei pieno krizių, nei žemų kainų šalies rinkoje. Pirkėjų netrūksta, nes dalį jų prarado prekybos tinklai.
Prekyba ūkininkų produkcija internetu įgauna vis platesnį mastą. Vietoj derybų turguje belieka spustelti klavišą ir pageidaujami produktai bus pristatyti. Patiems galima pasirinkti ūkininkus, iš kurių pirksite. Kainos – pagal produkto kokybę, bet ekonomiškai naudingos abiem pusėms.
Dar viena tiesioginės prekybos forma – „Kaimas į namus“. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkų parengtas projektas, kai siekiama padėti ūkininkams patiems be tarpininkų užmegzti tiesioginius ir ilgalaikius bendradarbiavimo ryšius su jų gaminamų produktų bei teikiamų paslaugų galutiniais vartotojais ir gauti geresnę kainą už savo gaminamus produktus, pritaikant praktikoje naujausius vadybos mokslo atradimus, buvo labai gerai įvertintas parodoje „Sprendimų ratas 2016“. Viena vertus, buvo kuriamos valgytojų bendruomenės, kita vertus – organizuojami ūkininkų produkcijos pristatymai bendruomenėms pagal jų pateiktus užsakymus. Vien Vilniuje jau yra apie 160 užsiregistravusių bendruomenių, jungiančių daugiau kaip 1500 narių.
Visos šios smulkiųjų ūkininkų prekybos formos ateityje turėtų dar labiau plėstis ir perpardavinėtojams ir supirkėjams sudaryti konkurenciją. Kartu didėja ūkių veiklos pridėtinė vertė, nes didėja pajamos. Taip įgyvendinama aktuali idėja sutrumpinti produkcijos kelią nuo gamintojo iki vartotojo užtikrinant ne tik kokybę (produktą galima nusipirkti be jokių konservantų ir ką tik pagamintą), bet ir atsakomybę už parduodamą produktą. Čia ir yra smulkiųjų ūkių reikšmė.

Albertas GAPŠYS
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto produktų rinkotyros skyriaus vadovas