Joniškio rajone įvykusi nelaimė, kai be mokinio pažymėjimo į maršrutinį autobusą neįleistas paauglys netrukus žuvo bandydamas pasiekti mokyklą pakeleivingu automobiliu, sukrėtė į mokyklas važinėjančių vaikų tėvus. Kodėl taip subiurokratėjome, kad aiškiai matydami, jog vaikas su knygų kuprine ant pečių važiuoja į mokyklą, būtinai reikalaujame parodyti pažymėjimą, kad jis tikrai ne koks nors apsimetėlis, ne elgetukas, o mokinys? Kad ir kaip būtų keista, bet tas biurokratizmas, kurį parodė skaudus įvykis su tragiška pabaiga, yra tiesiog užprogramuotas įstatymais ir ministrų įsakymais.
Vienas neįleido, kitas pražudė Joniškio autobusų parko direktorius Algirdas Lataitis po šio tragiško įvykio tikino žiniasklaidą, kad vairuotojas elgėsi pagal taisykles. Jei būtų leidęs mokinio pažymėjimo neturinčiam paaugliui važiuoti autobusu, patikrinus transporto kontrolieriams, vairuotojas būtų buvęs nubaustas. Pasak direktoriaus, toks vairuotojas gali gauti baudą, jam nubraukiama premija arba priedas, arba skiriamas papeikimas. Gavęs du papeikimus, vairuotojas atleidžiamas iš darbo. „Paprastai maršrutu Joniškis–Žagarė–Gaižaičiai–Žagarė–Joniškis vykdavo tas pats vairuotojas. Tačiau, sugedus jo autobusui, pasikeitė vairuotojas, kuriam šis maršrutas – naujas, jis tikrai nepažįsta mokinių. O jeigu ir pažintų, bet nepaisytų taisyklių, jam grėstų nuobauda, patikrinus firmai, su kuria esame sudarę specialią sutartį“, – aiškino Joniškio autobusų parko direktorius.
Formalizmo spąstuose Taip – vairuotojas tada parodė principingumą: neturi pažymėjimo, vaike, lipk lauk iš autobuso! Bausti vairuotojo lyg ir nėra už ką, netgi galima pagirti už griežtą keleivių vežimo taisyklių laikymąsi. O kad pamiršęs namuose tą nelemtą pažymėjimą paauglys, žūtbūt norėjęs pasiekti mokyklą, žuvo, jis nekaltas. Čia jau kitos aplinkybės, kitas įvykis, kiti veikėjai... Štai kur kartais nuveda formalizmas. Sunku sveiku protu suvokti, kaip atsidūrėme tokiuose įvairių įstatymų, nuostatų, tvarkų spąstuose? Bet neskubėkime su išvadomis – tai užprogramuota mūsų įstatymais, kuriuos privalo vykdyti ir maži, ir dideli. Niekas negiria paauglio, kad jis, skubėdamas į mokyklą, namuose paliko mokinio pažymėjimą. Bet gyvenime visko pasitaiko – vaikai kartais pamiršta ir sąsiuvinius, ir vadovėlius, net aprangą fizinio lavinimo pamokoms, o čia mokinio pažymėjimas, kuris gali likti ir kituose drabužiuose, ir kitame krepšelyje.
Reikalavimas įteisintas įstatyme Pastarasis įvykis parodė, kad kaime gyvenantis paauglys gali pamiršti viską – nieko baisaus neatsitiks, bet tik ne mokinio pažymėjimą! Net mes, suaugusieji, ne kasdien nešiojamės pasus ar asmens tapatybės korteles, o mokinys privalo. Toks reikalavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme. Štai kas rašoma 36-ame jo straipsnyje: „Mokiniai į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymu, vežami visuomeniniu transportu mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu, mokykliniu autobusu arba kitu transportu. Į mokyklą ir atgal privalo būti vežami kaimuose, miesteliuose toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos gyvenantys mokiniai, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas. Priešmokyklinio ugdymo ir 1–8 klasių mokiniai vežami į artimiausią atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą.“ Jau iš šio įstatymo straipsnio aišku: be pažymėjimo geriau neik iš namų.
