Aplinkosaugos tikslai nupjaus dalį tiesioginių išmokų ūkiams

Nuo kito ES žemės ūkio politikos finansavimo laikotarpio, apimančio 2028–2034 m., Vokietijos ūkininkams gresia reikšmingas bazinių išmokų, mokamų už plotą, sumažinimas. Remiantis neseniai Thüneno instituto atlikta analize, visiems paramą gaunantiems vokiečių ūkiams gresia beveik 12 procentų atsietųjų tiesioginių išmokų sumažinimas.

Kaip rašo portalas „Agrarheute“, priežastis akivaizdi – naujai sukurtos bendrosios žem2028ės ūkio politikos (BŽŪP) deklaruojamų tikslų konfliktas: balansavimas tarp griežtų ES klimato ir aplinkosaugos reglamentų, apkarpyto ES žemės ūkio biudžeto ir griežtų nacionalinių biudžetų stumia žemės ūkio subsidijų sistemą į užribį.

Pinigai ekologijai

Europos Komisijos 2025 m. liepos mėn. pateikti pasiūlymai dėl BŽŪP reformos ir daugiametės finansinės programos (DFP) iš esmės reiškia sisteminį pokytį: pirmą kartą žemės ūkio biudžetas bus sujungtas su kitomis ES finansavimo programomis integruotame „Nacionaliniame ir regioniniame partnerystės plane“ (NRPP).

Niklaso Mariotte’o, dr. Norberto Röderio ir prof. Peterio Weingarteno iš Thüneno instituto analizė rodo, kad šis žemės ūkio lėšų sutelkimas NRPP, nepaisant minimalios pajamas generuojančių lėšų schemos (arba „atsiejimo“) Vokietijai – 33,1 mlrd. eurų, sukuria įtampos lauką tarp trijų teisinių ir finansinių sąlygų, kurios praktikoje viena kitą blokuoja.

Jei Vokietijos vyriausybė nori ateityje išvengti būtinybės paimti daugiau lėšų iš federalinio biudžeto bendram ūkininkų finansavimui, tuomet šių pinigų rezervavimas iš esmės veikia kaip ES pajamų paramos lubos.

Tuo pat metu, remiantis Europos Komisijos planais, 43 proc. visų Vokietijos NRP plano išlaidų turi būti skirta klimato ir aplinkosaugos tikslams. Tačiau likusios ES lėšos, įtrauktos į NRPP, istoriškai prie aplinkosaugos tikslų prisidėjo tik vidutiniškai 29 proc. Mokslininkai apskaičiavo, jog norint pasiekti 43 procentų kvotą, BŽŪP turėtų užpildyti spragą, todėl tokiu atveju bent 55,2 procento visų ES žemės ūkio lėšų turėtų būti skirta ekologiškoms priemonėms finansuoti.

Nacionalinio finansavimo krūvis

Be to, kaip skelbiama minėtoje analizėje, Briuselis pareikalaus gerokai didesnių nacionalinių įnašų aplinkosaugos priemonėms, tokioms kaip agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonės (AECM). AECM bendro finansavimo norma padidės nuo dabartinių 13–18 proc. faktinių normų iki fiksuoto 30 proc. dydžio.

Poveikis dar didesnis su pajamomis nesusijusioms antrojo ramsčio struktūrinėms priemonėms: čia nacionalinis bendro finansavimo tarifas visoje Vokietijoje vidutiniškai išauga iki maždaug 53 procentų.

Jei Vokietijos žemės ūkio biudžetas išliks dabartinio lygio, šios finansavimo sritys turėtų būti smarkiai sumažintos. Remiantis Thüneno instituto skaičiavimais, pavyzdžiui, LEADER programai kaimo vietovėse gresia iki 40 procentų biudžeto apkarpymas.

Pasekmės ūkiams

Žemės ūkio ekonomistai apskaičiavo galimas pasekmes ūkiams, jei reikalaujamas 43 proc. aplinkosaugos tikslas NRPP lygmeniu būtų pasiektas naudojant šiuo metu skirtas ES lėšas. Tokiu atveju lėšas reikėtų nukreipti iš bazinės pajamų paramos ir perskirstyti visoms aplinkosaugos programoms.

Ūkiams tai reiškia, jog kombinuotos tiesioginės išmokos pagal plotą (DABIS – sudarytos iš ankstesnės bazinės pajamų paramos BISS ir perskirstymo priemokos CRISS pakeitimo priemonių) sumažės nuo maždaug 182 EUR iki 160,54 EUR už hektarą. Tai atitinka grynąjį 21,61 EUR už hektarą arba beveik 12 procentų sumažėjimą.

Tokiu atveju apskaičiuota, jog, pavyzdžiui, 250 hektarų dirbamos žemės ūkis kasmet praras 5 403 eurus tiesioginių išmokų. Per septynerius naujojo finansavimo laikotarpio metus toks ūkis praras 37 818 eurų.

Lėšų poreikis tik auga

Kadangi šis scenarijus reikalauja drastiško tiesioginių išmokų sumažinimo, Vokietijos federaliniams ir žemių finansų ministrams jis iškėlė itin sudėtingą užduotį: iki šiol skirti 5,6 mlrd. eurų nacionalinio bendro finansavimo toli gražu nepakanka, kad būtų patenkintas reikiamas aplinkosaugos finansavimo kiekis, taikant didesnes nacionalinio bendro finansavimo normas.

Mokslininkai apskaičiavo, jog tokiu atveju nacionalinio finansavimo poreikis išauga iki 6,9 mlrd. eurų. Per visą finansavimo laikotarpį tai reiškia papildomą 1,4 mlrd. eurų finansinį poreikį.

Jei šis nacionalinis skiriamų lėšų padidinimas nebus įgyvendintas, sistema žlugs, nes politikai neišvengiamai susidurs su dilema: dar labiau sumažinti bazines įmokas arba sąmoningai pažeisti ES teisę.

Parengė Ričardas Čekutis