Ashburn +24,4 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 21 Lie 2024
Ashburn +24,4 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 21 Lie 2024

BNS

 

BNS klausia kandidatų į prezidentus apie gynybą: vienija oro gynyba, skiria – šaukimas

2024/05/06


Prasidedant rinkimų savaitei, naujienų agentūra BNS pristato trijų dalių straipsnių ciklą, kuriame prezidento posto siekiantys kandidatai atsako į BNS užduotus svarbiausius klausimus gynybos, užsienio politikos bei teismų ir teisėsaugos temomis.

Pirmąją dalį apie Lietuvos saugumą ir gynybą sudaro penkios klausimų grupės, susijusios su išlaidomis krašto apsaugai, karinių įsigijimų prioritetais, visuotiniu šaukimu, santykiais su sąjungininkais.

Atsakymus pateikiame kandidatus surikiavę abėcėlės tvarka pagal pavardes.

Kiek procentų BVP gynybai turėtų skirti Lietuva? Jeigu manote, kad turėtų skirti daugiau nei dabar, kokius matytumėte papildomo finansavimo šaltinius?

Giedrimas Jeglinskas: Svarbu ne chaotiškai, o sistemiškai pažiūrėti į gynybos finansavimą. Pirmas dalykas, kurį valdžios institucijos turi padaryti kartu su Lietuvos kariuomene bei sąjungininkais – nustatyti, kokių gynybos pajėgumų reikia ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje bei kitose NATO rytinio perimetro šalyse, kad atgrasymas veiktų. Antra, koordinuojantis su sąjungininkais, turime nuspręsti, ką reikia įsigyti, kas yra svarbu mums, kaip tai būtų suderinama su NATO pajėgumais. Trečia, sudėliojame prioritetus ir aiškiai įsivardiname, ko reikia jau dabar, o kas gali palaukti. Ketvirta, jau žinant prioritetus, galime žiūrėti, kada ir kiek skirsime procentų nuo BVP – tris, keturis ar net penkis. Svarbu, kad atgrasymas veiktų.

Jei visi sutariame, kad oro gynyba yra prioritetas, tuomet dedame visas pastangas, kad ją užtikrintume kuo greičiau. Kaip? Turime visas galimybes eiti į kapitalo rinkas ir skolintis. Šiuo metu rinkų duomenys rodo, kad Lietuva gali pasiskolinti iš rinkos maždaug už 3,6 proc. 10-čiai metų.

(...) Įvykdę oro gynybos projektą, žiūrime į kitus gynybos prioritetus, kuriuos galime įgyvendinti svarstydami pelno mokesčio pakėlimą, pinigus iš šešėlio, PVM surinkimą, galvoti apie kitus „solidarumo“ mokesčius. Atėjus naujam Seimui – turime galimybę galiausiai įgyvendinti realią mokesčių reformą, kas nebuvo padaryta.

Andrius Mazuronis: 3 proc. BVP. Papildomo finansavimo šaltiniai: solidarumo mokesčių komerciniams bankams galiojimo pratęsimas bei papildomas skolinimasis. Europos Sąjunga (ES) taiko išimtis dėl fiskalinės drausmės taisyklių, kai skolinimosi tikslas yra gynyba. Reikia tuo pasinaudoti. Dar vienas šaltinis yra efektyviau leidžiamos gynybos lėšos. Akivaizdu, kad per paskutinius keletą metų padvigubėjus gynybos išlaidoms susiduriama su rimtais iššūkiais siekiant efektyvumo bei skaidrumo lėšų panaudojime.

Gitanas Nausėda: Lietuva pakankamai skirs pinigų gynybai tada, kai ne tik sukurs, bet ir išlaikys pajėgumus apsiginti nuo agresoriaus. Procentas nuo BVP tėra išraiška. Šiemetiniai 2,7 proc. tikrai neleidžia užtaisyti visų spragų, kurias atvėrė ilgas nepakankamo finansavimo laikotarpis.

