Kooperacija – ant rizikos ir ambicijų svarstyklių

Galiausiai po visų pompastiškų politikų pareiškimų apie „šiltnamio sąlygas“ kooperatyvams, tapo akivaizdu, jog Lietuvos nacionaliniai teisės aktai nėra palankūs realiai žemdirbių kooperacijai. Greičiau – atvirkščiai. Todėl ūkininkų kooperatyvai buriasi itin sunkiai, nepaisant valdžios tikinimo, kad kooperacija žemės ūkyje yra jo stiprybė.

Akis į akį

LŽŪT pirmininkas Jonas Vilionis.

Taip buvo konstatuota praėjusį penktadienį pirmą kartą po ilgesnio laiko surengtame „gyvame“ žemdirbių organizacijų ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) vadovų susitikime, kuriame buvo bandoma nagrinėti vos krutančios žemdirbių kooperacijos problemas mūsų šalyje.

Lietuvos žemė ūkio tarybos (LŽŪT) kvietimu Kauno rajone lankėsi žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ir viceministras Paulius Lukševičius. Laisvojoje ekonominėje zonoje jie susipažino su žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ gamykla, susitiko ir diskutavo su žemdirbių atstovais, vėliau išsamiau pasikalbėti susitiko Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) auditorijoje.

LŽŪT pirmininkas Jonas Vilionis iš anksto buvo pranešęs, jog organizuoja diskusiją kooperacijos klausimais, todėl sustojimas žemdirbiams priklausančioje įmonėje „Pienas LT“ turėjo paslėptą mintį – buvo galima pamatyti, kaip žemdirbiai gali sukurti pelningą verslą. Dalis „Lietuviško pieno“ kooperatyvui priklausančių pieno ūkių šeimininkų, paskatinti tuomečio žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus, 2009 m. įkūrė kooperatyvą „Pienas LT“.

Kooperatyvo tikslas buvo su Europos Sąjungos parama pastatyti žemdirbiams priklausančią pieno perdirbimo įmonę. Statytojams pagalius į ratus kaišiojo ir verslo konkurentai, ir politikai. Tuomečiai kooperatyvo „Pienas LT“ vadovai akcentavo, jog horizontaliąją kooperaciją, kai vienijasi lygiaverčiai pieno gamintojai, paversiantys vertikaliąja, telkiančia stambiuosius pieno ūkius perdirbti pačių tiekiamą žaliavą. Oponuojančiųjų buvo daug, tačiau šiaip taip gamykla atsirado. Šiandienos politikų ir žemdirbių svajonė – kooperatyvo „Pienas LT“ variantą pakartoti šalies grūdų ir mėsos sektoriuose.

Galimybės – stambiesiems

Įmonėje „Pienas LT“ apie sėkmės istoriją kalbėjo šeimininkas, kooperatyvo valdybos pirmininkas Tomas Raudonius, vienas iš kooperatyvo kūrėjų, LŽŪT pirmininkas J. Vilionis, kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovas Jonas Kuzminskas, kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė Juratė Dovydėnienė ir kiti. Kalbėjusiųjų nuomone, vienas pagrindinių kooperatyvo tikslų – ekonominė nauda, tačiau kartu sprendžiamos ir socialinės problemos. Pavyzdžiui, asociacija „Kooperacijos kelias“, veiklą pradėjusi 2000 m., vienijo beveik dvi dešimtis narių, tačiau į vertikalųjį kooperatyvą nepateko dėl savo struktūros. Pagrindinė nuo 300 iki 800 narių turinčių kooperatyvų „Pieno gėlė“, „Žalioji lanka“, „Rešketėnai“, „Pieno puta“, „Ėriškių pienas“, „Panemunys“, „Pamario pienas“ ir kitų misija buvo surinkti pieno žaliavą iš smulkių ūkių, ją atvėsinti ir nuvežus į pieno perdirbimo įmonę parduoti. Tokiam kooperatyvui reikėjo kokybiškos žaliavos, nes buvo gaminami eksportui skirti aukštos pridėtinės vertės pieno produktai. Stojamasis mokestis taip pat buvo neperžengiamas slenkstis smulkiesiems, nors ir kooperuotiems pieno gamintojams.

