Sužvėrėjusių dvikojų skriaudas malšina gyvūnų globėjai

Kuo patogiau ir lengviau nori gyventi žmonės, tuo mažiau atsakomybės jie sau prisiima. Tokia liūdna išvada peršasi apsilankius benamius gyvūnus globojančiose įstaigose. Savo nusibodusius, per daug rūpesčių keliančius gyvenimo draugus žmonės lyg šiukšles meta į konteinerius, palieka gatvėse, pririša miške, nusisuka nuo sužalotų eismo įvykiuose. Retai kur pamatysi tiek nelaimėlių, kiek jų turi Žadeikių kaime netoli Rietavo įsikūrusi asociacija „Gyvūnų užuovėja“. Jos steigėjai Andželikai Bajorinaitei kasdien tenka tiesti ranką maldaujant bent euro veterinarinei pagalbai, pašarui, kraikui, būtiniausioms higienos priemonėms. Valstybė ne tik neremia gyvūnų prieglaudų, bet ir nustato joms griežtus reikalavimus, kuriais pasinaudodami aplinkiniai gyventojai nuolatiniais priekaištais ir skundais terorizuoja savanorius.

Visus pinigus skirdavo gyvūnams

Žadeikių kaimo pakraštyje, 2 ha sodybos teritorijoje glaudžiasi kone 200 gyvūnų. Sakyti, kad jie niekam nereikalingi, nesiverčia liežuvis. Šioje vietoje prasideda naujas šuniukų, kačiukų, sužalotų gandrų ir kitų gyvų padarų gyvenimas. Neretai – netgi labai laimingas.

Asociacijos „Gyvūnų užuovėja“ prieglaudą A. Bajorinaitė įsteigė vos prieš keletą metų, tačiau jau seniai benamiams gyvūnams atvėrė savo namų duris. Dar tada, kai dirbdama Vokietijos gamykloje pakavo gyvūnų ėdalą, sakydavo, jog taupo pinigus prieglaudai. Grįžusi atostogų, benamius priglausdavo savo bute Šilutėje – kartais jų būdavo tiek daug, kad prieš išvažiuodama į Vokietiją nespėdavo visiems surasti naujų namų.

Už katino Adolio gydymą sumokėjusi 100 litų, A. Bajorinaitė sako supratusi, kad iš savo atlyginimo negalės išgelbėti visų nelaimėlių. Kaip tik tuo metu viena pažįstama prisipažino, jog turėdama pinigų, kurtų gyvūnų prieglaudą.

„Idėja taip užkabino, kad dar tą pačią dieną pradėjau tvarkyti dokumentus. Išsinuomojau butą Traksėdžio kaime, kad galėčiau prižiūrėti sergantį šunį, sužalotą gandrą ir balandį. Priklydo dar keli šuniukai. Dantis sukandus vesdavau juos į lauką, nes kaimynai mano globotinius daužydavo pagaliais. Taip gimė mintis kaime rasti sodybą, kurioje benamių vargšelių niekas neskriaustų“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Andželika.

Kenčia kaimo priešiškumą

Jauna, vos per dvidešimtį perkopusi mergina, prisipažįsta, jog niekada negalvojo, kad bus taip baisu. Ne dėl to, jog gyvūnų priežiūra yra beprotiškai sunkus darbas, reikalaujantis ne tik gero fizinio pasirengimo, bet ir moralinio nusiteikimo. Tenka ir naktimis valyti gardus, nes diena prabėga lakstant iš vienos veterinarijos klinikos į kitą ir slaugant sergančius gyvūnus, ieškant jiems namų, prašant paramos, bendraujant su gyvūnus laikinai globai paėmusiais žmonėmis.

Tačiau net ir už sunkiausią darbą, pasak Andželikos, daug baisiau yra kęsti aplinkinių neapykantą gyvūnams, kaimo priešiškumą ir dėl nuolatinių skundų vykstančius periodinius veterinarijos inspektorių patikrinimus. O jie ne tik dalija patarimus, kaip geriau tvarkytis, bet ir baudžia. Pavyzdžiui, už tai, kad prie vartų sukrautos į maišus sudėtos šiukšlės. Nors net ir mokėdami už paslaugą, prieglaudos savininkai niekaip neišsireikalauja, kad aptarnaujanti įmonė jas išvežtų. Ir tokie bei panašūs nesusipratimai vyksta nuolat.