Lietuva turi skirti gynybai minimum tiek, kad galėtų įgyvendinti mano vadovaujamos Valstybės gynimo tarybos priimtus sprendimus dėl strateginių uždavinių – 2030 metais turėti pajėgiančią kariauti ir pilnai aprūpintą diviziją, o iki 2027 metų įgyvendinti visus priimančios šalies paramos infrastruktūros projektus Vokietijos brigadai, JAV sustiprintam batalionui ir kitoms atvykstančioms pajėgoms. Dabar skiriamų lėšų nepakanka. Kad viską atliktume laiku, jų skirtingais metais gali reikėti ir iki 3,5 proc. nuo BVP.

Lietuva turėtų skolintis pinigus priimančios šalies infrastruktūrai statyti. Divizijos formavimui, visuotiniam šaukimui reikės didinti išlaidas perskirstant kasmet augančias biudžeto pajamas, taip pat peržiūrint tam tikrų mokesčių dydžius. Pasisakau už pelno mokesčio didinimą, taip pat pajamų mokesčio proporcionalumą.

Ingrida Šimonytė: BVP gynybai Lietuvai skaitine išraiška savaime nėra siekiamybė. Akivaizdu, kad auganti gynybos stiprinimo vizija turi būti finansuojama daugiau ir remiama tvariais finansavimo šaltiniais, dėl kurių dar turi sutarti visuomenė ir politikai. Dabartinis vertinimas rodo, kad Lietuva tiesiog privalės skirti gynybai ne mažiau kaip 3–3,1 proc. BVP bent iki 2030 metų.

Eduardas Vaitkus: Šiuo metu mes skiriame 10 proc. biudžeto pajamų gynybai. Bet kad šis skaičius nesukeltų atmetimo reakcijos visuomenėje, valdžia jį sumažina keturis kartus, nurodydama tik 2,5 proc. BVP.

Pradžioje reikia, kad valdžia apsispręstų – kokį karą nori kariauti su kokiu Lietuvos kaimynu. O tada paskaičiuoti karo trukmę ir išlaidas.

Bet jei kalbėsime apie Lietuvos gynybą, tai reikia prisiminti, kad pinigų kiekis skirtas karo reikmėms nepadidina Lietuvos saugumo. Juk dabar per trejus metus mes 80 proc. padidinome finansavimą krašto apsaugai, bet dėl to Lietuvos saugumas nepadidėjo, o sumažėjo.

Ignas Vėgėlė: Akivaizdu, kad turime skirti ne mažiau, nei reikalauja NATO standartai. Kadangi į savo krašto gynybą laiku neinvestavome, turime tai daryti dabar ir investuoti daugiau, nei tai darėme iki šiol. Todėl krašto gynybai jau šiuo metu investuojame 2,77 proc. BVP, t. y. virš 2 mlrd. eurų.

Visgi, esminis klausimas turi būti ne kiek pinigų skirti daugiau, o ką už tuos papildomai skiriamas lėšas nupirkti – kam jos būtų naudojamos. Nelogiška kelti klausimą apie būtinumą didinti išlaidas, nepateikiant aiškių argumentų, kam – vienkartiniai pirkimai ar nuolatinės kasmetinės išlaidos, prieš tai apibrėžus būtinų investicijų tikslus. Atėjęs į prezidento pareigas, reikalausiu skubaus krašto apsaugos sistemos audito realiai situacijai nustatyti ir resursams mobilizuoti ten, kur jų iš tiesų reikia.

(...) Jei pirkimai vienkartiniai, jei reikia čia ir dabar, tai skolinimasis būtų greičiausias ir racionaliausias sprendimas. Skolintas lėšas reikia investuoti taip, kad investicijos atsipirktų, būtų kuriamos papildomos darbo vietos. Skolintas lėšas būtų prasminga nukreipti į dvigubos paskirties infrastruktūrą: kelius, tiltus, slėptuves. (...) Valstybė galėtų skolintas lėšas nukreipti į gynybos pramonę, dalyvauti gynybos pramonės įmonių nuosavybėje, padėti gynybos pramonei ieškoti eksporto rinkų.

