Atsisveikina su sodyba, žeme ir šermukšnių plantacija

Atsisveikinimo nuotaikos

Ūkininkai Noreikiai pakėlė sparnus – greitai jie išvažiuos gyventi į Klaipėdą, įsikurs arčiau dukros. Vėjuotą ir lietingą dieną su Eugenija ir Broniumi vaikščiojome po didelę sodybą, grožėjomės rudeninėmis spalvomis, dar žydinčiomis gėlėmis, šeimininkų sodintais medžiais. Aplinkos grožiui Noreikiai skyrė keletą hektarų. Nuo kalvelės atsiveria gražūs vaizdai į supančius laukus, netoli esančius miškus, o nuokalnėje tyvuliuoja 70 arų ploto tvenkinys. Kitapus kelio, už buvusios fermos – didelė šermukšnių plantacija.

Noreikių sodyba yra buvusios Valdomų dvarvietės vietoje. Iki šiol išlikę dvaro laikus menantys šimtamečiai medžiai. Gyvenamąjį namą ūkininkai pasistatė ant kalvelės, kur kažkada buvo dvaro ledainė.

Pasivaikščioję po didelę sodybą, ilgesniam pokalbiui susėdome jaukioje svetainėje. Židinyje spragsėjo degančios malkos, už lango siautė stiprus vėjas, lijo įkyrus lietus. Tas niūrus gamtos fonas atspindėjo ir nostalgišką sodybos šeimininkų nuotaiką. Suprantama, nelengva atsisveikinti su žeme ir sodyba, kurią jie puoselėjo daugelį metų. Jie nusprendė, kad atėjo laikas atsikvėpti po sunkių darbų. Noreikiai džiaugėsi, kad jų įdėtas triūsas nenueis veltui, erdviuose namuose įsikurs darbšti ūkininkų šeima, kuri dirbs žemę ir augins duoną. Naujieji šeimininkai šį rudenį jau pasėjo žiemines kultūras. Noreikiai nuosavą žemę jiems išnuomojo.

Nusprendė ūkininkauti

Mūsų pašnekovai prisiminė keletą gyvenimo fragmentų. Jie susipažino Eugenijos draugės vestuvėse. Pažintis buvo lemtinga – netrukus atšoko ir savo vestuves. Nuo 1980 m. Eugenija bei Bronius ir darbe, ir gyvenime eina kartu – jie užaugino sūnų Roką, dukras Guodą ir Gustę, turi du anūkus, sunkiu darbu sukūrė didelį ūkį.

Eugenija baigė tuometį Šiaulių pedagoginį institutą, kuriame įgijo matematikos mokytojos kvalifikaciją. Keletą metų dirbo Klaipėdos r. Drevernos mokykloje direktoriaus pavaduotoja. Paskui jauna šeima su sūneliu Roku įsikūrė Gruzdžiuose – Eugenija buvusiame technikume dėstė matematiką, o Bronius Gruzdžių tarybiniame ūkyje-technikume dirbo elektriku. Jis nutarė studijuoti – tuomečiame Kauno Mičiurino žemės ūkio technikume pasirinko neakivaizdines bitininkystės studijas. Mokslai sekėsi gerai, gavo diplomą su pagyrimu.

Jauna šeima Gruzdžiuose gavo nedidelį būstą daugiabutyje. Jie stengėsi įsikabinti į gyvenimą, turėjo keletą melžiamų karvių, kurias laikė žemės ūkio technikumo tvartuose. Vėliau apsigyveno standartiniame „alytnamyje“, savo piendaves galėjo laikyti nuosavame tvarte. Dar vėliau Gruzdžių miestelyje nusipirko nedidelį mūrinuką, turėjo daugiau erdvės, buvo nemažas ūkinis pastatas, tad pradėjo laikyti gal dešimt melžiamų karvių.

Eugenija pasakojo, kad abu su vyru dirbo išsijuosę, jau augo trys vaikai, viskam reikėjo pinigų. Kai prasidėjo kooperatyvų vajus, naktimis siūdavo vadinamąsias „štukas“ – džinsus, švarkelius prekybai su rusais. Bronius gal šešetą metų laikė apie 20 bičių šeimų.

