Audimo tradiciją sauganti ir puoselėjanti Irena Arlauskienė

I. Arlauskienė studijavo tuometiniame Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginiame institute Dailės fakultete (dabar Šiaulių universitetas). Kaip moteris prisimena, mokėsi daugybės įvairių dailės ir technologijų dalykų, kurie bus reikalingi mokykloje, menų pamokose. Tada studijos truko penkerius metus. Tvirčiausiai ji jautėsi taikomojoje dailėje: „Rankdarbiai, viskas, kas buvo susiję su tekstile, man buvo arčiau „dūšios“. Aš visada nėriau, mezgiau ir kūriau įvairius kitus darbus. Na, o dabar mano pagrindinė misija yra perimti ir išsaugoti senąsias audimo tradicijas“, – teigia Irena.

Tradiciniai amatai į moters gyvenimą atkeliavo su liaudies daina. Įvairiuose ansambliuose  drauge su vyru ji jau dalyvauja daugiau nei 40 metų su pertraukomis. Iš to kilo poreikis apsirengti tautiniais rūbais.

Pirmieji moters sukurti rankdarbiai buvo skirti šeimai, vyrui ir vaikams: „Tada, kai auginome vaikus, nieko nebuvo ir viską reikėjo pasidaryti patiems. Dar sovietmečiu, vaikučiai nedideli, tad sukomės kaip galėjome: siuvome, mezgėme ir darėme viską, ką tik gebėjome. Mes kartu su vyru visada dainavome folkloro ansambliuose. Pradėjome dar studijų laikais tuometiniame instituto folkloro kolektyve, po to gyvendami Mažeikiuose dalyvavome „Alksnos“ folkloro grupės veikloje, o atvykę gyventi į gimtąjį miestą Kelmę, dainuojame „Tadujos“ folkloro kolektyve iki šiol. Todėl teko pačiai pasirūpinti tautiniu kostiumu, domėtis jų spalvų dermėmis iš pirmųjų atgimimo metu išleistų knygų, muziejinių archyvų ir pasisiūti iš močiučių austų milų ir kitų tinkamų audinių. Buvau pati pasisiuvusi ir raudonais raštais (žičkais) išsisiuvinėjusi baltus marškinius (dabar jau galiu ir išausti), sau ir vyrui pasiuvusi liemenes  pagal žemaitiško regiono reikalavimus“, – prisimena I. Arlauskienė.

Tradicinių amatų puoselėtoja prisimena, kad seniau moterys visos kažką darė savo rankomis. Ji prisimena mamą, kuri labai gražiai verpė ir pripažįsta, jog gailisi iš jos to neišmokusi jaunystėje. „Mama labai gražiai siuvinėjo, aš išsaugojau jos siuvinėtas staltieses, įvairias užuolaidėles. Net dešimt metų išbuvusi tremtyje, mama parsivežė iš ten   išsisiuvinėjusi labai gražių staltiesių, kurias dabar labai branginu ir saugau. Mano tėtis buvo šaltkalvis, kaip daugelis sakė, jis turėjo auksines rankas, nes padarydavo tokius darbus, kuriuos pamatę žmonės klausinėdavo: „Ar čia žmogaus pagaminta ar įsigyta iš fabriko?“. Mano tėvai, kaip sakau, turėjo abi dešines rankas. Buvo darbštūs ir linkę į amatus“, – apie amatų puoselėjimą šeimoje pasakoja Irena Arlauskienė.

Vyti vytines juostas Irena išmoko iš meistrės Justės, kuri dabar turi savo verslą ir prekinį ženklą „Juostė“. Maždaug prieš 20 metų, iš šeimų stovyklos, vykusios Kurtuvėnuose, I. Arlauskienė ir išmoko šio amato. Tada įgudusi savo vytomis juostomis moteris papuošė drauge ansamblyje dainuojančius vyrus. Žemaičių tautiniame kostiume šios juostos naudojamos batams arba skrybėlėms papuošti. „Taip viskas ir prasidėjo. Iš pradžių pradėjau nuo siauresnių juostelių, o paskui jos tapo ilgesnės, platesnės, sudėtingesnių raštų“, – prisimena Irena.

Moteris neslepia, kad yra išbandžiusi ir kitų amatų bei rankdarbių, tačiau dabar stengiasi nebesiblaškyti. Didelę dalį jos gyvenime užima audimas. „Aš visada norėjau išmokti austi. Per vieną Dainų šventę, kur mes su ansambliu buvome nuvykę, bevaikštant man nuo rankinės nuslydo žemaitiška raudona skara. Žinoma, man buvo baisiai apmaudu ir pasižadėjau, kad skarą išausiu ir grąžinsiu bei daugiau gilinsiuosi į šį meną. Taip ir prasidėjo mano kelionė ir augimas“, – apie audimo pradžią pasakoja Irena.

