Ashburn +27,8 °C Mažai debesuota
Ketvirtadienis, 18 Lie 2024
Ashburn +27,8 °C Mažai debesuota
Ketvirtadienis, 18 Lie 2024

Stasys BIELSKIS
ŪP korespondentas
 

Dėmesys jauniesiems pieno gamintojams

2024/06/25


Birželio 20–21 d. Briuselyje vykstančioje kasmetėje Europos pieno tarybos (EMB) generalinėje asamblėjoje nors ir aptariama situacija kiekvienoje Europos Sąjungos (ES) šalyje, „sąžiningo pieno“ projektas, finansiniai asociacijų biudžetai ir kiti reikalai, tačiau pagrindinė tema ir pagrindinis dėmesys skiriamas jaunųjų ūkininkų organizacijoms, jaunųjų ūkininkų įtraukimui į pieno gamintojų organizacijas. Prieš išvykdamas į Briuselį, pieno gamintojų problemas „Ūkininko patarėjui“ pakomentavo Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) direktorius Eimantas BIČIUS:

„Visoje ES ūkininkai sensta, ypač pieno ūkių savininkai. Visose ES šalyse susiduriama su tuo, kad pieno gamintojai tampa vis vyresni amžiumi, todėl akcentuojama, jog labai svarbu į šį sektorių, į pieno gamintojų gretas pritraukti jaunus pieno gamintojus. Generalinėje asamblėjoje bus ir Europos Komisijos (EK) atstovas, kuris pristatys problemas ir pasidalys patirtimi. Mūsų šalies pieno ūkių patirtis irgi yra nekokia. Mat jaunieji ūkininkai susiduria su problema – negali patys sukurti pieno ūkio „nuo nulio“. Jie turi naudotis ir tėvų ūkio tvartais, infrastruktūra, nes savo karvių bandą gal ir įmanoma įsigyti, bet negali iš karto turėti ir karvių, ir tvartų, ir šėrimo bei kitokios reikalingos įrangos. Jauni žmonės gali pradėti ūkininkauti tik pagelbstint tėvams.

Todėl didelė problema – kaip padaryti, kad jaunieji pieno gamintojai galėtų plėtoti savo veiklą. Gal dėl to reikia supaprastinti europinio lygio reglamentą? Galbūt pakaktų ir nacionalinių sprendimų? Todėl bandysime su EK išsiaiškinti, ar įvairūs draudimai, padidinti reikalavimai kartais nėra sugalvoti tik atskirose ES šalyse narėse. Dabar, esant įvairiems suvaržymams, potencialūs jauni pieno gamintojai negali pradėti savo verslo. Vienintelis variantas įmanomas tik tuomet, kai perima tėvų ūkį arba tas ūkis jiems yra padovanojamas.

Asamblėjoje dar kartą bus aptarta žaliojo kurso strategija. Žaliojo kurso reikalavimai didžiuliai ir pas mus, Lietuvoje, nors išmokos ūkininkams – vienos mažiausių ES, pieno supirkimo kainos jau kelintą mėnesį pas mus ir Latvijoje yra ES „dugne“. Gal iš dalies pasikeis žaliasis kursas, bet jo reikalavimai yra pakankamai sudėtingi. LPGA ne kartą konstatavo ir siūlė, kad žaliajam kursui įgyvendinti turi būti skiriama papildomų lėšų.

Kurį laiką prekyba pieno produktais buvo gana sudėtinga, dabar lyg atsigauna, tik iškyla klausimas – ką daryti, kad nebūtų Europoje per daug pieno? Daugelis ES šalių, kaip ir Lietuva, yra pieno produktų eksportuotojos, o į trečiąsias šalis juos išvežti sunkoka. Todėl Europoje atsiranda pieno perteklius ir neišvengiamai krenta jo kaina. Nieko naujo, kad yra pieno kiekio didėjimas ir kainų mažėjimas, tik reikia galvoti, ką daryti, kad kaina išliktų stabili arba šiek tiek auganti ir būtinai padengianti savikainą. Negali šiandien pienas būti gaminamas ir superkamas žemiau savikainos. Dėl to jau buvo rengta daug protestų, nemažai diskutuota, bet problema niekur nedingo.