Nors Žadeikių kaime aplink prieglaudą nėra nė vieno namo, kuriame būtų gyvenama, Andželika neabejoja, kad kaimas norėtų ją išguiti iš savo teritorijos. Grasina net susidoroti su gyvūnais ir jų globėjais. Atseit, šunys naktį loja, nesaugu, nes gali pabėgti, baiminasi ligų užkrato ir kitų susigalvotų grėsmių. Nors niekada nieko panašaus nėra buvę, o po kaimą laksto vietinių gyventojų palaidi šunys.

Tačiau A. Bajorinaitė pasiduoti nežada. Padedant rėmėjams, jau sumokėtos kelios sodybos išpirkos įmokos, užtvertos tvoros, pamažu daugėja voljerų, pastatyti nameliai katėms. Kiekvienas žingsnis pirmyn glosto prieglaudos šeimininkės širdį, bet labiausiai ji džiaugiasi, kai iš čia gyvūnai išvažiuoja į tikruosius namus.

Priglaudžia net beviltiškus ligonius

Klausimas kaip gyvūnai atsiduria „Užuovėjoje“ būtų naivus. Kone kasdien socialiniuose tinkluose dalinamasi istorijomis apie gatvėmis, pamiškėmis klaidžiojančius šunis, į konteinerius sumestus vos gimusius jauniklius, po balkonais ar prie parduotuvių gulinčius išsekusius, ligotus gyvūnus. Dar labai daug žmonių gyvus padarus laiko žaislais savo vaikams, dovanomis, kurių bet kada galima atsikratyti, ar dar blogiau – vienadienėmis užgaidomis. Tokie anksčiau ar vėliau tampa benamiais valkatomis, kurių visi šalinasi.

Pasiseka tiems, kurie tampa Andželikos globotiniais. Prieglaudos paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ mergina nuolat skelbia nepriimsianti daugiau nė vieno gyvūno. Prieglauda perpildyta, gyvūnų gerovės inspektoriai reikalauja mažinti gyvūnų skaičių, trūksta pinigų pašarui ir veterinarinei pagalbai. Tačiau A. Bajorinaitės širdis atsileidžia kaskart, kai tik gaunamas pranešimas apie vargstantį gyvūną.

Būna žinių, kurių sveiku protu suvokti neįmanoma. Grabupių kaime, Šilutės rajone, moterų šertą priklydusią katytę piktavaliai suvarpė kaip rėtį – aplink gyvūnėlio stuburą rastos penkios šautinės žaizdos. Prie konteinerių tūnojusi mažylė, panašu, trukdė kaimo bernams.

Birželį miške prie Kvėdarnos (Šilalės r.) Andželika ant kelio rado sėdintį šunį. Kelias dienas iš eilės ten grįžo ir vis bandė prisivilioti kalytę, kaskart pabėgančią į mišką ir atsigulančią ant palikto megztinio – matyt, vienintelio  likusio šeimininkės daikto. Peralkusį gyvūnėlį po kelių dienų priviliojo dešros kvapas. Paaiškėjo, kad mažylė laukiasi šunyčių – milžiniškas pilvelis neleido abejoti, kad netrukus prieglauda pasipildys didele vada mažylių. Tokia viešnia prieglaudai – tikras galvos skausmas.

Liepos 20-osios rytą Laukuvą pažadino širdį plėšiantis kaukimas. Per miestelį lėkęs automobilis nutrenkė jauną kalytę. Sutraiškė užpakalines kojas, vilkdamas plentu, nuplėšė visą pilvelio odą. Nežinodami ko griebtis, laukuviškiai paskambino į „Gyvūnų užuovėją“. Tą pačią dieną kalytė buvo operuota.