Ji atskleidžia, kad audimas yra neatsiejama jos gyvenimo dalis, viskas sukasi apie šį amatą. Ji turi stakles namuose ir ten audžia įvairiausius audinius, kuriais puošiami jos namai. Amatų dirbtuvėse ji priima ir moko moteris, kurios žavisi šiuo amatu. Dalis jų jau ne vienerius metus atvyksta į rudenį ar vasarą vykstančius amatų kursus. Jų metu moterys susibūrė į virtualią grupę „Baltos nytys“, kur dalijasi savo išaustais darbais, patarimais, taip palaikydamos ir motyvuodamos viena kitą. Pasibaigus vasaros darbams ir ilgėjant vakarams, rudeniop pradeda burtis amatų centro dirbtuvėse auksarankių būrelis. Tuomet moterys audžia, veja vytines juostas, mezga ir išbando įvairiausius kitus rankdarbius, savo kurtais aksesuarais įprasmina kalendorines šventes.

„Senais laikais juk moterys daugiausia ausdavo žiemos vakarais. Kai nuimdavo derlių, kol nepradėdavo žemės ūkio darbų. Ausdavo žiemą, prie nedidelio apšvietimo – man tai yra ypatingai stebuklinga. Po to stakles išardydavo ir kabindavo kur nors pastogėje, kol ateina kita žiema, taip ir aš panašiai darau savo namuose“ – šypteli Irena, – „Kadangi amatų centre yra labai daug staklių, tai atsiranda galimybė į jas įriesti įvairius audinius. Staklės užtaisytos takų, kilimėlių, lininių rankšluosčių, žemaitiško kostiumo dalių audimui. Darbas vyksta apskritus metus. Moterys sėda prie staklių net į eilę užsirašiusios, nes kiekviena audžia skirtingai ir yra atsakingos už savo gaminį“.

Paklausus, kiek laiko užima audimas, Irena atsako: „Pats audimas daug laiko neužima, kai jau didysis darbas padarytas: užmesti, užriesti, suverti siūlai į nytis bei skietą. Bet to negali padaryti vienu atsikvėpimu, todėl sunku yra suskaičiuoti, kiek tai užima laiko. Staklių užtaisymas yra komandinis darbas. Amatų centre yra ir mažesnių, paprastesnių, ant stalo padedamų staklyčių, kuriose galima išausti šalikėlius, takelius ir kitus nesudėtingus audinius. Pradedančios audėjos pirmiausiai jas ir išbando. Paskui sėda į didžiąsias stakles.

Irena pastebi, kad audimas Lietuvoje šiuo metu yra atrandamas iš naujo: „Audimo tradicija dabar yra „ant bangos“, galima taip išsireikšti. Žmonės supranta, jog reikia tęsti šitą tradiciją, kad ji neišnyktų, nori įsigyti savo regiono tautinį kostiumą. Džiugu girdėti tokius atvejus, kai senosios mūsų protėvių staklės, rastos palėpėse, garbingai prikeliamos antram gyvenimui. Mes amatų centre taipogi, jei sužinome, kad kas nors parduoda ar atiduoda, važiuojame ir parsivežame“.

Kadangi moteris dirba mokykloje, pasidomėjome, koks jaunimo požiūris į tradicinius amatus. „Žinokite, skirtingas jaunimas: vieni nukrypsta į šiuolaikines technologijas, o kiti mano, kad iš tiesų reikia perimti tradicijas ir išmokti. Manau, kad supratimas labiau ateina studijų metais. Šiais metais Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuotame respublikiniame audimo seminare dalyvavo keletas jaunų merginų, kurios susirado stakles ir audžia, mokosi ir supranta, kad tai yra labai svarbu. Bet tokių jaunuolių yra vienetai. Viskas priklauso nuo bendro požiūrio, tiek valstybės mastu, tiek mūsų kultūros puoselėjimo ir, žinoma, šeimos. Jeigu šeimoje buvo dainuojama, užsiimama rankdarbiais, tęsiamos tradicijos, tai dažnai ir vaikai tai perima natūraliai“, – pastebi Irena Arlauskienė.

Vasaros metu moteris laisvą laiką mėgsta leisti gamtoje, savo kieme: „Be amatų, mėgstu sodinti gėles, dirbti sode. Juokiuosi, kad paveikslų netapau, bet tapau gėlynais, kiek spėju. Užsiauginame savo daržovių, man yra labai svarbu maitintis savo išaugintomis daržovėmis, uogomis, vaisiais. Tai dariau ir tada, kai vaikai augo. Dukros taip pat perėmė šeimos tradicijas kurti aplinką savomis rankomis, pagal galimybes užsiauginti sveikesnio maisto“.

Savo asmeninių parodų moteris nėra surengusi, nes juostos greitai suranda savo šeimininkus, o audiniai panaudojami vietinių folkloro kolektyvų tautiniams drabužiams siūti. Tačiau aktyviai prisideda prie kitų regione vykstančių parodų, dalyvauja mugėse su savo vytinėmis juostomis ir audiniais. Moteris atskleidžia, kad ketina tapti tautodailininke ir įgyti tautinio paveldo produkto sertifikatą.

Viktorija MĖČAJŪTĖ / „Bičiulis“

Irenos Arlauskienės asmeninio archyvo nuotr.