Tvirtino net du ministrai Įdomu, kaip kaimo mokiniams yra išduodami pažymėjimai? Pasirodo, egzistuoja net dviejų švietimo ir mokslo ministrų įsakymais patvirtintas beveik šešių puslapių (!) Mokinio pažymėjimo išdavimo ir naudojimo tvarkos aprašas. Jame galima rasti visko – ir ant kokio popieriaus jis turi būti išspausdintas, ir kokiomis raidėmis pildomas, kas ir kada gali atsiimti, kam ir kiek jis galioja ir kt. Panašiai kaip sovietmečiu pildant anketas kelionėms į užsienį. Štai kokios svarbos dokumentas yra kaimo mokyklos mokinuko pažymėjimas. O ką apie mokinių pavežimą į mokyklą ir mokinio pažymėjimą sako Švietimo įstatyme minimas Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas? Pirmiausia įstatyme patvirtinama, kad savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo įstaigos, savo nustatyta tvarka kompensuoja visas važiavimo išlaidas. Ši nuostata galioja kaime gyvenantiems bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų ir papildomo ugdymo įstaigų moksleiviams, šių mokyklų ar įstaigų darbo dienomis važiavusiems į mokyklą ar įstaigą iki 30 km ir atgal vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais bei reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais. Papildomo ugdymo įstaigų moksleiviams ši lengvata taikoma ir ne darbo dienomis. Viskas reglamentuota iki kilometro. Tačiau turėti tik mokinio pažymėjimą – ne viskas. Jame dar turi būti nurodytas važiavimo visuomeniniu transportu maršrutas, kitaip tariant, nuo kurios iki kurios stotelės ar stoties galima važiuoti, žyma apie gyvenimą mokyklos bendrabutyje ar vaikų globos įstaigoje, mokymąsi neformaliojo vaikų švietimo mokykloje, kita informacija. Visa tai turi patvirtinti mokyklos vadovas.
Nepasigailėjo ir dešimtmetės Pasirodo, kad kaimo vaikas su kuprine ant pečių ar net vilkintis mokinio uniformą šiuo metu – joks įrodymas, kad jis važiuoja į mokyklą ar grįžta iš jos namo. Prieš kurį laiką po pamokų į namus Klaipėdos rajone, Dauparuose, ketinusi važiuoti net dešimtmetė mergaitė buvo išprašyta iš autobuso, nes jos mokinio pažymėjime nebuvo parašyta, kur jos namai. Bendraamžių akivaizdoje pažeminta mergaitė verkdama puolė skambinti tėvams, šie pasipiktinę kreipėsi į priemiestinius maršrutus tuo metu prižiūrinčią bendrovę. Tačiau nieko nepešė – vairuotojas nekaltas, nes laikėsi įstatymo raidės ir nustatytai tvarkai nenusižengė.
Pakeisti galima ir įstatymo raidę Kiekvienais metais savivaldybės skiria kompensacijų po keliasdešimt tūkstančių eurų už vežėjo negautas pajamas, kai vežami lengvatas turintys gyventojai ir moksleiviai. Galima suprasti autobusų parkų, kitokių transporto įmonių siekį gauti kuo daugiau pajamų, niekam neleisti, kad keleiviniu transportu nemokamai naudotųsi tie, kurie neturi tam teisės. Bet ar tikrai tų įmonių pajamas padidins vienas kitas mokinio pažymėjimą pamiršęs vaikas? Ir tai, kad dėl kažkokio nesusipratimo tame pažymėjime nebuvo parašytas jo kelionės į mokyklą ar namus maršrutas? Gal laikas pakeisti požiūrį į mokytis vykstantį ir namo grįžtantį kaimo vaiką ir atsisakyti perdėto formalizmo? Nejaugi prie kaimo mokinuko kuprinės su knygomis arba mokyklinės uniformos būtinas ir pažymėjimas, kad jis tikrai yra ne įmitęs „zuikis“? Ar jums neprimena tai, kaip per vieną karštakošišką antialkoholizmo vajų iš pensininkų, perkančių degtinės ar vyno butelį, buvo pradėta reikalauti dokumentų, kad jie tikrai yra pilnamečiai? Mažėjant mokyklų, mokinukų kelionių maršrutai į mokyklas ir namus tik ilgės. Tai neišvengiama. Tačiau argi įstatymas – šventa karvė, kurio raidė gali kainuoti vaiko gyvybę?
Stasys JOKŪBAITIS „ŪP“ korespondentas
Algimanto SNARSKIO piešinys