Dainius Žalimas: Turėtų skirti tiek, kiek reikia. Kitais metais – bent 3 proc. BVP, tačiau palaikau ir visuomeninę iniciatyvą kelti gynybos finansavimo lygį iki 4 proc. BVP. Tačiau ne procentai turi būti svarbiausias tikslas, o jų turi būti tiek, kiek reikia aiškiems gynybos stiprinimo prioritetams įgyvendinti. Atsakingos institucijos turi aiškiai visuomenę informuoti, kaip trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu bus išleistos tam reikalingos lėšos sustiprinant kariuomenės kovinę galią, sąjungininkių pajėgų priėmimą ir valstybės bei visuomenės atsparumą.

Turint aiškius prioritetus būtų įmanoma įtikinti visuomenę daugiau prisidėti prie gynybos finansavimo. Tačiau, žinoma, pirmiausia būtina išnaudoti tuos finansavimo šaltinius, dėl kurių yra sutarimas. Pavyzdžiui, pelno mokesčio tarifo padidinimui 1 proc. punktu pritaria verslo asociacijos. Kitas galimas šaltinis yra skolinimasis. Nors tai nėra tvarus gynybos finansavimo šaltinis, tačiau, Europos Komisijos skaičiavimais, šių metų Lietuvos biudžeto deficitas turėtų siekti 2,3 proc., tad skolinimuisi rezervų yra, ypač jei reikia atlikti būtinus pirkimus kuo greičiau. Dar vienas svarstytinas šaltinis – kai kurių akcizų lengvatų naikinimas. Tuo tarpu PVM didinimui reikalingas kuo didesnis politinis palaikymas, kurio šiandien Seime nėra (...).

Remigijus Žemaitaitis: 2 proc. BVP ir daugiau nereikia, nes dabar akivaizdu, kad pinigai naudojami neskaidriai.

Ar siūlytumėte keisti karinių įsigijimų prioritetus? Kaip?

G. Jeglinskas: Džiaugiuosi, kad pradėję dėlioti gynybos prioritetus nuo tankų, šiandien tiek valdantieji, tiek prezidentas su naujuoju krašto apsaugos ministru galiausiai pradėjo kalbėti apie oro gynybą. Kaip ir sakiau visada, tai turi būti pirmasis prioritetas.

Kol kas daugiau prioritetų, kurie būtų akivaizdžiai pateikti viešai, nematau. Svarstoma ne viena kryptis. Tačiau, mano nuomone, antrasis prioritetas yra stipri ir moderni Lietuvos kariuomenės divizija su visais reikiamais paramos elementais. Bendrai turime didinti Lietuvos kariuomenės tiek struktūrinę, tiek ir technologinę pažangą. Čia svarbu ir karinio mobilumo gerinimas. Visa Lietuvos susisiekimo infrastruktūra – keliai, geležinkeliai, tiltai, uostai ir oro uostai – turi būti pritaikyti prie sąjungininkų atvykimo greičio ir masto. Taip pat, kaip matome iš karo Ukrainoje, turime užtikrinti atsargas. Galiausiai – motyvuotas ir pasirengęs karys. (...)

A. Mazuronis: Didžiausias prioritetas – turėti prioritetus ir atsisakyti politikos, kad vystome viską ir vienu metu. Tokiu būdu rezultatus galime pasiekti labai ir labai negreitai ir ne tokius, kokių norime.

Gynybos prioritetai turėtų būti: a) Profesionalios kariuomenės pilnas sukomplektavimas bei aprūpinimas moderniausia ginkluote. Tame tarpe ir oro gynybos, priešlaivinės ginkluotės bei kitokie pajėgumai; b) Tarptautinio kontingento sėkmingo buvimo čia užtikrinimas (poligonų įrengimas, socialinė infrastruktūra, sąlygų pratyboms bei įgūdžių gerinimui užtikrinimas). Turime nepamiršti, kad tai ne tik Vokietijos brigada, dalis kurių bus su šeimomis, tačiau ir nemažas JAV karių skaičius; c) Oro policijos misijos perorientavimas į oro gynybos misiją iš oro policijos; d) Visuotinio pasipriešinimo sistemos įdiegimas maksimaliai stiprinant Šaulių sąjungos įtaką bei pajėgumus.

G. Nausėda: Lietuva jau dabar įgyvendina ne vieną didelį ir svarbų įsigijimą: šarvuotų visureigių, oro gynybos sistemų (jau antras NASAMS etapas), haubicų, sraigtasparnių, logistinės technikos ir kitų. Prioritetas turi būti skiriamas divizijos užpildymui pėstininkų kovos mašinomis, oro gynyba, žvalgybos ir kovos dronais, tankais. 2030 metais nepajėgsime visko turėti patys, todėl remsimės ir sąjungininkų pajėgumais. Dėl šios priežasties taip siekiau sprendimo dėl integruotos oro ir priešraketinės gynybos rotacinio modelio Vilniaus viršūnių susitikime bei jo įgyvendinimo iki Vašingtono viršūnių susitikimo.

Įsigijimo prioritetų peržiūrėjimas turi vykti atsižvelgiant į tai, kokių pajėgumų labiausiai trūks tiek mums, tiek sąjungininkams 2030 metais ir, žinoma, gamybos terminus. Man yra labai svarbu nacionalinės gynybos pramonės plėtra ir kuo daugiau gamybos turėti Lietuvoje, pirmiausia – dronų. Todėl turėtume drąsiau investuoti į pažangius produktus kuriančias įmones.

I. Šimonytė: Laiko ašyje prioritetai gali būti keičiami atsižvelgiant į konkrečios ginkluotės ir įrangos reikšmę, užsakymo ir pristatymo galimybes, nors ilguoju laikotarpiu įsigijimų nomenklatūra stiprinant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas liks panaši. Šiuo metu ketinama prioritetą skirti oro gynybos priemonėms, jas perkeliant iš vėlesnių laikotarpių ankstyn. Tam pritariu.

E. Vaitkus: Pirmiausia, siūlyčiau išsiaiškinti tikrąją padėtį dėl abstraktaus „atgrasymo“ finansavimo ir įsigijimų srityje ir tik tada galima kalbėti apie prioritetus ir visa kita. Todėl pirmiausia būtina atlikti skubų auditą.

I. Vėgėlė: Pirmasis prioritetas – ne ateities tankai ar miesteliai, o dabar egzistuojančių pajėgų visiškas aprūpinimas ginklais, amunicija, ekipuote, maisto ir visomis kitomis būtinomis atsargomis, tiekimo, logistikos grandinių, sandėlių ir kitų priemonių parengimas bet kokiems netikėtumams. Mano pirmasis darbas šioje srityje būtų kariuomenės pasirengimo šią minutę atremti galimą agresiją auditas ir visiškas jos aprūpinimas viskuo, kas reikalinga.

Privalome turėti efektyviai veikiančią rezervo sistemą, kuri apginkluotų, aprengtų, pamaitintų ir greitai paruoštų mobilizuotus karius bei leistų atstatyti karo metu patiriamus nuostolius. Toks mūsų pasirengimas būtų svari karo atgrasymo priemonė.

Antrasis prioritetas – realios oro gynybos sistemos sukūrimas. Su dabar turima NASAMS baterija galime apginti tik vieną miestą, tuo tarpu visa mūsų karinė ir kritinė civilinė infrastruktūra yra neapsaugota. Nedelsiant būtina efektyvi dronų stebėjimo ir gynybos sistema.

D. Žalimas: Iš esmės ne, nes daug prioritetų teks įgyvendinti vienu metu. Pritarčiau tankų poreikio nacionalinei divizijai mažinimui (atidedant didesnę ambiciją šios srities ginkluotei). Tačiau apskritai pagrindiniai prioritetai turi būti oro gynybos užtikrinimas (ypač reikiamo kiekio vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų įsigijimas), sąjungininkių pajėgų priėmimui būtinos infrastruktūros plėtra, nacionalinės divizijos pajėgumų kūrimas pradedant nuo esamų pajėgumų spragų pildymo, bepiločių orlaivių pajėgumų kūrimas integruojant į esamus pajėgumus, teritorinės gynybos ir Lietuvos šaulių sąjungos plėtra ir stiprinimas (pavyzdžiui, finansuojant šaulio krepšelį šalių aprūpinimui), civilinės saugos stiprinimas, visuotinio šaukimo palaipsnis įgyvendinimas.

R. Žemaitaitis: Tik pasitarus su specialistais.

Ar pritartumėte Lietuvos karių siuntimui į Ukrainą?

G. Jeglinskas: Jei tokie sprendimai būtų priimti su sąjungininkais kartu, taip.

A. Mazuronis: Tik tuo atveju, jei tai būtų bendras ir vienbalsis visų NATO valstybių sprendimas, nes pasekmės, kurios gali kilti iš tokio sprendimo, irgi gultų ant viso NATO bloko.

G. Nausėda: Nė viena paramos Ukrainai forma neturi būti atmesta, taip pat ir instruktorių siuntimas mokymo tikslais į Ukrainą. Sprendimas dėl tokios misijos turi atitikti Ukrainos poreikius ir būti suderintas su sąjungininkais. Valstybės gynimo taryba pritarė, o Seimas nutarimu patvirtino, kad Lietuva yra pasiruošusi siųsti iki 100 karių ir civilių dalyvauti karinėje mokymo operacijoje Ukrainoje, NATO ir Europos Sąjungos valstybėse narėse Ukrainos ginkluotųjų pajėgų mokymo tikslais.

Tačiau pirmiausia turime atsižvelgti į pačios Ukrainos poreikius. (...) Užsienio karių Ukrainai nereikia, bent jau ne šiuo metu. Jiems reikia oro gynybos ir mes, kartu su vakarų sąjungininkais, privalome šį poreikį maksimaliai patenkinti.

I. Šimonytė: Seimo patvirtintas mandatas, už kurį balsavau, leidžia ribotam skaičiui karių Ukrainoje vykdyti mokymo misijas. Tai turi būti svarstoma kartu su Ukrainos institucijomis siekiant maksimaliai atliepti praktinius pačios Ukrainos poreikius.

E. Vaitkus: Nepritariu Lietuvos karių siuntimui į bet kokias valstybes. Dėl to nepritariau ir Lietuvos karių dalyvavimui okupacinėse karinėse pajėgose Afganistane, kurioms vadovavo NATO.

I. Vėgėlė: Ne. Lietuvos kariai yra reikalingi, visų pirma, Lietuvos valstybės saugumui ir gynybai užtikrinti. Tapęs prezidentu, visus savo sprendimus grįsiu naudos Lietuvai principu. Lietuvos karių dalyvavimas Ukrainoje reikšmingai nepadidintų Ukrainos gynybinės galios (taigi nepagerintų Lietuvos saugumo situacijos), bet grėstų žmonių netektimi, taip pat rizika būti įveltiems į karą.

