Daunoravą garsina ne tik dvaras

Bitininkystė Daunoravos kaimo (Joniškio r.) gyventojos Gitanos Gelzienės gyvenime daugiau kaip prieš 12 metų atsirado visai netikėtai – tada, kai šeima iš miesto persikėlė gyventi į kaimą, čia įsikūrė visam laikui ir gražios gamtos prieglobstyje atrado naują aistrą bitėms ir tikrąjį savo pašaukimą.

Romantiškai sielai buvo per ankšta

„Esu baigusi Joniškio žemės ūkio mokyklą, kur įgijau dekoratyvinio želdinimo ir aplinkos tvarkymo verslo specialybę. Bitininkystės ten nemokė ir tarp artimų žmonių bei giminaičių bitininkų tikrai nebuvo. Tačiau šių žinių sėmiausi savarankiškai iš knygų, interneto.

Taip palengva visko ir išmokau, – „Ūkininko patarėjui“ pasakoja G. Gelzienė, kuri šiandien dar yra ir Joniškio bitininkų draugijos pirmininko Povilo Karitono pavaduotoja. – Mane savotiškai traukė paslaptingas ir įdomus bičių pasaulis, didelis noras būti gamtoje, kvėpuoti švariu oru.“

Baigus žemės ūkio mokyklą, Gitanai kurį laiką teko dirbti įvairius darbus, nes daugiau kaip prieš 25 metus darbų pasiūlos Joniškyje buvo ne tiek jau ir daug. Tad visą laiką ji svajojo rasti tokį darbą, kuriame jaustųsi laiminga ir atrastų savo pašaukimą.

Sukūrusi šeimą ir įsigijusi sodybą šalia Daunoravos dvaro, kaip ir dauguma lietuvių, Gitana išvyko padirbėti į užsienį – į Ispaniją. Tačiau su vyru Laimonu keletą metų pagyvenę šioje šalyje ir sugrįžę atgal į Lietuvą nusprendė – jų namai bus čia. Kartu su tėčiu Steponu Jurevičiumi pirmiausia suskubo naujam gyvenimui prikelti seną, apleistą sodybą Daunoravos kaime. Čia iškuopė visus šiukšlynus ir pamažu sode įkurdino pirmąsias Bakfasto, karnikos ir itališkų bičių šeimas.

„Vaikai labai mėgdavo medų, todėl ir nusprendėme turėti savų bitučių. Sodybos aplinka yra labai palanki bitininkystei. Čia labai daug šimtamečių medžių, kitokios augalijos“, – pasakoja Gitana.

Kai įsigijo vieną avilį ir vieną bičių šeimą, o po kelerių metų, kai bitynas išaugo iki 55 šeimų, G. Gelzienė kitokio darbo ir nebeįsivaizdavo. „Dabar mano darbovietė – bitynas!“ – šypsodamasi sako moteris, šiandien su šeima prižiūrinti daugiau kaip 120 bičių šeimų.

Originalus medus ir kiti gamtos stebuklai

Bitės įkurdintos ne tik vaizdingos, gražiai tvarkomos sodybos aplinkoje, bet ir kitose miškingose vietovėse. Daunoravos kaimas garsus ne tik nuostabiu, grybingu mišku, bet ir tuo, kad kažkada čia stovėjo dvaras, kuriame jau 1877 metais buvo praktikuojama bitininkystė – dvare buvo laikomos 26 bičių šeimos. Tad ir Gitanos šeimai labai smagu pratęsti šią gražią tradiciją.

Tam, pasak jos, motyvavo žinomas istorikas dr. Ernestas Vasiliauskas. Todėl neatsitiktinai šeima savo bityną pavadino Daunoravos dvaro medus (Šimtametė tradicija). Šiam pavadinimui patentuoti jau rengiami ir dokumentai.

Nors šiandien iš dvaro belikę tik griūvantys pastatai, šimtamečiai medžiai – mažalapės liepos, ąžuolai, kaštonai dar žaliuoja, todėl Gitanos bitelėms tikrai yra iš kur rinkti nektarą. „Kai žydi dvaro liepos ir jose dūzgia bitės, tiesiog visas mūsų sodybos kiemas kvepia medumi, – romantiškai apie savo ratuotųjų gyvenimą kalba atradusi savo tikrąjį pašaukimą Gitana. – Taip garsiname ne tik Daunoravą, bet ir patį Joniškio rajoną, jo istoriją.“

Šiandien iš bitininkystės pragyvenančioje G. Gelzienės šeimoje kiekvienas jos narys turi savo rūpesčių – Gitana triūsia bityne, vyras Laimonas dažniausiai suka medų, gamina inventorių, dukros Martyna ir Kamilė mamai talkina mugėse, šventėse. Bitininkė renka ne tik medų, bet ir bičių pikį, žiedadulkes, duonelę, bičių pienelį, lieja natūralaus bičių vaško žvakes. Beje, dalį medaus stengiasi papildyti ir vitaminingomis uogomis – šermukšnių, šaltalankių, taip pat čiobreliais.

Ypač daug šeimos draugų ir pažįstamų susidomėjimo sulaukė prieš keletą metų Gelzių sodybos sode Gitanos tėvelio pastatytas jaukus medinis namelis, skirtas apiterapijai. Pasak Gitanos, iš pradžių daugelis baiminosi, kad ten ramiai įsitaisius ant gulto pro kokį plyšelį gali įlįsti bičių ir įgelti. Tačiau įsitikino, kad viskas tikrai yra sandaru.

„Kvėpuoti sveikatai naudingu avilio oru yra saugu, o darnų ir ramų bičių gyvenimą, jų pavyzdingą tarpusavio susiklausymą galima iš arti stebėti pro stiklą, – sako Gitana. – Žvelgdamas į bičių gyvenimą, ir žmogus tampa ramesnis, dvasiškai harmoningas, atsikrato streso, nervinės įtampos, kurios šiais visuotino skubėjimo laikais tikrai netrūksta.“

Birutė ČIŽIENĖ

Autorės ir asmeninės Gitanos GELZIENĖS nuotraukos

2021-07-14