Airijos žemės ūkis turi vytis lietuviškąjį

Airija. Tikriausiai daliai lietuvių tai svajonių šalis, kur galima užsidirbti ir grįžus į gimtinę puoselėti savo svajones. Lietuva dažnai palyginama su Airija, nes plotas panašus, Airijos plotas šiek tiek viršija 70 000 kv. km, o Lietuvos – 65 000 kv. km. Abi šalys turi ir kitų panašumų: abi ilgus metus kentė okupaciją ir priespaudą, kova už laisvę buvo nelengva, patyrė didžiulę emigraciją, abi šalys yra agrarinės. Dabar sunku patikėti, kad tarpukariu Lietuva buvo ekonomiškai geriau išsivysčiusi už Airiją ir emigruoti lietuviui būtų buvę neracionalu. Tačiau laikmetis viską sudėliojo kitaip, atrodo, kad sustojome ištikti paralyžiaus. Nekalbėsime apie tai, kad buvusi varginga šalis po stulbinančio ekonomikos šuolio tapo viena turtingiausių ES šalių. Tai stipri industrinė valstybė su išvystytomis informacinėmis technologijomis. Airijos darbo rinka pakankamai liberali, dėl to pritraukia darbuotojų iš užsienio, taip pat daugybę lietuvių.

Fermos robotizuotos

Kadangi tai agrarinė šalis, mums buvo įdomu susitikti su ūkininkais, pasikeisti patirtimis. Ūkininkai pradėjo plačiai naudoti biologinius preparatus, norėdami išvengti klaidų, paprašė pasidalinti kai kuriomis įžvalgomis. Airijoje žemės ūkis užima svarbią vietą, nes gamina žaliavą maisto pramonei ir yra kitų prekių bei paslaugų vartotojas. Šioje šalyje gamta palanki žemės ūkio veiklai, ypač gyvulininkystei. Mums, nuvykusiems trumpam, buvo keista, kad vyrauja debesuoti ir vėsūs orai. Šiemet birželio mėnesį buvo tik dvi saulėtos dienos (regione, kuriame lankėmės), oro temperatūra birželį paprastai neviršija 19 °C, bet žiemą nenukrenta žemiau 7 °C. Lankantis Airijoje vieną dieną buvo 30 °C šilumos ir švietė saulė, agronomai sakė, kad panašus oras buvo 1982 m. Kitos dienos jau buvo būdingos Airijai.

Tačiau šiemet dar vienas išskirtinumas – sausa. Orai apniukę, o lietaus nėra. Gyvulių augintojams, tai nėra gera žinia, nes jie įpratę, kad žolė greitai atželia, o trūkstant drėgmės procesai sulėtėja, tad išryškėjo kai kurios gudrybės, taikomos technologijose, viena jų – biologinių preparatų naudojimas deriniuose su trąšomis. Gyvulininkystės specialistai labai jautriai reaguoja į žolynų produktyvumo sumažėjimą, tai suprantama, šalyje laikoma beveik pusantro milijono melžiamų karvių, o kur dar mėsiniai galvijai ir avys, žinoma, avims nereikia intensyvių žolynų.

Karvės – tikros maitintojos, viena karvė duoda apie 1 000 Eur pelno per metus. Laikant iki 100 karvių, tenka dar kur nors dirbti, o ūkis – savotiškas hobis. Ūkininkas, laikantis beveik 400 karvių, labai kruopščiai prižiūri žolynus, nuolat tikrina žolynų fotosintezės intensyvumą, kas savaitę išsipjauna plotelius ir skaičiuoja žolės prieaugį, taip išsiaiškina pasirinktos technologijos efektyvumą. Šiemet pasiteisino azoto trąšų normų mažinimas ir azotą fiksuojančių bakterijų naudojimas, žolės prieaugis bandomajame plote tenkina ūkininką. Ūkio fermos pilnai robotizuotos, sako, ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad niekas nesiveržia dirbti fermose, šeimos nariai negali išlaikyti krūvio, reikia dirbti 365 dienas per metus, juk karvei nepasakysi, kad pavargau ir noriu pailsėti. Todėl didelį darbo krūvį perima robotai. Karvės ūkiuose į tvartus uždaromos lapkričio mėnesį, o į ganyklas išleidžiamos vasarį. Mažiau intensyviuose ūkiuose žolynai pasėti prieš 20–30 metų ir kas kelerius metus atnaujinami įsėjant kai kurių žolių. Didelis dėmesys skiriamas tręšimui azotu, hektarui atiduoda N200–220, azoto trąšas ištirpina ir išlaisto per kelis kartus. Pamatėme įdomų purkštuvą, turintį 2 purkštukus ir paskleidžiantį trąšas 18 m pločiu. Pabrangus azoto trąšoms, ne vienas ūkininkas sumažino azoto trąšų normas ir pridėjo azotą fiksuojančių bakterijų. Vienas ūkininkas rodė aptvarus ir sakė: „Žiūrėkit, šioje lauko dalyje žolė dar netinka ganymui, o panaudojus bakterijas ir sumažinus tręšimo azoto trąšomis normą, karvės jau ganosi, puiku, man patinka šis sprendimas.“

