Žagarės lėlių viliotinis

Gintarė VALUCKYTĖ

Senajame Šiaurės Lietuvos mieste Žagarėje gyvena daugybė lėlių. Čia jos turi savo namus ir šeimininkę – tradicinių amatų meistrę Aušrą PETRAUSKIENĘ. Lėlininkė savo aistra užkrėtė ir kitus žagariečius. Vasarą, per Vyšnių festivalį, kiemuose pridygsta kaliausių, o žiemą „Lėlių namuose“ atsidaro angelų dirbtuvėlės.

Joniškio barokas Į „Lėlių namus“ važiuojame lietingą šeštadienį: už bažnyčios sukame dešinėn, Latvijos link. Už miesto aikštės – vėl dešinėn, kur stūkso gelsvas namelis baltomis langinėmis. Duris praveria Aušra ir plačiai šypsodamasi kviečia užeiti. Baltame fone, ant sienų, kampuose, palubėje ant kopėtėlių savo gyvenimą gyvena lėlės. Šildosi tarp gausybės degančių žvakučių. Visą sieną užėmusios baroko laikotarpio Joniškio istorinės lėlės, prieš trejus metus Aušros siūtos Joniškio miesto šventei. Čia dar nekrikštyti žiemgaliai, vienas iš Joniškio įkūrėjų vyskupas Jonas, burmistras, pirklys, miestiečiai, valstiečiai, dvarininkai. „Mano mylimiausi – valstiečiai. Jie tokie paprastučiai, kur padėsi, ten tinka“, – šypsosi šeimininkė. Ji džiaugiasi, kad teisingai atkartoti istorinius drabužius padėjo to laikotarpio kostiumus tyrinėjanti archeologė Daiva Steponavičienė iš Vilniaus. Kampe mirga viso pasaulio šalių nacionalinės lėlės – vienintelės šio kambario gyventojos, gimusios ne Aušros rankose. Santūriai stovi latvė, aistringą šokį suka ispanų porelė, barškančius papuošalus ir sarį demonstruoja indė, su kūgine kepuryte sėdi vietnamietis berniukas – iš viso maždaug šimtas įvairių tautų atstovų. „Daugumą pirkau Rygos turguje. Matyt, kolekcininkas jas išmetė. Kitas dovanojo draugai, svečiai“, – pristato Aušra. Šalia garbingai įkurdintos lietuviškos lėlės, nuo kurių prasidėjo visa kolekcija. Čia ir sertifikatas, liudijantis, jog jos – tikras tautinio paveldo produktas. „Pasaulio lėlyčių galiu neatpažinti, bet dėl lietuviškų niekas neapgaus. Žinau kiekvieną drabužėlio detalę, – pasakoja Aušra. – Klaipėdietė – ypač solidi, nes mados į uostą ateidavo iš Vakarų. Suvalkietė – pati prabangiausia, daug raštų, marga prijuostė. Žemaitė – ryški, dominuoja raudona, mėlyna. Dzūkė – pati kukliausia.“ Kitame kampe Žagarės vyšnių festivalio atributai: vyšnių medis, atvirukai, arkliukai. Virš baltos sofos nutūpę angeliukai ir angeliukės, keletas sūpuojasi palubėje. Savo kampą turi lėlių teatriuko veikėjai – lietuvių dievybės.

Per Žagarę keliauja Goda Lėlininkė rengia leidinį apie tradicinę Žagarės lėlę. Istorijas apie lėles Aušra išradingai perteikia mergaitės Godos lūpomis. Ji klausosi savo ir kitų Žagarės močiučių vaikystės prisiminimų – taip skaitytojai nukeliami į daugiau kaip 50 metų senumo įvykius. Istorijos iliustruojamos senomis nuotraukomis: pavyzdžiui, močiutė, dar maža mergaitė, su lėle rankoje šalia savo pačios močiutės. Kadangi Goda yra tikra mergaitė, bus ir jos su tradiciniais drabužėliais nuotrauka, taip pat jos siūta lėlytė. Goda dabar jau suaugusi, o jos močiutė – garsi žagarietė, kultūros puoselėtoja, ilgametė gimtosios kalbos ir literatūros mokytoja Romualda Vaitkienė. „Žagarėje daug senų trobyčių, kur gyvena senelės. Kiekviena iš jų, pasakodama apie vaikystės lėles, vėl virsta maža mergaite. Nebuvo mergaitės, kuri neturėjo lėlės. Pagaliukas ir tas atstodavo lėlę“, – sako Aušra. Aušra vaizdo kamera užfiksavo praktines močiučių pamokas: „Pasirodo, net iš svogūno galvos mergaitės darydavo lėles. Išsirauna, supina šakneles į kasą, suvysto.“ 93-ejų metų senolė Aušros nufilmuotame vaizdelyje rodo, kaip pasidaryti lėlę – bubolį. Iš senos rankovės ar liemenės iškerpa skiautę, prikiša skuduriukų ir padaro galvą. Vietoj plaukų – pakulos arba savo kasos plaukai. Kita senelė pasakoja, kad dažniausiai vaikystėje žaisdavo šeimas, pavyzdžiui, šaukdavo kaimynų berniukui: „Sūnau, eik valgyti.“ „Anksčiau vaikai fantazijos daugiau turėjo. Dabar lėles gauname parduotuvėje, mūsų vaizduotė užmušta. Pirktinės lėlės būdavo prabanga, sėdėdavo ant lovos, o žaisdavo mergaitės su buboliais“, – sako Aušra.

