Tėvų ir vaikų santykiai: atviri klausimai bei pagarbus klausymasis atrakina ir labai surūdijusią spyną

„Kaip tik buvo mano gimtadienis, kai vyko „Vaikų linijos“ savanorių atranka. Kuomet praėjau, labai džiūgavau. Tada įsivaizdavau, kaip ateisiu prisiskaičiusi įvairiausių knygų apie vaikus, jų raidą, psichologiją – atrodė, kad apie vaikus žinau tiek daug. Ir tik bam – ne! Čia visiškai kitokie reikala,i ir aš lygiai taip pat, kaip kiti dvidešimt keli parengiamųjų kursų dalyviai, nieko nežinau. Nuo pat pirmųjų užsiėmimų mane pagavo didžiulis smalsumas ir intriga, nes tai buvo kitaip, nauja“, – sako K. Gaižiūnienė.

Moteriai pasakojant, kaip prieš 5 metus prasidėjo savanorės kelias emocinės paramos tarnyboje, vėl sukyla emocijos, grįžta jausmas: „Patirtis buvo nauja, neskaityta nei knygose, nei girdėta tėvystės mokymuose – gal tik teoriškai užkabinti kai kurie pagrindai. Mokėmės, kaip kalbėtis su vaiku, kaip jį girdėti ir pajausti, kas slypi giliau už jo emocijų, jausmų. Jeigu vaikas piktas, nereiškia, kad piktybinis“.

Tai buvo maži atradimai, nuo ko prasidėjo bendresnis suvokimas, ir kadangi namuose augo keturi pačios vaikai, galėjo su jais tikrinti išmoktus metodus.

Kristina sako, kad neretai mokytojams sunku priimti, jog emocinis raštingumas yra taip pat svarbu, kaip ir matematika, lietuvių kalba ar istorija: „Eini per mokyklą, ir už kiekvieno kampo, kiekviename suole yra vaikas, kuris kupinas jausmų. Ir jeigu vaikas yra slegiamas jausmų, įtampos, jis negali mokytis“.

Anot pašnekovės, patiems mokytojams ir tėvams būtų lengviau, jeigu jie turėtų daugiau žinių – vietoje to, kad vaiką užčiauptų, nutildytų, pakanka tuo momentu nuoširdžiai pasakyti: „Matau, kad šiandien tu susirūpinęs, piktas, bet dabar turiu vesti pamoką, gal galėtume pasikalbėti vėliau apie tai, kas tave neramina?“

Kristina įsitikinusi, kad iškart atliepdami emocinius vaikų poreikius sutaupytume laiko. Juk nuolatinis vaikų tramdymas labai vargina.

„Atėjusi į klasę kaip mokytojo padėjėja ir sėdėdama gale, matau emocinį foną: nebūtinai daugiausia dėmesio reikalauja vaikai su specialiaisiais poreikiais – jie ir taip gauna kompleksinę specialistų pagalbą, bet atrodo, kad didžioji vaikų dalis sprogs, jeigu jų nepakalbinsi, neišklausysi, kas slepiasi už to pykčio, nerimo, keiksmažodžių, – sako Kristina.

Pasak jos, paprastai vaikai tik atrodo „kieti“, bet iš tiesų jiems neramu: „Šeštokas gali verkti kampe, kad jam liūdna, kad apnikusi nuojauta, jog kažkas atsitiks, tačiau kai pradedi kalbėtis, pasirodo, jis ryte susipyko su mama ir dabar jam labai negera.“

Kristina pasakoja, kad be „Vaikų linijos“  vargu ar būtų galėjusi taip drąsiai jaustis mokykloje, atsistoti prieš 30 vaikų klasę ir rasti su jais kalbą, dar ir pamokas vesti: „Ateini su geru nusiteikimu, nes įdomu, kaip vaikai gyvena. Žinoma, jie provokuoja įvairiomis temomis – apie seksualumą, apie patyčias, tačiau jokia tema po „Vaikų linijos“ kursų ir darbo prie telefono, manęs negąsdina. Nori pasišnekėti – gerai, kalbamės.“

Dažnai suaugusiems atrodo, kad vaikai nuolat kažko nori, kad jie lipa ant galvos, kažko reikalauja. Tokia nuostata trukdo suaugusiesiems pažiūrėti į vaikus be išankstinių nuostatų. O reikia suprasti, kad laikai keičiasi, vaikas gali būti suirzęs, nuliūdęs.

Kristina primena, kad atviri klausimai ir pagarbus klausymasis atrakina ir labai surūdijusias spynas.

„Suaugusiesiems neretai atrodo, kad pamoralizuos, vaikui papasakos, kaip reikia daryti, ir situacija išsispręs. Pavyzdžiui, pasakos, koks jis pats vaikystėje buvo atsakingas – juk tai standartinės frazės. Tačiau tokioje situacijoje tik visi susierzins, ir norimo rezultato nebus“, – pastebi Kristina, siūlanti pasisemti kantrybės, leisti vaikui išsakyti savo emocijas, pačiam rasti sprendimą.

Atrodytų, šiandien yra daugybė tėvystės įrankių, informacijos šaltinių – knygos, paskaitos, seminarai, laidos, tinklalaidės. Svarbu žinių ne tik turėti, bet ir jas tinkamai taikyti. Su „Vaikų linijos“ savanoriais dirbanti, įvairių vaikų istorijų prisiklausanti K. Gaižiūnienė teigia: visada yra būdas čia ir dabar kažką padaryti, pakeisti, atitaisyti.

Su patirtimi, aplinkos stebėjimu ateina suvokimas, kad nereikia visko tobulai padaryti, bet jeigu būsime nuoširdūs, atviri ir išklausantys, vaikai pasitikės mumis ir galės išsipasakoti. Neretai to ir užtenka, bent pradžiai.

„Vaikų linijos“ fotoinformacija

Nuotraukoje – Kristina Gaižiūnienė su šeima.