Kiekvienais metais tokios EMB generalinės asamblėjos vyksta vis kitoje šalyje. Pernai vyko Lietuvoje ir dar neaišku, ar šiemet, rudenį, nereikės kur nors rengti ir antrąją generalinę asamblėją.

Kai kuriose ES šalyse pieno rinka jau yra reguliuojama, Lietuva nebūtų kažkokia stebuklų šalis. Pieno sektorius nėra išimtis, kai yra reguliuojama dujų, energetikos išteklių rinka. Jeigu Lietuvoje kartu su Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymu (Pieno įstatymu) atsirastų pieno kainos reguliavimas, nebūtume kažkokie išskirtiniai. Bet jeigu jau reguliuoti, tai turi būti reguliuojama visa pieno grandinė – gamintojai, supirkėjai, perdirbėjai ir prekybininkai.

Dabar iš statistinių duomenų matome, jog didžioji dalis – apie 39 proc. – pieno gaminių kainos nugula į prekybininkų sąskaitas. Perdirbėjai pasiima apie 25 proc., o pieno ūkių savininkams tenka tik 20–23 proc. pieno produktų kainos.

Pieno kainos reguliavimas Lietuvoje būtų pirmasis žingsnis ispaniško varianto link. Pritaikius jų patirtį europiniu mastu, atsirastų pieno rinkos reguliavimas. Vien mums jį pritaikyti galbūt būtų per daug sudėtinga. Mūsų Pieno įstatymas irgi būtų savotiškas pieno rinkos reguliavimas, nors kai kam jis ir nepatiktų. Bet pažvelkime į statistiką – Lietuvoje prekybos centrai auga, perdirbėjai irgi uždirba didžiulius pelnus, o blogiausia situacija pieno gamintojų tarpe. Birželio 1-osios duomenimis, Lietuvoje karvių sumažėjo daugiau nei 13 tūkst. Statistikos duomenimis, superkamo pieno kiekis nemažėja, todėl kyla klausimų – jeigu karvių skaičius tiek sumažėjo, tai kaip gali nesumažėti superkamo pieno kiekis? Dėl to kyla įdomių minčių.

Pieno gamyba yra nuostolinga, ūkininkai iš to negali išgyventi, todėl mažina bandas, tiesiog traukiasi iš pieno gamybos sektoriaus. Turi būti rimtesnis valstybės požiūris, o ne toks atsainus – esą negalima reguliuoti laisvosios rinkos, pati laisvoji rinka viską sureguliuos. Bet faktas, kad turi įsikišti ir valstybė, nes, atsiradus žaliojo kurso reikalavimams išmokų vokas lyg ir didėja, bet kai kuriems didesniems ūkiams, deja, jos sumažėjo. Be to, pieno gamintojams nėra numatyta net ekoschemų, kuriose dalyvaudami galėtų papildomai užsidirbti. Negana to, už vienas karves mokamos vienokios, už kitas – kitokios išmokos. Pieno sektorių Lietuvoje ištikusi didelė bėda, todėl ar ES mastu, ar nacionaliniu Pieno įstatymu turi būti numatytas pieno rinkos reguliavimas. Dabar – katastrofinė situacija ir dar po kelerių metų jos pasekmės bus negrįžtamos. Šiandien dar yra pakankamai vidutinių pieno ūkių, kurie, esant palankioms sąlygoms, palankioms investavimo taisyklėms, gali išlikti. Jeigu jie pasitrauks, tai į pieno sektorių tikrai nebegrįš. Tikrai nebus taip, kaip žemės ūkio ministras sakė: „Vieni traukiasi, kiti atsiranda.“ Jeigu apsimokėtų toks darbas ir dar būtų galima uždirbti, tai ir jaunimas ateitų į šią sritį, ją automatizuodamas ir kompiuterizuodamas. Turi būti sukurtos palankios investavimo taisyklės. O dabar jaunajam ūkininkui skiriama parama projektui – 500 tūkst. Eur, ir tik fermų statybai bei įrangai. Bet šiandien fermoje karvei įrengti vieną vietą kainuoja daugiau nei 10 tūkst. Eur, o jeigu su visa įranga, gali siekti ir 18 tūkst. Eur. Todėl investiciniams projektams turi būti sudarytos tikrai palankesnės sąlygos.“

 

Eimanto BIČIAUS nuotrauka

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis