Ar įmanoma Lietuvoje pragyventi iš sportinės žirgininkystės?

Specifinė veiklos sritis

Lietuvos konkūrų čempionas, sporto klubo „NSO“ direktorius Nerijus Šipaila ne tik profesionaliai užsiima žirgų sportu, bet ir veisia sportinius žirgus. Tiesa, pripažįsta, kad iš šios veiklos pragyventi yra sudėtinga, nes kitaip, nei trakėnų ar žemaitukų, sportinių žirgų veisimas nėra subsidijuojamas valstybės, o pirkėjų iš kitų šalių gerokai sumažėjo dėl geopolitinės situacijos. „Žirgų veisėjai gali gauti tik išmokas už žemę, kaip ir bet kurie kiti ūkinės paskirties žemės savininkai, o pagrindinės mūsų pajamos yra iš žirgų pardavimų.

Sportinių žirgų veisimas yra gana specifinė veiklos sritis ir ja užsiimti būtų palankiau didesnėse, turtingesnėse šalyse, mūsų rinka per maža ir nekonkurencinga. Net mūsų kaimynų lenkų žirgininkų situacija geresnė, nes šalyje dešimtkart daugiau gyventojų, tai ir besidominčių žirginiu sportu ir norinčių įsigyti sportinius žirgus gerokai daugiau, be to, sudarytos tam palankesnės sąlygos, pavyzdžiui, vyksta aukcionai, – sako „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas. – Lietuvoje žirgų sportas yra antraeilis dalykas, retas gali išlaikyti žirgą. Galbūt daug kas norėtų, nes šis sportas populiarėja, tačiau neišgali.“

Viskas iš meilės žirgams

Sportinių žirgų veisėjas atskleidžia, kad įsigyjant žirgą neverta taupyti, nes tiek brangesnį, tiek pigesnį arklį išlaikyti kainuoja vienodai. „Skiriasi tik pirminė investicija, todėl noras sutaupyti nebūtinai yra teisingas, nes investavus į geresnį, bus daugiau naudos. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo to, kokiu tikslu perkamas žirgas – jodinėti laisvalaikiu, sportuoti ar dalyvauti varžybose. Būtent paruošimas aukšto lygio varžyboms atsieina daugiausiai, nes viskas subrango, įvedus eurą“, – dalijasi N. Šipaila.

Pasak konkūro profesionalo, nereikėtų tikėtis, kad dalyvavimas varžybose sportininkui atneš didelį pelną, nes daugiausia uždirba organizatoriai – ypač tada, kai dalyvauja daug raitelių, nuomojančių vietas žirgams ir mokančių nario mokesčius. Dideli priziniai fondai būna tik aukšto lygio tarptautinėse varžybose, tačiau ten, kur dideli pinigai, ten ir daugybė dalyvių iš įvairių šalių, todėl užsiimti žirginiu sportu nėra labai pelninga. „Nemesti šios veiklos skatina tik meilė žirgų, su logika tai visai nesusiję (šypteli – aut. pastaba). Kadaise pamilęs žirgus, ilgą laiką jais jodinėjęs, pradėjau užsiimti veisimu. Man patinka stebėti, kaip gimsta, auga, keičiasi žirgai, tai bandau kažkaip iš to pragyventi“, – sako redakcijos pašnekovas.

Sunkus sportas

Žirgų sporto klubo „Širvintų žirgai“ vadovė Gedvilė Vinslauskaitė pritaria, kad iš žirgininkystės, nedirbant kito darbo, išgyventi neįmanoma ir tai nemaža dalimi lemia tai, kad ši sporto šaka nėra sparčiai populiarėjanti tarp jaunimo. „Be galo platus laisvalaikio veiklų pasirinkimas, o žirgų sportas yra ne kiekvienam. Ši disciplina reikalauja daug laiko ir fizinės ištvermės, nors iš šalies gali pasirodyti, kad tai tėra jojimas. Mano mokomos mergaičiukės iš bendraamžių taip pat sulaukia komentarų, kad joti yra menkniekis, o kitose šalyse žirgų sportas laikomas prestižiniu“, – pažymi ristūnų sporto ir ištvermės jojimo atstovė.

Pasak ŪP pašnekovės, sudėtingą situaciją žirgininkams lemia ir ekonominiai iššūkiai bei menkstantis finansavimas varžyboms. „Lietuvoje neturime totalizatoriaus, dėl to prarandame galimybę užsidirbti ir populiarinti žirgų sportą tarp žiūrovų. Būtent nuo jų skaičiaus priklauso, ar varžyboms pavyks pritraukti rėmėjų. Dažniausiai sporto ir kitus renginius remia tos pačios kelios įmonės, o jos, suprantama, renkasi garsinti savo vardą ten, kur jį pamatys daugiau žmonių, – sako žirgų sporto medalininkė bei trenerė. – Daugiau populiarumo sulaukia tik konkūro varžybos, nes gražu pasižiūrėti, o ristūnai, kur reikia didžiulės jėgos, mažiau populiaresni ir tarp žiūrovų, ir tarp sportininkų: dažniausiai vadelioja vyrai, nes žirgus vadelioti hipodrome take, kai jie pilni adrenalino ir nori bėgti, nėra lengva.“

Netelpa į vieną kategoriją

G. Vinslauskaitė atkreipia dėmesį, kad žirgininkai nepatenka nei į sportininkų, nei į ūkininkų kategoriją, todėl valstybės parama pasidžiaugti negali. „Nedidelę paskatą gauname tik žirgų veisimui, tačiau ji yra minimali. Išvesti ir paruošti žirgą aukšto lygio varžyboms yra brangu, o paskui jį dar reikia išlaikyti, užtikrinti tinkamą mitybą, veterinaro paslaugas, inventorių ir kt. Tikriausiai visi žirgininkai pritars, kad tai nėra profesija ar pomėgis, greičiau liga, kuria susirgus, sunku pasveikti ir dar norisi kitus užkrėsti (šypteli – aut. pastaba), kad žirgų mylėtojų būtų kuo daugiau.

Ruošdami būsimus žirginio sporto kolegas, stengiamės, kad jie pasižymėtų tinkamu požiūriu į žirgą. Tai sportininko kompanionas, gyvas sutvėrimas, kuris turi jausmus, kuriam gali pasitaikyti blogų dienų, prasta nuotaika ir kt. Norisi, kad į tai būtų atsižvelgiama. Taip pat, kad hipodrome ar jojimo aikštelėje jaustume sąžiningą konkurenciją, kad nebūtų naudojamos neleistinos medžiagos žirgų pajėgumui didinti. Manau, kad svarbiausia visur išlikti žmogiškiems ir sąžiningiems. Žirgų sportas – ne išimtis“, – sako ŪP pašnekovė.

Žirgų sportas – nepelningas

Daugybę pergalių pelnęs ilgametis žirgų sporto aistruolis Algimantas Pamarnackas apgailestauja, kad ristūnų lenktynės sulaukia vis mažiau dėmesio. „Turiu sukaupęs daugiau nei per 20 metų įvykusių varžybų programėles: jei anksčiau varžybose dalyvaudavo 50 ir daugiau žirgų, tai dabar džiaugiamės, jei sąraše matome 20 dalyvių, – sako redakcijos pašnekovas. – Blėstantį susidomėjimą žirgų sportu didžiąja dalimi lemia finansavimo stygius bei lenktynininkams nepalankios taisyklės. Esu iškovojęs daugybę pirmų ir antrų vietų, kurių prizinis fonas siekia vos 150 Eur už pirmą vietą ir 100 Eur už antrą, kai vien geros pasagos žirgui atsieina 50 Eur. Negana to, jei varžybų metu vienu ratu užvažiuoji už trasos ribos, bauda gali siekti 80 Eur. Skaičiai rodo, kad dalyvauti tiesiog neverta, ypač įvertinus tai, kad įsigyti vidutinį žirgą kainuoja 2–3 tūkst. Eur. O kur dar jo išlaikymas, veterinarijos paslaugos ir kt.? Dėl to žirgų sporte daugiausia likome vyresni žmonės, kurie tuo užsiimame seniai, iš entuziazmo, o jaunų sportininkų atsiranda vis mažiau.“

A. Pamarnackas pastebi, kad net skinant pergales iš eilės, pinigai ilgai neatsiduria laimėtojo rankose: per šiuos metus ristūnų augintojas pelnė apie 2 tūkst. Eur, bet jų dar nematė.

Padėtų totalizatorius?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. gruodžio 12 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.