Ateities augalai

Grįžo į kaimą

Meilė tėviškės gamtai ir žemei 1990 m. fizikos mokslų daktarą A. Peckų iš Vilniaus sugrąžino į tėvų namus. Netoli Krokialau­kio, Kalesninkų kaime (Šalčininkų r.), kur ūkininkavo dvi Peckų kartos, dabar subrandintas idėjas įgyvendina trečioji.

„Turėjau tikslą sutvarkyti tėviškę, bet įklimpau daug giliau. Iš tiesų žemės ūkyje labai sudėtinga – pinigai uždirbami sunkiai, o išleidžiami greitai. Bet kiekvienos tautos suverenumas priklauso nuo trijų dalykų: turi būti išvystytas mokslas, kultūra ir žemės ūkis“, – įsitikinęs ūkininkas ir mokslininkas A. Peckus.

Mažiau glitimo

Pradėjęs ūkininkauti mokslininkas su­prato, kokia vertinga ir lemtinga buvo pa­žintis su selekcininku profesoriumi Antanu Svirskiu. Žolių veislių kūrėjas atskleidė jam dar nepažintą nuostabų augalų pasaulį. Norėdamas išsamiau tyrinėti ir ieškoti perspektyvių augalų, A. Peckus įkūrė javų ir žolinių kultūrų sėklininkystės ūkį.

Be įprastinių javų, jis eksperimentuoja ir augina Lietuvoje mažai paplitusias vertingas grūdines kultūras: raibuosius burnočius, soras, valgomąsias rietmenes, italines šery­tes, kanarinius stripainius, žiemines judras, baltąsias garstyčias, bei daugiametes žoles: raudonuosius dobilus, mėlynąsias liucernas, baltažiedžius ir geltonžiedžius barkūnus.

„Kai kurias kultūras pasiliekame, kitas susigrąžiname po kelių metų arba iš viso atsisakome“, – pasakojo eksperimentus mėgstantis ūkininkas. Burnočių, rietme­nių, šeryčių bei kitų netradicinių augalų sėklose, grūduose, kitaip nei daugelyje javų rūšių, beveik nėra gliuteninų, kurie daugeliui žmonių sukelia alergiją. Miltams malti ir kruopoms gaminti Peckai naudoja tik subrendusius pernykščių metų derliaus javų grūdus.

Taiko pažangias technologijas

Mokslininkas pasakoja modernizavęs ūkį, taikantis pažangias technologijas ir vis sėkmingiau įsitvirtinantis netradicinių kul­tūrų rinkoje. Kieme ne tik grūdų saugojimo bokštai, optinė sėklų rūšiavimo mašina, bet ir kruopų gamybos, speltų lukštenimo įranga. A. Peckaus teigimu, maistui tinka „nurengti“, nušlifuoti įvairių javų grūdai, kruopos. Tačiau nuimant lukštą, vertingiausios savybės kartais lieka išvalose. Tai ypač vertingos sėlenos, naudojamos duonai ar kitiems maisto pro­duktams pagerinti, paukščių lesalams bei galvijų ar kiaulių pašarams gaminti.

„Ypač svarbi pagalbininkė – optinė sėklų ir kruopų rūšiavimo mašina, – sukaupta patirtimi dalijasi mokslininkas. – Ji gali pagal spalvą išrūšiuoti grūdus, kruopas, atskirdama juodulius, pažeistus grūdus ar kruopas ir pagerindama jų prekinę išvaizdą. Įvairių augalų sėklas išvalo iki 99,9 proc.“

Ūkio darbuose laisvu laiku Alfonsui pa­deda sūnūs Martynas ir Domantas, taip pat fizikos mokslų daktarai, kaip ir tėtis užsiimantys lazeriniais tyrimais, palaiko žmona Liucija, nuo 1976 m. dirbusi gydytoja Alytaus li­goninėje ir poliklinikoje (dabar pensijoje).

Susipažinkime

Augindamas retus vertingus augalus A. Peckus sėkmingai konkuruoja ir su tradicines kultūras pasirenkančiais ūkininkais. Užaugin­tas soras, garstyčias, judras jis eksportuoja į užsienį, apgailestaudamas, kad Lietuvoje jo produkcija dar nepopuliari, neturi tradicijų. Tad susipažinkime su eksperimentiniais augalais ir jų vertingosiomis savybėmis.

Burnotis (Amaranthus) – viena iš pers­pektyviausių XXI a. augalų genčių, tinkančių ne tik maistui, bet ir vaistams. Tai burnotinių (Amaranthaceae) šeimos vienmetis žolinis augalas. Gerai auga nederlingose dirvose, nereiklus trąšoms, nesudėtingos jo augini­mo technologijos. Burnočiai labai jautrūs visiems herbicidams, todėl ši kultūra auga ekologiškiau. A. Peckaus teigimu, pasau­lyje selekcionuojamos 4 burnočių grupės: salotiniai (lapiniai), dažiniai, dekoratyviniai ir grūdiniai. Jų sėkliukės smulkios, juodos, geltonos, baltos, blizgančios ir slidžios kaip sėmenys. Viename grame 1 500–2 000 sė­klų. Ūkininkas augina ankstyvą, A. Svirskio sukurtą veislę ‘Raudonukai’ raudonais lapais, raudonais žiedais ir juodomis sėklomis.