Klausimu dėl priemonių, kuriomis numatoma didinti konkurencingumą pieno, mėsos, daržovių, paukštininkystės sektoriuose, susitikimą VDU ŽŪA pradėjo LŽŪT pirmininkas J. Vilionis. Jis pirmiausia pristatė situaciją pieno gamybos sektoriuje.

J. Vilionio turimomis žiniomis, šalyje pieno gamyba ir pardavimu perdirbti verčiasi apie 16 tūkst. žemdirbių. Vidutinis Lietuvos pieno ūkis – 11 karvių. Prieš kelerius metus parengta nacionalinė pienininkystės strategija nebuvo paremta pinigais, liko tik popieriuje. Naujoji ŽŪM vadovybė prakalbo apie strategiją, numatant konkrečias investicijas. Pasak J. Vilionio, planuojama sektoriaus modernizacija, verslo skaitmenizacija nepasieks smulkių pieno ūkių, kuriuose dirba garbaus amžiaus kaimo žmonės. Tipinis verslo modelis – karvė ir kibiras pienui. Tai socialiniai ūkiai, iki verslo jiems labai toli.

Strategija – siekiamybė

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas parduotuvėje „Rupūs miltai“ džiaugėsi ekologiška ūkininkų produkcija.

Lietuvoje šeima gali prižiūrėti 50 ir daugiau karvių. Tai – perspektyvus verslinis ūkis. Pagrindinė problema – mažas produktyvumas (primilžis). Akivaizdus technologinis atsilikimas (tik 30 proc. pieną parduodančių ūkių fermose turi šaldytuvus), prastas ūkio valdymas. ŽŪM duomenimis, 2021 m. pradžioje Lietuvoje buvo laikoma 234 tūkst. karvių. Per 2020 m. pieninių karvių banda sumažėjo 7,5 tūkst. karvių, arba 3,1 proc. Ūkių, laikančių karves, 2021 m. sausio 1 d. buvo 27,5 tūkst., palyginti su 2020 m. sausio 1 d., jų sumažėjo 11 proc. (3,4 tūkst.), 77 proc. visų pasitraukusiųjų iš pieno gamybos buvo 1–2 karvių laikytojai. Per 2020 m. šalies pieno perdirbimo įmonės supirko 1 354 tūkst. t pieno, beveik trečdalis kiekio – įvežtinis iš kitų Baltijos šalių. Lietuvoje iš karvės per laktaciją vidutiniškai primelžiama 6,2 t pieno.

Mokslininkų skaičiavimu, efektyviausias Europos ūkis – 200–250 karvių, vidutinis primilžis – 10 t. Lietuvoje 50–80 karvių ūkis jau laikomas efektyviu, jų vidutinis metinis primilžis – 5,8 t. Optimalus ūkis – su 20–30 karvių. Pieno perdirbėjai tvirtina, jog per pastaruosius penkerius metus 65 proc. žaliavos superka iš stambių ūkių (apie 70 karvių), kurie parduoda po 1,4 t per dieną.

„Mes neturime į ateitį orientuotos pieno strategijos, – sakė LŽŪT pirmininkas J. Vilionis, – dar metai kiti ir Lietuva gamins tik milijoną tonų pieno. Mes negalėsime konkuruoti Europoje, juolab kad gauname pačias mažiausias Bendrijoje tiesiogines išmokas.“ Pasak J. Vilionio, neseniai vienos Vokietijos įmonės atlikta Lietuvos pieno ūkių gamybos kaštų analizė parodė, jog pieno gamintojai dirba didžiulio pajamų deficito sąlygomis. Pavyzdžiui, 2012 m. kilogramo pieno gamybos savikaina buvo 32,54 euro centų, pieną pardavęs mūsų ūkininkas gavo 34,10 ct, 2019 m. savikaina – 58,63 ct, kaina – 28,79 ct. Praėjusių metų kainos deficitas – 29,84 ct/kg. Įvertinus žaliavos surinkimo, atvėsinimo ir transportavimo kaštus, nedideli pieno ūkiai skaičiuoja tik patiriamus nuostolius.

