„Ūkininko patarėjo“ tema. Milijonas karvių Kinijos rinkai: jei kaina bus gera – atsiras ir ką pasiūlyti

Kad būtų galima „įsukti“ visą lietuviškos jautienos eksporto į Kiniją sistemą, pirmiausia reikėtų atsigręžti būtent į augintojus: laisvinti aplinkosauginius reikalavimus, teikti ilgalaikius kreditus, rengti mokymus.

Regis, žemės ūkio ministro Broniaus Markausko optimizmas, jog, atsivėrus Kinijos rinkai, Lietuvoje galėtų būti auginama milijonas pieninių karvių, turi pagrindo. Šalies mėsos perdirbėjai tikina: tegu tik bus tų karvių, tegu tik bus suderėta gera kaina – o jau perdirbti mėsą eksportui galimybių atsirasią. Vis dėlto kai kurie augintojai skeptiški: džiūgavimų, esą laukia beribė Kinijos rinka, girdėta ir anksčiau, vis dėlto esminių, augintojams palankių sprendimų Lietuvoje nerasta ir šiandien. Maža to, „milijono karvių“ užmojis gali būti jau pavėluotas, mat ištuštėjusiuose kaimuose neretai nei augintojo, nei melžėjos ar šėriko neberasi.

Pieno ir mėsos sektorių simbiozė išeitų į naudą
Lietuviškos jautienos eksportui atsiversiančios Kinijos rinkos galimybę Mėsos perdirbėjų asociacijos (MPA) direktorius Egidijus Mackevičius vertina palankiai, juolab kad ir patys mėsos perdirbėjai pastaraisiais metais aktyviai ieško naujų rinkų. Antai, šalyje įteisinus ritualinį skerdimo būdą, mėsinių galvijų augintojams atsivėrė Artimųjų Rytų, Afrikos ir kitų musulmoniškų šalių rinkos.
„Idėja eksportuoti lietuvišką jautieną į Kiniją – gera, pajėgumų perdirbti jautieną turime, ir galvijų skaičiaus didinimas būtų puiki žinia visam šalies mėsos perdirbimo sektoriui. Mėsos ir pieno sektorių simbiozė būtų naudinga: vieni pirktų pieno produktus, kiti – mėsą, o Lietuvos ūkininkai galėtų iš to pragyventi“, – įvertino agropolitikos posūkį E. Mackevičius.
Tačiau pašnekovas pabrėžė, jog, iškėlus „milijono karvių“ idėją, derėtų kalbėti apie mažiausiai dešimtmečiui planuotinus pokyčius, be to, visa sistema turėtų būti gerai apgalvota.
„Gyvulininkystė apskritai yra ilgalaikis procesas, ir visų pirma tai – investicija į žinias“, – pabrėžė MPA vadovas. Kaip pavyzdį E. Mackevičius pateikė tam tikrą paradoksą: šiuo metu net apie 30 tūkst. veršelių iš Lietuvos išvežama į Lenkiją. Nejau kaimyninės šalies augintojai sugeba geriau juos nupenėti? Jei taip, turėtume motyvuoti vietos augintojus, galbūt juos mokyti, kad jie tai gebėtų, taip pat norėtų daryti ir Lietuvoje. Vėlgi tai būtų visų pirma žinios: kokias veisles rinktis, kaip šerti, kaip spręsti veterinarinius, kastravimo, mėsos kokybės klausimus. Antra, tai – ilgalaikės perspektyvos dalykai, tad, planuodami eksportą į atsiversiančią Kinijos rinką, turėtume galvoti mažiausiai 10–20 metų į priekį.

Rusijos rinka augintojus užgrūdino
Ar šalies mėsos perdirbėjai susidorotų su išaugusiu galvijų skaičiumi? Skaičiuojama, jog per metus tektų paskersti, apdoroti ir parengti eksportui apie 200 tūkst. galvijų. Pasak E. Mackevičiaus, šiuo metu Lietuvoje vidutiniškai paskerdžiama 100–120 tūkst. karvių kasmet, tad pamažu padidinti kiekį iki 200 tūkst. nebūtų itin sudėtinga, juolab kad apdorotinos mėsos kiekis augtų sistemingai. Juk galvijui užaugti reikia vienų dvejų metų, tad ir milijoninių bandų Lietuvoje rytoj dar tikrai nematysime.
Pašnekovui nerimą kėlė niuansas, jog Kinija iš jautienos tiekėjų neretai pageidauja tik subproduktų. Pasak E. Mackevičiaus, jei būtų galima realizuoti visą galviją, o ne tik tam tikrą jo dalį, problemų nekiltų. Kinijos rinka praktiškai nepasotinama, eksporto kiekio prasme pakankamai stabili ir šalies augintojams bei perdirbėjams galėtų tapti plačiais eksporto vartais – panašiai kaip kitados Rusijos rinka, į kurią Lietuvos mėsos perdirbėjai galėjo vežti didžiulius kiekius produkcijos. Pasak E. Mackevičiaus, Rusijos rinka buvo viena sudėtingiausių ir reikliausių – prisiminkime kad ir antibiotikų kiekio reikalavimus, kai produkcijoje leistina antibiotikų norma šioje šalyje nuo Europos Sąjungos reikalavimų skirdavosi 10 ar net 100 kartų, – galbūt tokių sudėtingų verslo sąlygų užgrūdinta Lietuva 2013 m. pirmavo ES pagal eksportuotos jautienos kiekį.