Darbo karūna – Naryškino lėlė Aušra atskleidžia didžiąją leidinio paslaptį. Jame bus pas žagariečius rastos Žagarės dvaro savininkų Naryškinų dovanotos lėlės nuotrauka. „Savininkai atidengė dėžę, pamačiau XIX amžiaus lėlę porcelianine galva ir nutirpau. Seniausia Žagarėje, o gal ir visoje Lietuvoje lėlė! Kaip ją išsaugojo!?“ – nuostabos neslepia Aušra. Aušra sužinojo istoriją: „Į Naryškinų dvarą atvažiuodavo Naryškinienė ir sukviesdavo visus Žagarės vaikus žaisti ir rungtyniauti. Vienas iš prizų buvo ši lėlė.“ Miestiečiai galėdavo nusipirkti tik šių lėlių galvų, o medžiaginį kūną patys primityviai prisiūdavo prie galvos. Lėles Aušra pradėjo siūti studijuodama Vilniuje: „Per blokadą nebūdavo žaislų, užsakymai plaukė. Gaminau suvenyrines, savo stiliaus ilgakojes lėles. Vėliau laukdamasi gulėjau ligoninėje ir siuvau, reikėjo lėlytes užpildyti, tad po kelių dienų čiužinys buvo plonas plonas.“ Dabar lėlininkė gyvena Joniškyje, dirba dailės ir technologijų mokytoja Šiaulių rajono Meškuičių gimnazijoje. „Lėlių namus“ įkūrė Žagarėje, senelės name. Anksčiau negu „Lėlių namai“ Žagarėje atsirado Aušros sugalvotas „Kaliausių fabrikėlis“. Mat jame mokė kaliausių gamybos technologijos, kad per Vyšnių festivalį žagariečiai pasipuoštų kiemus kaliausėmis. Miestą išraizgė kaliausių takai, kuriais vaikščiojo festivalio svečiai iš Lietuvos ir užsienio. Šiemečiame Žagarės vyšnių festivalyje kiekvienas dalyvis galėjo tapti kaliause – apsitaisyti skarmalais ir įsiamžinti fotosesijoje, dalyvauti parade. Taip Žagarė išgarsėjo ne tik vyšniomis, bet ir kaliausėmis.

Parodija ir šventumas „Svajojau atidaryti angelų namus, bet išėjo „Kaliausių fabrikėlis“, – juokiasi Aušra, – angelai ir kaliausės. Parodija ir šventumas kertasi, tad vasarą Žagarė tegu būna kaliausių miestas, o žiemą – angelų.“ Lėlininkė angelus pristato kaip nematomas būtybes, saugančias žmones. Kaip miesto angelą ji pamini Žagarės senojoje bažnyčioje palaidotą Barborą Umiastauskaitę, gyvenusią Žagarėje XVII amžiuje. Ji laikoma šventąja, nes gyvenime pasižymėjo krikščioniškomis dorybėmis. Tikima, kad Barboros užtarimu įvyko daugybė stebuklų. Jos palaikai iš bažnyčios dingę, tačiau žmonės vis dar lankosi kriptoje, meldžia dieviškos malonės ir sako sulaukiantys pagalbos. „Lėlių namuose“ Aušra rengia angelų gamybos edukacines programėles. „Svarbiausia – procesas, o ne rezultatas. Latvijos lietuviai, gamindami lėlytes, iš smagumo patys ėmė dainuoti. Man tai didžiausias džiaugsmas“, – šypsosi lėlininkė.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.