Per adatos skylutę

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) vadovas Saulius Daniulis pastebėjo, jog nacionaliniai teisės aktai nėra palankūs realiai kooperacijai. Pavyzdžiui, pavienis ūkininkas investiciniam projektui paramos gauna dvigubai daugiau nei kooperatyvas. Valstybės ambicija paremti 35–40 projektų trumposioms maisto grandinėms, pasak S. Daniulio, gali sulaukti pareiškėjų, kuriems rūpės tik investicijos, bet ne reali veikla. Panaši lemtis gali ištikti ir investicijas į galvijų skerdyklas. LEŪA pirmininkas S. Daniulis ŽŪM vadovams priminė, jog šalyje statistiškai skaičiuojama esant 124 tūkst. ūkininkų, tačiau realiai tiek yra pareiškėjų. Tikrasis ūkis, pasak S. Daniulio, yra tas, kuris gamina produkciją, sukuria pridėtinę vertę. Būtent tokie ūkiai ir turėtų būti remiami. Kolegą palaikė Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas Raimundas Juknevičius.

Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos pirmininkas Dainius Kižauskas priminė, kad asociacija vienija 11 kooperatyvų, daugiau nei 500 ūkininkų. Augalininkystė pastaruoju metu šalyje populiarėja, šio verslo noriai imasi jaunimas. Sektorius per metus generuoja apie du milijardus eurų pajamų. Tačiau didžioji dalis grūdų eksportuojama. „Sudarius sąlygas grūdus perdirbti šalyje, būtų sukuriama didesnė pridėtinė vertė, atsirastų integracijos su gyvulininkystės ūkiais galimybė, – sakė D. Kižauskas, – šalia ambicingo pienininkų projekto „Pienas LT“ galėtų atsirasti grūdų perdirbimo gamykla „Grūdai LT“.“

Žemdirbystės politikos ir verslo sektoriaus veteranas, kooperatyvo „Agroaves Group“ valdybos pirmininkas Jonas Jagminas teigė matantis perspektyvą augalininkystės ūkių šeimininkams investicijas nukreipti į paukštynų plėtrą, o susikooperavus pastatyti paukštienos perdirbimo gamyklą „Mėsa LT“. Joje būtų galima skersti ne tik vištas, bet ir gyvulius bei kiaules.

Laukia „atvėsimo“ laikotarpis

„Lietuvos žemės ūkis pasirengęs pokyčiams ir proveržiui, – kalbėjo Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Aušrys Macijauskas, – turime stiprinti į ateitį orientuotus ekologinius pieno, mėsos, daržovių ūkius, motyvuoti jaunimą grįžti į kaimą.“ A. Macijauskas teigė neseniai kalbėjęsis su eurokomisaru, atsakingu už žemės ūkio sektorių, Janušu Voicechovskiu. Jis prasitarė, jog ES šalyse žaliojo kurso nuostatoms įgyvendinti gali pritrūkti lėšų, todėl nacionaliniai sektoriai, projektuodami investicijas, turėtų elgtis labai atsakingai.

„Vyriausybėje vyksta diskusijos apie žemės ūkio ateitį, – sakė žemės ūkio ministras K. Navickas, – sutariame, kad sektoriaus stiprybė – gamybos siejimas su perdirbimu ir kooperacija. Valstybės rūpestis – socialinis žemės ūkis, kuriame beveik 40 proc. šalies regionų gyventojų, tačiau pagrindinis dėmesys ir parama – ne popierinei, o tikrajai kooperacijai.“

Žemės ūkio viceministras P. Lukševičius prisipažino, kad su visų žemės ūkio gamybos sektorių (grūdų, pieno, mėsos, vaisių ir daržovių) atstovais vyksta konsultacijos, su Europos Komisija – diskusijos. Patiems žemdirbiams pravartu atsiminti, kad žemės ūkis yra verslas. Su iššūkiais ir rizikomis.

Pasibaigus diskusijai ŽŪM vadovai K. Navickas ir P. Lukševičius lankėsi ekologiškų maisto produktų parduotuvėje „Rupūs miltai“, kurią prieš metus įsteigė LEŪA ir kooperatyvas „BIO LEUA“. Pasak kooperatyvo direktoriaus Nikolajaus Dubnikovo, tai įgyvendintas trumposios maisto grandinės projektas. Svarbus veiklos niuansas – produktų atsekamumas. Vartotojai tiksliai žino, kurio ūkio produktus jie perka.

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas

Redakcijos nuotraukos

2021-04-27