Viską lems kaina
„Šiuo metu būtų idealu į Kiniją eksportuoti bent tiek, kiek dabar paskerdžiama. Tai būtų tarsi simbolinis žingsnis į milžinišką tos šalies rinką. Jei viskas vyks, kaip tikimasi, įmonės tikrai suras būdų lietuvišką jautieną galintiems pirkti partneriams paskersti reikiamą kiekį gyvulių. Svarbu, kad jų būtų, ir ne mažiau svarbu gera kaina“, – sakė E. Mackevičius.
Asociacijos vadovo teigimu, gyvulininkystės versle labai daug, jei ne viskas, priklauso nuo kainos. Kuo daugiau eksporto rinkų, tuo didesnė tikimybė, kad pavyks suderėti gerą kainą, o ūkininkams bus didesnė paskata auginti daugiau galvijų. Taip pat perdirbėjams dar teks gauti Kinijos veterinarijos sertifikatus po to, kai bus pasirašyti suderinimai tarp Lietuvos ir Kinijos.

Kokybiškos žaliavos trūksta jau šiandien
„Ambicingi planai yra gerai, plėtoti galvijininkystės sektorių reikia, turime pakankamai žemės ir išteklių, bet milijonas karvių ar šiaip milijonas galvijų – tai iš tiesų iššūkis ir ne artimiausiems metams, o bent penkmečiui ar netgi visam dešimtmečiui“, – įvertino galimybes vienos didžiausių šviežios mėsos gamintojų ir pardavėjų Lietuvoje – bendrovės „Agaras“ komercijos direktorė Daina Butėnė.
Pašnekovės žiniomis, šiuo metu Lietuvoje apskritai ir pieninių, ir mėsinių galvijų banda yra apie 700 tūkst. ŽŪM yra skelbusi, jog melžiamų karvių šalyje – vos apie 300 tūkst. Tad iki milijono –išties toli; perkant karves svetus arba auginant patiems tokį skaičių pasiektume dar negreitai. Komercijos direktorė sako, kad kokybiškos mėsai skirtos žaliavos stinga jau dabar. Pieninių numelžtų karvių yra, tačiau jos ne itin kokybiškos. Taigi auginti daugiau mėsinių galvijų – perspektyvu.
„Agaras“ būtų suinteresuotas eksportuoti produkciją tiesiogiai į Kiniją, nes tada būtų galima pasiekti palankesnių, net penktadaliu didesnių kainų, nei kai mėsa Kiniją pasiekia per įvairias trečiąsias šalis. Tačiau, D. Butėnės vertinimu, visiems šalies perdirbėjams reikėtų kooperuotis ir teikti pasiūlymus drauge: Kinijos rinka milžiniška, jautienos poreikis – didelis, tačiau su keliais siūlomais kilogramais sąlygų ten nepadiktuosi.

Gamyba prisitaikys, o augintojus teks įtikinėti
Paklausta, kokių problemų įžvelgia įgyvendinant lietuviškos jautienos eksporto į Kiniją užmojus, „Agaro“ komercijos direktorė buvo įsitikinusi, jog perdirbėjams sunkumų nekiltų, nes gamyba prisitaikytų prie sąlygų – jei tik būtų pakankamai žaliavos, pardavimo srautai būtų užtikrinti, atsirastų ir investicijų gamybos plėtrai, darbuotojų kvalifikacijai, specialistų samdai.
„Vienas pagrindinių iššūkių – kaip sulaikyti žmones, kad jie dirbtų Lietuvoje. Be abejo, pasiekus didesnį apyvartumą, išaugus gamybos apimtims, eksporto kainoms, atsirastų papildomų lėšų ir geresniems atlyginimams, bet tai nepasiekiama per metus, toks galėtų būti 5–10 metų planas. Vis dėlto didžiausia problema bus įtikinti ūkininkus plėsti savo bandas, ir tam reikėtų rasti valstybinį finansavimo mechanizmą ar rėmimo priemonių“, – svarstė D. Butėnė.

