Paprastai trešnė – didelis medis (gali išaugti iki 15–30 m), kuris tikrai užima nemažai vietos. Tačiau nedidelių sklypų savininkai taip pat turi išeitį. Šiuo metu yra galimybė užsiauginti žemaūgių arba kompaktiškų glaustašakių (kartais vadinamų koloninėmis) trešnių. Vertėtų atkreipti dėmesį į didelėmis kokybiškomis uogomis pasižyminčias, ligoms atsparias ‘Helene‘ (vidutinio ankstyvumo) ir ‘Queen Mary‘ (vėlyvąją) veisles.
„Nors dėl derliaus racionaliausias pasirinkimas – normalaus augumo medis, tačiau net ir mažesnių sklypų savininkai gali auginti trešnę“, – nuramina L. Malinauskienė. Ji sako, kad nors didesnė dalis Lietuvoje parduodamų trešnių yra aukštaūgės, tačiau yra ir mažesnių. Dauguma žemaūgių trešnių yra atvežtinės: jų veislės gali būti lygiai tokios pat, tiesiog augalas skiepytas į žemaūgį poskiepį. Nuo poskiepio priklauso ir glaustašakių trešnių aukštis.
L. Malinauskienė perspėja, kad žemesni poskiepiai gali būti kiek lepesni šalčiui, dėl to juos reikėtų labiau pasaugoti žiemomis. „Nebūtinai medelis žiemą nušals, bet per atšiauresnes žiemas tokia tikimybė yra. To išvengti nepadės agroplėvelė ar kitos viršutinę medžio dalį apsaugančios dangos. Jos naudingos tik saugant šakas nuo šalto vėjo, – žiniomis dalijasi medelyno savininkė. – Žemaūgio, į jautresnį poskiepį skiepyto medžio jautriausia vieta – šaknys. Jei yra sniego, panaudokite jį šaknims apsaugoti. Kaskart pasnigus, aptrypkite jautrių šalčiui augalų šaknų zoną, kol susidarys kieta pluta. Kiekvieną kartą pasnigus aptrypiant, galima padidinti žemės temperatūrą ir apsaugoti, kad ji per daug neįšaltų.“
Per šalčius be sniego ji pataria šaknis apsaugoti mulčiumi: durpėmis, pjuvenomis, tačiau jų sluoksnis turėtų būti ne mažesnis nei 10–15 cm.
Manoma, kad vyšnios skirtos uogienei, kompotui, džemui, o trešnės – tik valgyti šviežias. „Be abejo, vyšnių uogienė skani, tačiau dabar jau mažai norinčiųjų viską konservuoti. Labiau vertinamos šviežios uogos, turtingos vitaminų – pavalgei, pasidalijai su paukščiais ir tiek“, – šypsosi specialistė ir priduria, kad kai kurių trešnių uogas galima ir virti, ir šaldyti.
„Tiesa, šaldyti galima ne visas. Netinka minkštesnės konsistencijos uogos, taip pat geltonos ir rožinės, nes atšildytos pakeičia spalvą, tampa negražiai rudos, – pataria L. Malinauskienė. – Tačiau yra tamsiai raudonų, standžių uogų, apibūdinamų kaip kremzliškos – tokios puikiai išsilaiko šaldiklyje.“
„Tai tik skonio reikalas. Yra žmonių, kurie kaip japonai – reprezentacinėje sklypo zonoje sodina tiek trešnes, tiek vyšnias ir gėrisi jų žiedais. Tai medis, kuris auginamas dėl uogų, tačiau gana estetiškas: graži mediena ir lapai, nuostabiai atrodo žydėdamas, kai sirpsta uogos, įdomu stebėti paukščius, atskrendančius pasivaišinti“, – augalo įvairiapusiškumą apibūdina specialistė.
Pasak jos, reprezentacinei zonai pasirinkus trešnę, būtina įvertinti dydį, kad aplinka atrodytų proporcingai.