D. Žalimas: Pirmiausia tam reikia pačios Ukrainos prašymo, kitaip Lietuvos kariai ten būti negali. Seimas jau yra leidęs siųsti į Ukrainą Lietuvos karius dalyvauti karinėje mokymo operacijoje Ukrainoje (iki 100 karių). Tokiai misijai, kuri naudinga ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai tiesiogiai perimant patirtį iš ukrainiečių karių, vienareikšmiškai pritariu. Tačiau tai ne kovinė, o mokymo misija. Neatmesčiau galimybės ateityje (nes niekas nežinome būsimos ginkluoto konflikto raidos) siųsti karių kitokioms misijoms, vėlgi jei to prašytų Ukraina ir tai būtų bendras NATO sąjungininkių sprendimas.

R. Žemaitaitis: Ne. Niekada – nei karių, nei instruktorių, esant dabartinei situacijai.

Ar pritartumėte visuotiniam šaukimui į Lietuvos kariuomenę?

G. Jeglinskas: Lietuvos kariuomenės divizijos sukūrimas iš esmės pakeis ir išspręs visuotinio šaukimo dilemą. Todėl raginu politikus nustoti eskaluoti šią temą ir neskaldyti visuomenės.

A. Mazuronis: Nepritariu. Tai yra labai brangus įrankis, kurį įvedinėjant reikia labai daug žmogiškųjų išteklių, infrastruktūros bei finansų. Prioritetų sąraše mes turime daug svarbesnių eilučių. O daryti vien dėl kažkieno politinės valios būtų neefektyvus lėšų panaudojimas.

G. Nausėda: Nuosekliai pasisakau už visuotinį šaukimą. Ne kartą raginau parlamentines partijas įtraukti šį siekį į susitarimą dėl nacionalinio saugumo ir gynybos. Žinoma, kalbame apie vaikinų visuotinį šaukimą.

I. Šimonytė: Pritariu visuotiniam šaukimui. Tinkamai įgyvendintas ir efektyviai finansuojamas visuotinis šaukimas leistų nuosekliai auginti pradinį karinį parengtumą įgijusių piliečių skaičių, leistų didinti kariuomenės rezervą ir reikšmingai prisidėtų įgyvendinant visuotinės gynybos principą. Visuotinio šaukimo įvedimas ne tik stiprintų mūsų valstybę, bet ir siųstų žinią mūsų sąjungininkams, kad Lietuva maksimaliai pasirengusi prisidėti prie valstybės, regiono ir visos transatlantinio aljanso saugumo užtikrinimo. Išorės priešą galime veiksmingai atgrasyti tik būdami pasiruošę gintis ir didindami visuomenės atsparumą.

E. Vaitkus: Ne. Tačiau jei kam nors toks noras kyla, inicijuokite Konstitucijos pakeitimus.

I. Vėgėlė: Visuotiniam šaukimui nepritariu. Turime daryti viską, kad Lietuvoje būtų taika, tačiau taikos užtikrinimui reikia būti pasiruošus karui – tai atgrasins priešą. Reikia žinoti, kaip laikyti šautuvą, kaip užtaisyti, kaip į taikinį pataikyt ir t. t. Visuomenės pasirengimas atremti agresiją yra viena iš būtinų sąlygų, kad karas mūsų žemėje nekiltų. Todėl kuo daugiau jaunų vyrų turi praeiti karinio parengimo mokymus. Apskritai šis klausimas yra per daug ankstyvas: privalomam šaukimui būtina sukurti infrastruktūrą, kurios Lietuva artimiausiu metu negali turėti.

D. Žalimas: Mano požiūriu, privalomas visuotinis šaukimas teisiškai jau seniai yra, nes Konstitucijoje įtvirtinta visuotinė karo prievolė. Tačiau problema yra infrastruktūros ir specialistų trūkumas, kad privalomą visuotinį šaukimą realiai būtų galima įgyvendinti. Tai turi būti vienas iš gynybos stiprinimo prioritetų, kurį bet kuriuo atveju galima praktiškai įgyvendinti tik palaipsniui. Ypač ši priemonė pasitarnautų didinant aktyviojo ir parengto rezervo karių skaičių. Mažesnį dėmesį privalomam visuotiniam šaukimui įgyvendinti galėtų lemti tik švelnėjanti geopolitinė situacija, kas kol kas mažai tikėtina. Vis dėlto dar daugiau dėmesio reiktų skirti savanoriškumo pagrindu formuojamoms pajėgoms – kariuomenės savanorių pajėgoms, Šaulių sąjungos padaliniams.

