Baigta tvarkyti Kauno seserų benediktinių vienuolyno klebonija

Pastoliai jau nuimti, tad visi, einantys ar važiuojantys Benediktinių gatve pro Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno statinių komplekso kleboniją gali pasigėrėti gražiai sutvarkytu pastatu.

„Kleboniją ateityje naudosime ne tik vienuolių bendruomenės poreikiams, bet stengsimės pagal vienuolyno misiją atliepti įvairius visuomenės poreikius: žadame įrengti muziejų, patalpas įvairaus amžiaus žmonių sielovadai, edukacinėms veikloms, taip pat kviesime į ekskursijas, priimsime lankytojus. Klebonija, neprarasdama savo pirminės paskirties kaip Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriaus ir vienuolyno kapeliono gyvenama vieta, pagal perduodamą tradiciją, bus atvira Kauno ir kitų Lietuvos miestų žmonėms. Norėtume, kad vienuolynas žingsnis po žingsnelio taptų miesto ir miestiečių pasididžiavimu. Todėl esame labai dėkingos Kauno miesto savivaldybei, Kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui, jo teritoriniam Kauno padaliniui, Kultūros infrastruktūros centrui, rangovui bendrovei „Kaminta“, visiems nuoširdiems restauratoriams ir darbininkams, nenuilstančiai architektei Violetai Beigienei, visai komandai, ir, žinoma, tiems, kurie aukojo ir maldomis prisidėjo prie to, kad šis unikalus ansamblis gražėtų,“ – sakė Kauno seserų benediktinių vienuolyno viešosios įstaigos „Domus Laudis“ vadovė doc. dr. ses. Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė OSB.

Namas, kuriame gyveno palaimintasis Teofilius Matulionis

Klebonijos pastatas Kaune iškilo 1924 metais, jo projekto autorius – architektas–inžinierius Aleksandras Gordevičius (1891–1941), baigęs studijas Sankt Peterburge. Pastato stilius – neobarokas. Statinys netaisyklingo stačiakampio plano, dviejų aukštų, su rūsiu, mansarda ir pastoge. Jo fasadus puošia keli reljefiniai tinko dekorai: „Dievo apvaizdos akis“; „Laterano kryžius“; „Šv. Benedikto kryžius“.

„Tačiau ne tik Kauno benediktinėms, bet ir visai Lietuvai vienuolyno klebonijos pastatas svarbus ne tiek dėl savo architektūros, o dėl fakto, kad jame 1936-1943 metais gyveno palaimintasis Teofilius Matulionis. Tai viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios šį statinį būtina išsaugoti,“ – įsitikinusi sesuo Gabrielė.

Pasak vienuolyno priorės sesers Paulinos Aleksandros Vanagaitės, prieš pradedant tvarkybos darbus pastatas buvo jau labai susidėvėjęs. Iš tiesų tvarkybos darbų reikėjo imtis, kai klebonija buvo grąžinta seserims benediktinėms, tačiau kleboniją jos atgavo su visais gyventojais, kurių paskutiniai išsikėlė tik 2018 metais. Tik tada ir buvo galima pradėti restauracijos darbus.

Tvarkybos darbų projektą parengė UAB „Cedra“ architektė V. Beigienė, kuriai teko atidžiai gilintis į išlikusią ikonografinę medžiagą, kad būtų skrupulingai atkurti visi autentiški pastato elementai. Tvarkybos darbai buvo suskirstyti į du vykdymo ir finansavimo etapus. Vienas – fasado su langais ir lauko durimis tvarkyba, tai daryta iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto skirtų lėšų.

Stogo cinko skardos dangos su medine konstrukcija ir žaibosaugos tvarkybos darbai buvo finansuoti iš Kultūros paveldo departamento parengtos, Kultūros ministerijos finansuojamos Paveldotvarkos programos, darbus organizavo Kultūros infrastruktūros centras.

Buvo nuardyta senoji cinkuota skardos stogo danga ir po ja esantis lentų paklotas, pakeista stogo konstrukcija, stogas naujai perdengtas cinko skarda. Visa tai atliko rangovas – UAB „Kaminta“. Darbai nebuvo paprasti, nes originalus klebonijos stogas buvo netaisyklingos formos, su sudėtingais sujungimais. O ir darbų pradžia pateikė netikėtų staigmenų – nuardžius seną stogo dangą, paaiškėjo, kad mansardinio aukšto medinės pertvaros stipriai pažeistos puvinio ir kirvarpų, tad teko jas pašalinti ir įrengti naujas.

Taip pat buvo suremontuota lietaus surinkimo ir nuvedimo sistema, atkurti lietloviai, nuvesti lietvamzdžiai senosiose vietose nuo stogo iki žemės. Kovo gale, baigus palėpėje apšiltinti stogo konstrukcijas, bus galima tvirtai konstatuoti, kad visi darbai baigti.

Stogo tvarkybos darbams iš Paveldotvarkos programos skirta 296,2 tūkst. eurų.

Kauno benediktinių istorija

Kalbant apie kleboniją negalima neprisiminti ir Kauno benediktinių istorijos. Benediktinės iš Nesvyžiaus į Kauną atvyko 1622 metais, po kelerių metų jos jau galėjo melstis Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kuri 1621 metais perduota benediktinėms. Vienuolėms čia teko išgyventi ir Rusijos kariuomenės okupaciją, ir maro epidemiją, badmetį. Po 1924 metų prasidėjo bendruomenės klestėjimo ir atsigavimo laikotarpis.

„1926 metais vienuolinį gyvenimą atnaujinti bei modernaus gyvenimo sąlygomis pritaikyti seserims padėjo palaimintasis vyskupas Jurgis Matulaitis (1871-1927). Dvasinį vienuolyno būvį sustiprino dar vienas Lietuvos palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis (1873-1962), 1938 metais įvedęs Švč. Sakramento adoraciją, jis tuo metu ėjo bendruomenės kapeliono tarnystę,“ – akcentavo doc. dr. ses. Gabrielė.

Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą dar vyko Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje vieša Švč. Sakramento adoracija ir tik 1948 metais Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia ir Benediktinių vienuolynas buvo uždaryti. Bažnyčia perduota Respublikinei bibliotekai, o vienuolėms liepta išsikraustyti per 24 valandas. Klebonijoje apgyvendinti žmonės, joje įsikūrė ir kelios seserys vienuolės, žinoma, plačiai nereklamuodamos, kas jos tokios yra.

„Uždarius bažnyčią ir išvarius seseris iš vienuolyno, jos išsiskirstė po visą Lietuvą, tačiau neprarado savo tradicijų ir papročių. Kai 1992 metų kovo 25 d. buvo atšventinta bažnyčia, seserys pradėjo grįžti į vienuolyną, bandydamos išsaugoti tai, ką buvo praradę – ne tik pasiilgtą bendruomenės gyvenimą, bet ir paveikslus: Šv. Marijos Magdalenos, Šv. Mikalojaus, Šv. Benedikto ir kitus,“ – užbaigė istorinį pasakojimą Vytauto Didžiojo universiteto docentė ses. Gabrielė.

Kultūros infrastruktūros centro informacija

Aliaus Koroliovo nuotraukose: Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno statinių komplekso klebonija pabaigus tvarkybos darbus.