Dauguma trešnių – kryžmadulkės, tad jos derės, kai netoliese augs kita trešnė. „Yra ir savidulkių veislių. Pavyzdžiui, liepos viduryje nokstanti ‘Lapins‘. Tiesa, tokių nedaug ir vienos jos ne itin derlingos, – pasakoja L. Malinauskienė. – Visi savidulkiai vaismedžiai (ne vien trešnės) derės geriau, jei netoliese augs antras augalas. Savidulkis augalas geras sprendimas, kai sklypas yra ribotas – apgalvotai pasirinkus veislę, įmanoma sulaukti uogų ir ant vieno medelio.“
Ji primena, kad galima sodinti net ir kryžmadulkį medelį, jei kitas auga pas kaimynus: „Labai gerai, jei atstumas tarp jų ne didesnis nei 20 m, tačiau teoriškai kaimynystėje trešnė gali augti ir toliau, net iki 200 m. Kuo toliau, tuo bitėms sunkiau jas apdulkinti.“ Visai nesvarbu, ar tai dideli, ar žemaūgiai medžiai, ar glaustašakė trešnės forma, svarbiausia, kad sutaptų žydėjimo laikas.
Trešnių derėjimas labai skiriasi: ankstyvosios gali derėti net birželio viduryje, o vėlyviausios – liepos pabaigoje, todėl ir žydi skirtingu metu. Jei viena bus ankstyva, o kita vėlyva – žydėjimo laikas prasilenks. Reikia įvertinti ir kaimyno trešnės veislę.
„Ištirta, kokie medeliai geriausiai poruojami, kurių žydėjimas sutampa, tačiau kartais nelengva rasti konkrečias veisles. Svarbiausia rinktis panašaus ankstyvumo, pavyzdžiui, labai ankstyvas ir ankstyvas arba vidutinio vėlyvumo ir vėlyvas, kad sutaptų žydėjimo periodas“, – sako medelyno savininkė.
Labai svarbu išsirinkti gerą, kokybišką sodinuką. „Perkant plikomis šaknimis, reikia žiūrėti, kad būtų daug smulkių šaknelių. Trešnių poskiepis dažniausiai bus kvapioji vyšnia – ji turi gana tvirtas skeletines šaknis, tačiau gyvybingų smulkių šaknų, per kurias augalas siurbs vandenį ir maisto medžiagas, vis tiek privalo būti, – pataria L. Malinauskienė. – Gero sodinuko kamienas turi būti lygus, be žaizdų ir ligos požymių. Apie dydį kalbėti neverta, nes trešnės – labai greitai augantis medis!“
Dažnai atrodo, kad perkant medelį, geriau rinktis šakotą – toks neva bus vyresnis, greičiau duos uogų. „Tai tik iš dalies teisinga, – nesutinka sodo specialistė. – Trešnės itin greitai auga, todėl dauguma parduodamų sodinukų, neatsižvelgiant į tai, ar turi šakų, yra metų amžiaus, jei realizuojami plikomis šaknimis, ir ne daugiau nei trejų metų, jei auginti vazonuose. Vyresnių medžių įsigyti praktiškai neįmanoma – tokie būna gana dideli ir juos sunku transportuoti. Jauno medelio šakos dažniausiai būna gana žemai, taigi ateityje iš to jokios naudos – medžiui augant, jas vis tiek teks šalinti.“
Pasodinus medelį, reikia žinoti, kad dar kelerius metus jis nederės arba turės kelias pavienes uogeles. Trešnės pradeda derėti 3–4 metais, nors auga gana sparčiai ir tokio amžiaus augdamos sode jau būna didelės.
„Kartais žmonės skundžiasi, kad medis didelis, o uogų nėra. Paklausus, ar augalas žydėjo, paaiškėja, kad dar ne. Tokiu atveju uogų tikėtis ir negalima. Siūlau derėjimo problemų ieškoti tada, jei medis jau žydi, o uogų nėra. Bet kartais augalas gali nederėti vien dėl to, kad jis per jaunas“, – sako L. Malinauskienė.
Prieš sodindami trešnę, įvertinkite sklypo sąlygas. Svarbus ne tik dydis, bet ir gruntinių vandenų aukštis. Jei jie aukščiau nei metras, to nepakęs ne tik trešnė, bet ir joks kitas vaismedis.
„Tiesa, pasodintos trešnės šaknynas gruntinius vandenis pasieks tik po keleto metų. Tačiau tada medelis nustos augti, pradės skursti ir menkai derės“, – tikina specialistė ir pataria, kaip šią problemą išspręsti. Jei sklype gruntiniai vandenys aukštai, bet kaulavaisių vis tiek labai norisi, galima formuoti kalnelius arba įrengti pakeltą lysvę. Medžio šaknynas bus aukščiau ir toliau nuo gruntinio vandens.