Burnočių sėklose vidutiniškai yra 15–18 proc. baltymų, 5–8 proc. riebalų ir 3,7–5,7 proc. ląstelienos, t. y. gerokai daugiau nei kituose varpiniuose javuose. Labai svarbios žmonių mitybai aminorūgšties lizino burno­čiuose yra dukart daugiau nei kviečiuose, tris kartus daugiau nei kukurūzuose ar sorose ir prilygsta sojoms, karvės pienui. Pagal baltymų kokybę burnočiai yra arčiausiai teoriškai apskaičiuotų idealių baltymų, o pagal ami­norūgščių balansą prilygsta motinos pienui.

Burnočiuose gausu kalcio, geležies, ma­gnio, fosforo, kalio. Verta maistui vartoti nėščiosioms. Bene vertingiausia burnočių sėklų dalis yra aliejus. Jo sėklose yra 6–10 proc. Net 76 proc. šio aliejaus sudaro ne­sočiosios rūgštys, kurios būtinos žmonių mitybai. Vertingiausia šio aliejaus sudėtinė dalis – skvalenas, kurio burnočių sėklų aliejuje gerokai daugiau nei kituose alie­juose. Tai brangus priešvėžinis produktas, dar labai nedideliais kiekiais gaunamas iš ryklių kepenų.

Skoniu burnočių sėklos primena riešutus. Net nedidelis miltų priedas gerokai pagerina kvietinių miltų kokybę ir kepinių vertę. Sėklos ir miltai naudojami duonos, pyragų, makaronų gamyboje. Žiedų arbata turi gydomųjų savybių. Labai vertingi ir jauni šio augalo lapai, kuriuose yra mineralinių medžiagų, vitaminų. Iš jų ruošiamos salotos tinka prie įvairių patiekalų. Žalioji masė siloso ar šienainio pavidalu gali būti naudojama kaip ypač baltymingas pašaras gyvuliams. Be to, aparta žolė tinka kaip žalioji trąša, pagerinanti dirvožemio kokybę.

Tikroji sora (Panicum miliaceum) – mi­glinių (Poaceae) šeimos vienmetis žolinis, maistinėmis savybėmis vertingas kultūrinis augalas. Soros Lietuvoje buvo auginamos jau Vytauto Didžiojo laikais, todėl jas galima vadinti lietuviškosiomis. Į Kalesninkų kaimą jos atkeliavo iš Dotnuvos žemdirbystės instituto. Dabar A. Peckus augina selekci­ninko A. Svirskio išvestas sorų veisles: ‘Rudę’ ir ‘Gelsvę’. Jos gerokai vertingesnės už mie­žius. Sorose yra apie 12 proc. baltymų (visų žmogaus organizmui būtinų aminorūgščių), 2,9–3,5 proc. riebalų, 69–83 proc. lengvai pasisavinamų angliavandenių, ypač daug – per 2,6 proc. – mineralinių medžiagų: kalio, fosforo, magnio, mikroelementų: geležies, vario, seleno, mangano, cinko, jodo, bromo ir kitų, o taip pat vitaminų: E (net du kartus daugiau nei kituose varpiniuose augaluose), B1, B2, B6, PP, folio rūgšties, karoteno, biolo­giškai aktyvių neorganinių rūgščių.

Kruopos yra nuo ryškiai geltono iki paste­linio gelsvo atspalvio. A. Peckaus nuomone, tai puikiausias maistas norintiems sulieknėti ir būti stipriems: „Kas labai mėgsta miltinius patiekalus ir nori būti sveiki, bet bijo sugadinti figūrą, geriausia valgyti sorų košę.“ Sorų kruopos tinka košėms, sriuboms, ap­kepams, kroketams, desertams, javainiams. Iš miltų kepami kokybiški kepiniai: keksai, duona, daugiausia paplotėlių formos. Savo reikmėms sorų kruopas galima susimalti kavos malūnėliu.

Valgomoji rietmenė (Echinochloa escu­lenta) – miglinių (Poaceae) šeimos vienmetis žolinis, maistinėmis savybėmis vertingas kultūrinis augalas. Dar vadinama japoniška sora. Paplitusi Tolimuosiuose Rytuose (se­niausi radiniai iš Japonijos siekia 2000 m. pr. m. e.) ir naudojama japonų, korėjiečių, Pekino virtuvėse. Dažniausiai verdamos košės. Rietmenės sėklos panašios į sorų, tik truputį mažesnės, su „marškinėliais“ ir luobele, bet dar vertingesnės ir skanesnės. Prieš naudojant maistui reikėtų nuplikyti verdančiu vandeniu.

Valgomųjų rietmenių sėklose yra 15–15,3 proc. baltymų, 3–6 proc. riebalų (minėtų maisto medžiagų gerokai daugiau nei soro­se), lengvai pasisavinamų angliavandenių, mineralinių medžiagų: kalio, kalcio, magnio, mikroelementų, vitamino E bei kitų.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Autorės nuotraukos

Titulinėje nuotraukoje – Alfonsas Peckus.

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.