R. Žemaitaitis: Kol kas ne. Pirma, mokykloje reiktų sukurti karinius-civilinius mokymus.

Kuri viena valstybė yra svarbiausia Lietuvos partnerė gynybos srityje? Kodėl?

G. Jeglinskas: JAV. Pasikartosiu, kad šiandien Lietuvos saugumas didžiąja dalimi priklauso nuo JAV, kurios vaidmuo tiek pasaulyje, tiek NATO, šiuo metu yra nepamainomas.

A. Mazuronis: JAV bei Vokietija šiuo metu svarbiausios valstybės mums gynybos srityje ne tik todėl, kad netrukus čia bus labai daug jų tiek kariškių, tiek ir karinės ginkluotės, tačiau ir todėl, kad šių šalių politikai turi aiškų suvokimą, kas vyksta regione ir yra bet kada pasirengę mums padėti, jei to reikės, nelaukdami bendrų sprendimų, o dvišaliu pagrindu.

G. Nausėda: Gynybos srityje Lietuvai svarbiausia partnerė yra JAV. Lietuva nacionalinį saugumą grindžia NATO kolektyvine gynyba, tvirtu transatlantiniu ryšiu ir JAV kariniu bei politiniu buvimu regione. JAV karinė konvencinė ir branduolinė galia yra nepakeičiama. JAV nėra vienintelė svarbi partnerė. Su Vokietija drauge įgyvendiname strategiškai svarbų brigados dislokavimo projektą, su Lenkija treniruojamės bendrus veiksmus ginant Suvalkų koridorių, aktyviai dalyvaujame Jungtinės Karalystės vadovaujamoje Jungtinių ekspedicinių pajėgų grupėje ruošdamiesi greitam kolektyviniam atsakui į karines ir hibridines situacijas regione.

I. Šimonytė: Esame kolektyvinio saugumo aljanso nariai, todėl išskirti vienos valstybių ar jų grupės nenoriu, nes esant blogiausiai Lietuvos saugumo situacijai, mes ginsimės kartu su mūsų sąjungininkais iš visų NATO valstybių. Todėl kiekvieno jų pagalba, ryžtas ir prisidėjimas prie Lietuvos gynybos be galo svarbus.

E. Vaitkus: Nėra vienos svarbiausios, nėra nė vienos, kuria galima aklai pasitikėti.

I. Vėgėlė: Ten kur kiti turi jėgų kalbėti, JAV turi jėgų padaryti. Todėl JAV yra itin svarbus partneris gynybos srityje. Svarbios taip pat yra Lenkija bei Vokietija. Taip pat reikia plėsti bendradarbiavimą su naujomis NATO narėmis – Suomija ir Švedija.

D. Žalimas: Vargu, ar kolektyvinės gynybos sistemoje ji gali būti viena. Be abejo, svarbiausia strateginė Lietuvos partnerė, be kurios neįmanoma veiksminga bendra Lietuvos gynyba, yra galingiausia NATO valstybė – JAV. Tačiau taip pat būtina įvardinti Vokietiją, kurios brigada kaip sąjungininkių bendros gynybos dalis dislokuojama Lietuvoje. Taip pat paminėčiau Lenkijos strateginį vaidmenį užtikrinat Lietuvos gynybą.

R. Žemaitaitis: Visos ES ir NATO, nes tai kolektyvinė gynyba.

 

Autorius Augustas Stankevičius / BNS

VRK nuotr.: Rytoj prasideda išankstinis balsavimas

Dalintis