Trešnė puikiai augs, jei vieta bus mažiau vėjuota. Jai tinka pietinė, gerai apšviesta sklypo pusė. Dideliame šešėlyje menkiau derės. Netiks ir sunkus, užmirkstantis molis, ne itin laidus smėlis, nes iš jų medelis nesugebės pasisavinti maisto medžiagų. Idealu – derlingas priemolis arba priesmėlis. Dirvos rūgštingumą trešnės mėgsta arti neutralaus, t. y. nuo 5,5 iki 7 pH. Visi kaulavaisiai ne itin mėgsta rūgščią dirvą, kaip tik dėl to juos rekomenduojama kalkinti.
„Sodinant trešnę darbai tokie patys, kaip ir sodinant kitus vaismedžius. Tinkamiausias metas – pavasaris. Jei sodinate rudenį, geriau suskubkite ankstyvą rudenį ir rinkitės vazonuose augintus sodinukus su susiformavusiu šaknynu, – perspėja specialistė. – Duobę iškaskite anksčiau, kad suslūgtų žemė, tačiau nieko tokio, jei tai padarysite jau parsivežę medelį. Kasdami duobę, atsižvelkite į šaknyno dydį: kuo didesnės šaknys, tuo didesnė turi būti duobė. Sodinuko šaknis duobėje gražiai erdviai išdėstykite, nesuspauskite ir neužlenkite. Negalima užlenkti į viršų.“
Kasant duobę iki reikiamo gylio (pavyzdžiui, 50 cm, kadangi sodinant kaulavaisius, skiepijimo vieta turėtų būti maždaug 2 cm po žeme), jos dugne verta suformuoti kauburiuką, kad ant jo būtų galima padėti liemenines šaknis, o kitos šaknys nuo jo eitų žemyn. Įkalamas vienas arba du kuolai, greta jų pastatomas medelis, užpilamas žeme ir apspaudžiama rankomis.
Jei sklype žemė derlinga, tinka iškasta iš duobės (ją dar galima pagerinti organinėmis trąšomis). Jei sklype dirvožemis skurdesnis, dirvą papildykite daržo žeme, juodžemiu, kompostu, gerai perpuvusiu mėšlu (bent 2–3 metų senumo, tačiau būtinai labai gerai permaišyto su žeme). Subėrus likusias žemes, idealu suformuoti „lėkštelę“, kad laistant nenubėgtų vanduo. Paskui medelį palaistykite ir pririškite prie kuolų.
Naująja sodo gyventoja pirmąjį sezoną nuo pavasario iki rudens reikia atidžiai rūpintis. „Jei pamatėte, kad augalas vysta, vadinasi, laistyti jau vėlu. Nėra vandens kiekio, kurį reikėtų supilti – būtina stebėti grunto drėgnumą. Net staigus trumpas vasarinis lietus gali nepakankamai sudrėkinti žemę, verčiau sukišti rankas į substratą ir patikrinti, kiek yra drėgmės. Jis neturi varvėti, tačiau neturi būti ir itin sausas“, – pataria L. Malinauskienė.
Ji rekomenduoja jaunus trešnių sodinukus laistyti dažniau, bet mažiau, o ne gausiai ir retai.
„Pavasarį pasodintą trešnę rudenį patręškite fosforo ir kalio trąšomis. Kitų metų pavasarį rūpesčių padaugės: purškimas nuo ligų ir kenkėjų (pavasarį, vasarą nurinkus uogas ir rudenį), pavasarinis tręšimas (azoto turinčiomis trąšomis) ir genėjimas“, – darbus vardija specialistė ir pataria trešnes, kaip ir kitus kaulavaisius, genėti arba pasibaigus šalčiams pavasarį, pavyzdžiui, balandžio antroje pusėje, arba nuskynus derlių.
„Trešnę genėkite be gailesčio – kuo daugiau nupjausite, tuo medis bus mažesnis. Negenima išaugs ir į aukštį, ir į plotį, o iš didelio medžio padaryti kompaktiškesnį sunkiau nei jį nuosekliai formuojant nuo mažo, – sako medelyno savininkė. – Trešnės auga greitai, todėl pagrindinis genėjimo principas – negailėti!“
„Rasų“ korespondentė Giedrė RYMEIKYTĖ
Linos Malinauskienės nuotraukos
Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.