Pasitiki nepriklausomais konsultantais

Žolynai, karvės – kasdienybė, o kaip lauko augalai? Pamatėme įdomią kukurūzų auginimo technologiją, sėjamoji sėja kukurūzus ir uždengia plėvele (plėvelėje yra anga ir sėkla padedama būtent ten), po plėvele dirva įšyla, kukurūzai greitai sudygsta ir sparčiai auga, plėvelė apsaugo nuo piktžolių, plėvelės per du mėnesius nelieka nei pėdsako. Šiuo metu kukurūzai beveik 4 m aukščio, puikios šaknys, nėra puvinių. Tačiau ši technologija brangi, ūkininkai perka sėjos paslaugą, kaip ir purškimo ar derliaus nuėmimo.  Kas bendra ir kuo skiriasi Airijos bei Lietuvos ūkininkai? Bendra, kad vieniems ir kitiems reikia sunkiai dirbti. Airiams būdinga pasipuikuoti prieš kaimynus, tad kiekvienas bet kokia kaina stengiasi gauti didesnį derlingumą, įrodyti pranašumą, patenkinti iliuzijas ir išlaikyti savo ego. Tačiau pastaruoju metu dažnai norai nesutampa su realybe.  Ūkininkai labiau pasitiki nepriklausomais konsultantais, moka 25 Eur/ha ir gauna naujausios informacijos. Ūkininkai sako, kad konsultantai stengiasi išnarplioti situacijas, nustatyti priežastis ir išspręsti problemas, o firmų atstovai neieško svarbesnių ar mažiau svarbių priežasčių, tiesiog pjauna problemų kamuolį, nekreipdami dėmesio į ilgalaikę perspektyvą. Viskas labai paprasta: duodi per 200 kg azoto, 4–5 kartus purški fungicidais ir nėra problemų, dėl to 8 t/ha derlingumas nelabai tenkina, reikia 10–12 t/ha, kasmet darosi vis sunkiau pasiekti tokį rodiklį. Viena priežasčių – dirvožemio sveikata. Kai dirvožemis negaluoja, augalams sunkiau išsaugoti natūralias apsaugos funkcijas, pastaruoju metu daugiausia žalos miežiams ir kviečiams daro virusinės ligos. Keli ūkininkai buvo labai nusivylę, kad žieminių miežių prikūlė po 5 t/ha, kai įdėjimai turėjo užtikrinti 9 t/ha. Daugelis bando sėti paskutinėmis optimalaus sėjos laiko dienomis, tikisi mažesnio amarų, platinančių virusines ligas, išplitimo, tačiau kiekvienas supranta, kad sėjos vėlinimas nenaudingas dėl mažėjančio natūralaus augalų produktyvumo. Reikia labai gerai išmanyti augalų fiziologiją, sako ūkininkai, dėl to konsultantų vaidmuo labai svarbus.

Vertybės keičiasi

Ūkininkai žino problemos esmę ir nori išeiti iš užburto rato, praktiškai visuose ūkiuose dirvožemiai sutankinti, nes drėgname klimate įprasta arti, o intensyvus dirbimas atima sveikatos ne tik iš dirvožemio, bet ir augintojo – per trumpą laiką reikia atlikti daug operacijų, atsiranda įtampa, kenčia sveikata. Pastaruoju metu ne vienas augintojas pereina prie supaprastinto žemės dirbimo ir biologinių preparatų naudojimo, šioje pozicijoje mūsų ūkininkai gerokai lenkia airius. Kai kurie ūkininkai jau pradėjo naudoti biologinius preparatus ir pastebėjo, kad dirvožemis pradėjo atsigauti, mes „paguodėme“, kad biologiniai procesai lėti ir per metus didelių permainų neįvyks, tuo labiau kad dirvos lėtai įšyla. Tačiau pradžia jau padaryta, o supratimo apie dirvoje vykstančius procesus konsultantams pakanka, ūkininkai nelabai gilinasi į technologijas.

Augintojai supaprastina žemės dirbimą ir naudoja biologinius preparatus, ne tik dėl atsiradusio supratimo, bet ir dėl ekonominių aspektų, kaip jau minėta, jaunimas netrykšta noru dirbti žemės ūkyje. Daugelis nori didelio uždarbio ir daug laisvo laiko, beje, keičiasi vertybės. Vienas pavyzdžių – prestižiniuose žirgynuose, kuriuose žirgus laiko Arabijos šeichai, taip pat tvyro pokyčių nuojauta, palikuoniams žirgai nelabai įdomūs, verčiau renkasi automobilius, jachtas ir t. t., čia dirbantys sako, kad jei nebus žirgų, darbo neteks beveik 200 aptarnaujančio personalo.

Taip atrodo, kad ten, kur mūsų nėra, – labai gerai, bet kai įsigilini, pamatai, kiek žmonės įdeda darbo, daug ką supranti. Vietiniai sako, pragyvenimas čia brangus: „Pastebėjot, kad rūko vienetai, tai dažniausiai atvykę dirbti ir atsivežę savo rūkalų, o čia cigarečių pakelio kaina prasideda nuo 15 Eur, kiekvienas pagalvoja, kur geriau gali paskirstyti tuos pinigus.“  Lietuvaičiams reikėtų mažiau save plakti, dirbame inovatyviai, turime naujausios technikos, augalų veislių, trąšų, didžiausią biologinių preparatų gamyklą Šiaurės regione, išvystytas žemės ūkio mokslas, mokslinių tyrimų rezultatai visiems prieinami, jaunimas mielai imasi žemės ūkio verslo. Tikrai esame gerose pozicijose, svarbu nepaleisti iniciatyvos.

Autoriaus nuotraukos

Susijusios temos - skaitykite: Vytautas Liakas, biologiniai preperatai, azoto trąšos, žolynai