Iškilmingas minėjimas prasidėjo Lietuvos valstybinės vėliavos pakėlimu bei Lietuvos Respublikos himnu, prisiminti ir tylos minute pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę, tarp kurių – ir partizanų Deklaracijos signatarai: Petras Bartkus-Žadgaila (1925–1949), Leonardas Grigonis-Užpalis (1905–1950), Aleksandras Grybinas-Faustas (1920–1949), Vytautas Gužas-Kardas (1920–1949), Bronius Liesis-Naktis (1922–1949), Juozas Šibaila-Merainis (1905–1953), Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai padėjo gėlių prie paminklo Deklaracijos signatarams ir trimis salvėmis pagerbė Lietuvos valstybę, 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto ir 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos signatarus.
Iškilmingame renginyje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys kalbėjo apie 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos svarbą: „Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba priėmė istorinę reikšmę turinčią Deklaraciją, išreiškusią pagrindinius Tautos tikslus sovietų okupuotoje Lietuvoje. Ši ypatingą svarbą turinti politinė Deklaracija pabrėžė demokratinius principus ir visų piliečių lygiateisiškumą, siekį racionaliai spręsti socialines problemas bei ginti Lietuvos reikalus tarptautinėse institucijose, įsitraukti į tautos išlaisvinimo darbą“.
Deklaracija buvo parengta, suredaguota ir pasirašyta tamsiame bunkeryje, aplinkui siautėjant čekistų daliniams. Tuo metu nebuvo kitos institucijos, kuri taip plačiai atstovautų okupacijai besipriešinančiam tautos judėjimui ir išreikštų tautos valią. Priėmus Deklaraciją, buvo centralizuotas visos Lietuvos partizaninis judėjimas. Įkurtas LLKS vienijo ir atstovavo visoms su sovietinėmis represinėmis struktūromis kovojančioms lietuvių tautos karinėms ir visuomeninėms formuotėms. LLKS Taryba, priimdama Deklaraciją, atspindinčią tautos siekį – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, turėjo visišką teisinį pagrindą reikšti šį siekį visos tautos vardu.
Deklaracijoje skelbiama, kad LLKS Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad Sąjūdžio tikslas – laisva ir nepriklausoma demokratinė Lietuvos Respublika.
Deklaracijos nuostatos atspindi daugybę ne tik moralinio pobūdžio bei istorinio teisingumo atkūrimo, bet ir teisinius aspektus. Deklaracija turi aiškias sąsajas su vasario 16-osios Aktu, su 1918–1926 m., Lietuvos parlamentarizmu, 1922 m. Lietuvos Konstitucija ir su demokratine pasaulėžiūra apskritai. Ji vertintina kaip Lietuvos valstybės tęstinumą liudijantis teisės aktas, kaip Lietuvos valstybės atkūrimo programinis dokumentas.
Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, kuris nustatė 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje.
LLKST informacija
Nuotraukos Simonos Kaštelianovienės/ Radviliškio rajono savivaldybė