Abu Noreikiai prisiminė ūkininkavimo pradžią. „Mes abu esame kaimo vaikai, norėjome dirbti žemę. Bandymas ūkininkauti prasidėjo 1990 metais. Tada turėjome tik 3 ha. Trys bendraminčiai kartu dirbome 10 ha, auginome cukrinius runkelius, buvome pasėję vasarinių rapsų ir vasarinių kviečių, – prisiminė jie. – Nusibrozdinę kelius ir alkūnes gal trejetą metų kartu darbavomės. Koks buvo džiaugsmas, kai 1993 m. iš Kanados mus susirado dėdė Juozas. Jis parašė Broniui laišką ir pranešė, kad giminaičiams nupirko technikos. Broniui dovanojo traktorių T-25, priekabą ir dvivagį plūgą. Reikėjo pasirašyti, kad gautos technikos neparduos, neįkeis, niekam neatiduos. Jeigu ne dėdės dovana, kažin ar būtume pradėję ūkininkauti. Dar abu paveldėjome po keliolika hektarų savo tėvų turėtos žemės.“

Įsikūrė Valdomų kaime

1997 m. už 6 km nuo Gruzdžių esančiame Valdomų kaime Noreikiai iš žemės ūkio bendrovės nusipirko tris ūkinius statinius. Iš jų tik vienas tvartas nebuvo sugriuvęs, bet mėšlo – iki lubų, kitas tvartas buvo aplūžęs, o trečias – nudegęs. Beveik 20 metų tęsėsi Broniaus ir Eugenijos kelionės iš Gruzdžių į Valdomų kaimą, mat čia esančioje fermoje jie laikė melžiamas karves. Banda buvo didelė – net 100 piendavių, dar turėjo prieauglio. Pieno supirkimo kainos buvo gėdingai mažos, gamybos sąnaudos didelės, todėl 2013 m. Noreikiai melžiamų karvių atsisakė. Pabandė auginti mėsinius galvijus. Neilgai juos laikė. Be gyvulininkystės, jie augino ir grūdinių kultūrų, kasmet stengėsi nusipirkti nors ir nedidelį lopinėlį žemės. Dabar jų nuosavi plotai – 170 ha.

Eugenija savo pedagoginę karjerą baigė 2003 metais, mat daugėjo darbų, todėl nusprendė rūpintis tik ūkio reikalais. Abu su vyru nutarė laikyti švelniakailių žvėrelių. Pabandė – sekėsi neblogai, bet ir jų vėliau atsisakė.

2011 m. buvusioje Valdomų dvarvietėje ant kalvelės po senais medžiais iškilo gražus Noreikių gyvenamasis namas, o šalia – nedidelė pirtelė. Jie įsikūrė Valdomuose. „Mums buvo įdomu viską išbandyti, abu buvome smalsūs, norėjome naujovių. Gal porą metų laikėme apie dešimt mėsinių ožkų, pabandėme auginti ir avyčių. Paskui užkalėme fermą, pasakėme – gana eksperimentų, auginsime tik grūdines kultūras“, – apie ieškojimus ir ūkinę veiklą „Ūkininko patarėjui“ pasakojo B. Noreikis.

Pasodino šermukšnių plantaciją

Už karvių fermos, kur stovėjo stoginės audinėms, viską nugriovė, išvalė teritoriją ir paruošė žemę sodinti šermukšniams. 2019 m. pradžioje pasodino 800 valgomųjų šermukšnių sodinukų. Pirmojo derliaus sulaukė po trejų metų. Paskui pasodino dar 600 sodinukų. Eugenija ŪP pasakojo, kad valgomųjų šermukšnių uogos yra labai vertingos. Iš jų gamino įvairių tyrelių, virė džemą, sveikų uogų uogienę, dalį uogų vežė džiovinti šaltyje, užsakė konditerijos fabrike pagaminti saldainių „Šermukšniai šokolade“. Savo produkcija vaišino vaikus ir anūkus, giminaičius, bičiuliams surengė degustaciją – įvertinimas buvo puikus, visiems patiko išskirtinis skonis, be to – ir sveika.

Ant kalvelės, kur stovi erdvus Noreikių namas, auga ne tik senieji dvaro medžiai, bet ir darbščių šeimininkų pasodintas ąžuoliukas, gluosnis, pušelės, dekoratyviniai krūmai, ūgtelėjo žemaūgių obelų sodas. Simboliška, kad čia auga dvi juodosios pušelės, atvežtos iš Gruzdžių dvaro parko. Bronius sakė, kad Gruzdžių dvarvietėje augo daug retų medžių, išskirtinio grožio juodosios pušys. Bevaikščiodami netoli tų pušų rado mažų daigelių. Į savo sodybą parsivežė 12 mažų daigelių, tačiau prigijo tik du.

Kur tik Noreikiai kraustėsi, į naują vietą visada vežėsi, kaip jie sakė, babos Onos Rovienės bijūnus. Ir dabar išsiveš į Klaipėdą tų bijūnų – giminės atmintis. Sentimentai. Nenutrūkstamas ryšys su žeme.

Autorės nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Eugenija ir Bronius Noreikiai atsisveikina su savo sodyba ir ūkiu.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.