Daugeliui atrodo, tokiais atvejais geriausia išeitis kenčiantį gyvūną užmigdyti, tačiau A. Bajorinaitė tokios minties nė iš tolo neprisileidžia. Jos patirtis rodo, kad net beviltiškiausiai sergantis gyvūnas gali pasveikti, jei jam suteikiama maksimali priežiūra.

Jau sveiksta ir Laukuvoje pervažiuota Pupa – nors ir sunkiai, vilkdama koją, bet vaikšto. Gyvūnėlis čipuotas, todėl pavyko rasti šeimininkus. Neatsakingi jauni žmonės savo augintinę buvo palikę kaime gyvenantiems giminaičiams, o šie nesirūpino. Ir tokių pavyzdžių prieglaudos įkūrėja žino daugybę.

Be gerų žmonių neišgyventų

A. Bajorinaitė sako ne kartą pastebėjusi, jog iš namų dažniausia išvejami sergantys šunys ir besilaukiančios kalės. Ir beveik visada jie kenčia skausmus, būna išsigandę ir agresyvūs. Prieiti prie tokio gyvūno, paimti jį, įsidėti į automobilį Andželika turi plikomis rankomis, nes apsaugos priemonėms įsigyti pinigų niekaip nesutaupo. Todėl ne kartą yra gydžiusi įkandimus ir sumušimus, vaikščiojusi su mėlynėmis ant rankų ir kojų.

Tiesą sakant, prieglaudai pinigų trūksta viskam. Kokybiškam pašarui, kurio ypač reikia mažiems šuniukams – dvi rastinukės kalytės dabar augina net penkiolika šunyčių. Sunkiai surenkama lėšų veterinarinėms paslaugoms, brangiai kainuojančiam gyvūnų gydymui, sterilizacijai, čipavimui. Smaugia skolos už elektros energiją, reikia valymo ir dezinfekavimo priemonių, kad prieglaudos patalpose nesidaugintų ligų virusai.

Visus poreikius sunku net surašyti, nes bene kasdien „Gyvūnų užuovėjos“ paskyroje „Facebook“ socialiniame tinkle skelbiamas pagalbos šauksmas. Ir pasigirsta jis visuomet, kai tik žmonės iškviečia prieglaudos savanorius gelbėti rastų gyvūnų. Andželika tikina, jog kaskart stengiasi rinkti lėšas konkrečiam gyvūnui, bet dažnai būna taip, kad sąskaitoje atsiranda vos keli eurai. Tada pusiaukelėje į veterinarijos kliniką tenka suktis ir grįžti į prieglaudą – kai skolos perkopia kelis šimtus, niekas nebenori padėti.

Pasak Andželikos, kartais vyrauja nuomonė, kad aukų prašinėjančios prieglaudos piktnaudžiauja žmonių gerumu. „Tačiau niekas kitas gyvūnų prieglaudų neremia! Valstybė lėšų skiria tik benamius gaudančioms karantinavimo tarnyboms, kurios po dviejų savaičių gyvūnus sunaikina arba išdalija pirmiems pasitaikiusiems žmonėms. Gyvūnų prieglaudos taip neatsakingai elgtis negali. Atiduosi nesterilizuotą katę – gali būti garantuotas, jog po pusmečio ją atveš su būriu kačiukų. Nors pasirašydami sutartį su prieglauda globėjai ir pasižada sterilizuoti imamą gyvūną – dažniausiai to nepadaro, todėl ruošdami jį  atiduoti, būtinai čipuojame, patikriname sveikatą, skiepijame, sterilizuojame. O visa tai brangiai kainuoja“, – neslepia Andželika, viešai skelbianti iš veterinarijos klinikų gautas sąskaitas.

Mergina džiaugiasi, kad išgyventi prieglaudai padeda daug gerų žmonių. Jie ne tik aukoja, bet ir atveža maisto, atvyksta pavedžioti šunų, padėti įrengti voljerų. Prieglaudoje jai padeda tvarkytis savanorė Erestida Bagdonaitė, o sunkiausius darbus nuveikia tėtis Darius Bajorinas, iš kurio mergina, matyt, ir paveldėjo meilę gyvūnams.