„Mūsų šeimos ūkis – dermė gamtinio ir pusiau tradicinio ūkininkavimo. Darome taip, kaip jaučiame. Ne visada pavyksta idealiai, bet einame savo keliu, kad ir kas ką sakytų“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo E. Stašauskienė.
Ūkio pavadinimas „50 arų“ kilo iš paprastos tiesos – jų žemės sklypas siekia lygiai 50,01 a. „Iš čia ir pavadinimas. O tada norėjosi dar pridurti kažką artimo širdžiai. Po ilgų apmąstymų atsirado antroji dalis – darbo ir džiaugsmo. Nes darbas visada eina pirmas, o džiaugsmas ateina vėliau – kai pamatai rezultatą“, – aiškino ŪP pašnekovė.
„Mes neturėjome plano, ką darysime su žeme, tiesiog ją paėmėme“, – šypsojosi ūkio šeimininkė. Kurį laiką sklypą dirbo ankstesnis ūkininkas, kol vieną dieną viskas pasikeitė. „Įdomu, kad mūsų ūkio idėja gimė gimdykloje. Kai pasaulį išvydo mūsų dukra Miglė, pamačiau skelbimą, kad Alytaus r. po 1 Eur parduodami serbentų krūmai. Buvau dar palatoje, o vyras jau važiavo jų parsivežti – juk arba dabar, arba niekada!“ – prisiminė moteris.
Grįžus namo, kieme jau laukė priekaba su serbentais – taip prasidėjo jų ūkio istorija. Kadangi prieš tai čia buvo auginti žieminiai rapsai, pirmuosius kelerius metus teko nuolat juos ravėti – ką beužsėsi, visur dygo rapsai. „Sodybą nusipirkome prieš daugiau nei vienuolika metų, kai sūnui buvo pusmetis. Namas buvo apaugęs dilgelėmis, laukiniais česnakais, mėtomis, aplink augo senos, negenėtos obelys. Atrodė, kad tas namas kažko laukė – ir sulaukė mūsų“, – prisipažino ŪP pašnekovė.
„Gyvenome patogiai Romainiuose – kotedžas, euroremontas, mažas vaikas. Tačiau supratome, kad norime įleisti šaknis į žemę“, – teigia E. Stašauskienė. Ji kilusi iš ūkininkų šeimos – tėvai valdo beveik 300 ha augalininkystės ūkį. „Iš pradžių mūsų pasirinkimas jiems atrodė keistas, tačiau po kelerių metų darbai pradėjo kelti pagarbą. O kai pamatė mus per televiziją ar paragavo mūsų produkcijos, sakė: „Mūsų giminę rodo“, – šypsojosi moteris. Pasak jos, tiek giminėje, tiek kaime „išsimušti“ pagarbą nebuvo lengva. Juk jie įsikūrė Kėdainių r. – tikrame ūkininkų krašte, kur laisvos žemės beveik nėra.
Ūkininkai E. ir J. Stašauskai savo veiklą pradėjo nuo daržovių krepšelių. Keletą metų jie šviežiomis daržovėmis aprūpindavo vaikų darželį bei produkciją veždavo į miesto turgavietę.
Pavasarį jų krepšeliuose būdavo salotų, ridikėlių, krapų, svogūnų laiškų, kalendrų, smidrų, žirnių ir ankstyvųjų morkų. „Tas krepšelis gausus – žmogus iš vienos vietos gauna viską, bet aprūpinti daugiau pirkėjų tiesiog nepajėgėme. O dirbti su keliolika žmonių – neverta“, – pripažino ŪP pašnekovė.
Laikui bėgant, ūkininkai suprato, kad toks darbas labai imlus laikui, o pelnas – menkas, nes neužtenka nei investicijoms, nei modernizacijai. Pokytį atnešė Europos Sąjungos parama – už pirmąją jie įsirengė didelį šiltnamį ir gręžinį, vėliau – pastatė namelį, kuris dabar tarnauja kaip parduotuvė, sandėlį, daigyną, įsigijo traktoriuką.
Nors technikos – nedaug, dauguma darbų ūkyje atliekami rankomis – nuo daigų sodinimo iki derliaus nuėmimo. Paviršiniam žemės dirbimui naudojama lengva technika, o visa kita – šeimos rankų darbas.
Pradėję prekiauti daržovių krepšeliais, ūkininkai susidūrė su problema – visada likdavo daržovių, netinkančių parduoti. „Žmonės nori kokybės – niekas neperka daržovės, kurią palietė šliužas ar kirmėlė. Ir pagal visus Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos reikalavimus tokios daržovės tinkamos tik perdirbti“, – pastebėjo E. Stašauskienė.
Kadangi prekybos centruose konkurencija yra didelė, šeima siekė neprastesnio lygio. Iš pradžių likusias daržoves naudojo savo reikmėms – virė padažus, marinavo agurkus, džiovino prieskonines žoleles. Vėliau šie gaminiai patiko ir pirkėjams, tad ūkis natūraliai perėjo prie daržovių perdirbimo.
Šiandien didžioji dalis ūkio derliaus keliauja į stiklainius. Produktai išsilaiko iki dvejų metų, o sugedusios daržovės tampa pašaru vištoms ir triušiams. „Taip pas mus viskas grįžta į žemę – tarsi uždaras ratas, žiedinė ekonomika“, – pridūrė ūkininkė.
Šiltnamyje auginama daugiau kaip 250 veislių pomidorų – tiek pat daigų. Rugsėjo pabaigoje lieka derėti vos kelios veislės, nes pomidorų sezonas čia tęsiasi iki spalio vidurio.
Rudeniop visiems daigams nukerpamos viršūnės, kad augalai energiją skirtų vaisiams, o ne augimui į viršų. Šiltnamis nuo pasodinimo būna atviras iš visų keturių pusių ir uždaromas tik tuomet, kai naktimis temperatūra nukrenta iki +3 °C. „Tada prasideda ligos – kol šiltnamis atviras, jų mažiau“, – paaiškina ūkio šeimininkė.
Pomidorai auginami 2–3 stiebais, o veisliniai – net keturiais. „Hibridai duoda daugiau derliaus, bet grynaveisliai – skanesni. Jie jautresni ligoms, todėl naudojame tik biologinius preparatus“, – pasakojo ūkininkė. Kad išvengtų maro, šeima laikosi tvarkos – po darbo lauke į šiltnamį nebeina.
Pagrindinės pomidorų ligos kyla dėl ventiliacijos stokos, per didelio lapų tankumo ir prastos oro cirkuliacijos. Šiltnamyje įrengta lašelinė laistymo sistema. Sodinant kiekvieną daigą, į duobutę dedama žuvų miltų, arklio mėšlo granulių ir kaulamilčių. Augalai užmulčiuojami šiaudais, kad išlaikytų drėgmę ir neperkaistų. Laistoma kas 2–3 savaites – 250 daigų tenka 1 t vandens.
Daugiausia žalos ūkyje padaro pelėnai, o šliužų pasitaiko mažai. „Mus išgelbėjo, kad tam tikru metu sustojo lietūs ir nušvito saulė – tuomet pomidorai atsigavo“, – pastebėjo E. Stašauskienė.
VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. spalio 10 d. numeryje!
Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją
arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,
arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.
Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt
bei Perlo terminaluose.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.