„Namų darbų“ Lietuva vis dar nepadarė
Nors „milijono karvių“ idėją vertina palankiai – pieno produktų gamyba, eksportu, mėsinių galvijų auginimu ir prekyba besiverčiančios „Lytagros“ žemės ūkio bendrovės direktorius Vilius Viskontas išsyk baksteli į didžiausius ir iki šiol neišspręstus augintojų skaudulius.
„Pieno ūkiui reikia begalės žinių, kvalifikuoto darbo. O provincijoje daug kur tiesiog visai nebeliko dirbančių žmonių. Tad ar ne per vėlai susigriebta? To reikėjo jau prieš 10 metų. Dabar reikėtų greitų sprendimų, nes laikas bėga jau mūsų nenaudai“, – pastebėjo didelio ūkio vadovas. V. Viskontas pabrėžė, jog galvijininkystė – tai didžiulė investicija.
„Šiandien smulkesni ūkiai susiduria su lėšų stygiumi. Neįmanoma įkurti normalaus pieno ūkio paėmus kreditą 5–7 metams. Vakarų Europos šalyse ar „pieno krašte“ – Olandijoje, kuri sugebėjo per 4 metus beveik puse milijono karvių padidinti auginamų galvijų bandą, ūkiai gauna ilgalaikes paskolas. Ir Lietuvoje atsirastų norinčių ūkininkauti jaunų žmonių – jie galėtų susikurti sau darbo vietų. Tačiau tokiu atveju ir pas mus būtinas ilgalaikis kreditavimas, nes, neskaitant žemės ūkio technikos, reikalingos auginant gyvulius, dar reikia pastatų, brangios įrangos, o kur dar žemė. Tad kaipgi jaunam žmogui įkurti savo pieno ūkį? Tai juk žvėriški pinigai. Žmonės šiandien jau nebenori gyventi užsidirbdami vien valgiui. Ir tada nieko kito nelieka, tik susikrauti lagaminus ir išvažiuoti“, – apgailestavo bendrovės vadovas.
Tad galima sakyti, kad savo „namų darbų“ dalies, skatindama augintojus, Lietuva vis dar nėra padariusi, o štai, pasak V. Viskonto, tam, kad būtų galima įsukti visą lietuviškos jautienos eksporto į Kiniją sistemą, pirmiausia būtent į juos ir reikėtų atsigręžti. Ir pradžiai nedidelių 100–120 karvių ūkius bent išvaduoti nuo smaugiančių aplinkosauginių reikalavimų, kai, praėjus kryžiaus kelius, bet kuris kaimas gali nubalsuoti prieš, ir tektų viską uždaryti.

Reikia esminių sprendimų
„Lytagros“ ŽŪB direktorius pabrėžė, jog galvijininkystė – sudėtingas, visus metus augintoją „pririšantis“ verslas. Agregatą nepalankiomis sąlygomis galima tiesiog išjungti, o galvijų ūkį teks laikyti net ir stojus sunkmečiui. Antai ištisus 25 mėnesius augintojai buvo kantrūs – dirbo nuostolingai, tačiau karvių neišpjovė.
Žemdirbių patirtis karti: kai Lietuvoje buvo daug gyvulių ir visi investavo į perdirbimo įmones, buvo laikai, kai už kilogramą buliaus gyvojo svorio mokėta vos po 1,5 Lt, tai yra kone po pusę euro. Todėl veršeliai ir šiandien masiškai eksportuojami.
„Ūkininkas yra tas pats verslininkas, jis turi uždirbti. Jei matysime, kad tai rentabilu, kad pieno kainos normalios, augintojai į tai reaguos, ir gyvulių išsyk atsiras daugiau. Tačiau prieš dvejus metus esu skaičiavęs: grūdų ūkio rentabilumas per 10 metų – 42 proc., gyvulininkystės – vos 12 proc. Neturime savo šalyje nei naftos, nei kitų vertingų išteklių, bet gyvulininkystė galėtų išties svariai prisidėti didinant BVP. Tačiau džiūgavimų apie laukiančią Kinijos rinką esame girdėję ir anksčiau – kas iš to? Šiandien šioje srityje jau reikia esminių sprendimų, ir nedelsiant“, – įsitikinęs V. Viskontas.

Rasa MASIOKAITĖ
„ŪP“ korespondentė

unsplash.com nuotrauka