Algimanto SNARSKIO piešinys
„Pieno ūkiai turi teisę išlikti kaip tvaraus žemės ūkio verslo sudedamoji, – sako Lukšių (Šakių r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Kastytis Krištolaitis, – šalies ekonomikai pieno gamybos verslas sukuria didelę pridedamąją vertę, generuoja darbo vietų kūrimą, užtikrina kaimo socialinį stabilumą. Pastaruoju metu politikams ir agrarininkams diskutuojant, kaip pertvarkyti žemės ūkio veiklą, kad ji darytų kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai, pieno ūkių šeimininkai mato ne tik grėsmes, bet ir atsiveriančias naujas galimybes“.
Didesnis ūkis – mažesnė tarša
Pasak K. Krištolaičio, prieš keliolika metų, rengdamiesi Lietuvos narystei Europos Sąjungoje (ES), šalies pieno ūkių šeimininkai įgyvendino vadinamąją Nitratų direktyvą – civilizavo pieno gamybos procesą, atnaujino fermas, jose – melžimo ir pieno šaldymo įrangą, prie tvartų statė mėšlides. Tik po dešimtmečio sumota investuoti į pašarų gamybą ir jų saugojimą. Pastaruoju metu vėl kalbama apie žemės ir maisto ūkio transformaciją įgyvendinant ES žaliojo kurso tikslus bei Lietuvos iškeltą siekį iki 2050 m. pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos.
„Prancūzų mokslininkai yra paskaičiavę, jog stambiuose ūkiuose laikomos produktyvesnės karvės, vienam galvijui tenka gerokai mažesnis išmetamų kenksmingų dujų kiekis nei smulkiuose, – pasakoja Lukšių ūkio vadovas K. Krištolaitis. – Prancūzų atlikti tyrimai liudija, jog geros genetikos produktyvus galvijas iš pašaro gautos energijos į orą nešvaisto. Iš pieno mėginio laboratorijoje nustatomas urėjos kiekis ūkio šeimininkui parodo, ar visas su racionu gautas medžiagas organizmas pasisavino.“
Mokslininkų pateiktais duomenimis, karvė, per dieną duodanti 10 l pieno, į atmosferą išskiria 210 l anglies dvideginio. Vadinasi, produktyvumas – pagrindinė sąlyga pieno ūkį orientuoti „žaliuoju kursu“. Metano dujos gaminasi karvės prieskrandyje, kur mikroorganizmai ardo pašarą – angliavandenius. „Nuo raciono sudėties priklausys, ar pašaras bus maksimaliai įsisavintas“, – pastebi ūkio vadovas.
K. Krištolaitis keliolika metų dalyvauja daugiau nei pusantro tūkstančio pieno ūkių šeimininkų ir gyvulininkystės specialistų vienijančios Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos veikloje, su kolegomis aplankęs pasaulyje lyderiaujančias pienininkystės šalis – Izraelį, Airiją, Nyderlandus, nepraleidęs tarptautinių gyvulininkystės pasiekimų parodų „Eurotier“ Vokietijoje. Daugelis parsivežtų idėjų, inovacijų įgyvendintos Lukšių bendrovės pieno ūkyje. Pastaruoju metu bendrovėje laikoma 2 tūkst. galvijų, pusė jų – melžiamos karvės, vidutinis produktyvumas per laktaciją – 12,5 tūkst. kg pieno, kasdien parduodama po 16–18 t pieno, dirbama apie 3 tūkst. ha žemės. Situacija agrarinėje rinkoje kintanti, pieno supirkimo kainos balansuoja žemiau savikainos, mišri gamyba išlygina ekonominį ūkio tvarumą. „Pajamos iš augalininkystės ir gyvulininkystės pasiskirstę po lygiai“, – sako pozityviai į verslą žvelgiantis Lukšių ŽŪB vadovas K. Krištolaitis.
Karvė gamina ŠESD?
Šalies žemdirbiai drauge su mokslininkais ne vienerius metus bando paneigti visuomenėje platinamą mitą, jog didžiausias aplinkos teršėjas yra žemės ūkis, kuris be viso kito dar ir klimatui daro neigiamą poveikį. Lietuvoje yra skaičiuojama, jog pagrindinis taršos šaltinis (apie 56–57 proc.) yra energetikos sektorius. Iš šio kiekio 22 proc. tenka transportui. Dar apie 22 proc. taršos sukuria žemės ūkis, apie 16 proc. – pramonė, likusi dalis atitenka atliekų sektoriui.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos mokslininkai teigia, jog 2017 m. Lietuvoje į atmosferą pateko 20,447 mln. t šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD), o žemės ūkio sektoriaus „įnašas“ sudarė vos 22 proc. viso jų kiekio. Iš jo gyvulininkystei teko apie 10 proc. Tai anglies dioksidas, metanas ir diazoto oksidas. Mokslininkų teigimu, pagrindinės dujos, gyvulininkystėje darančios poveikį klimato kaitai, yra metanas. Jų emisiją galima mažinti didinant karvių bandas, parenkant žinomos genetikos galvijus, koreguojant laikymą ir šėrimą.
„Galima to pasiekti ir mažesniuose ūkiuose, bet tam reikia atsižvelgti į kelias sąlygas, – pastebi K. Krištolaitis, – turi būti naudojamas tinkamas šėrimo racionas, o galvijams sudarytos geros laikymo sąlygos. Galvijų produktyvumas didės, o metano dujų išmetimas mažės.“
Pasak K. Krištolaičio, ūkininkui rūpi subalansuoti šėrimo racioną, parinkti maksimaliai įsisavinamas maisto medžiagas. Tai įmanoma tik naudojantis gyvulių produktyvumo tyrimų duomenimis, bandos valdymo programa, selekcijai taikant gerą genetinę medžiagą. Viename ūkyje karvė per laktaciją duoda 12 tūkst. kg pieno, kitame – 6 tūkst. kg. „Kuri karvutė į aplinką išskiria daugiau dujų? – retoriškai klausia K. Krištolaitis. – Tą užsienio mokslininkai jau apskaičiavo – a priori kaltinti pieno ūkių šeimininkus aplinkos tarša – mažų mažiausia nesąžininga.“
Statistika liudija, jog pieno supirkimo rinkoje dalyvaujančių Lietuvos ūkių vidutinis dydis yra 10 karvių, Latvijoje – 20, Estijoje – 160. Iš kiekvienos karvės primelžiamas skirtingas kiekis pieno, o produktyvumas gali skirtis net du kartus. Pavyzdžiui, 2019 m. Lietuvoje vidutiniškai iš kontroliuojamos karvės per laktaciją buvo primelžta 6,2 tūkst. kg pieno, Estijoje – 9,4 tūkst. kg, o ES vidurkis yra 7,4 tūkst. kg.
Efektyvus pieno ūkis
„Žemės ūkis yra verslas, – sako Lukšių ŽŪB vadovas K. Krištolaitis, – ūkio šeimininkas privalo racionaliai tvarkyti gamybos procesus, didinti efektyvumą, orientuojantis į rezultatą.“
Pasak K. Krištolaičio, pieno ūkio ekonomiką lemia gerai parinkta galvijų genetinė medžiaga bei pašarų konversija. Įprasta manyti, jog karvės produktyvumas lemia jos gyvenimo trukmę: daugiau pieno duodanti brokuojama po 2–3 laktacijų, o sovietmečiu Lietuvos juodmargės atseikėdavo po 3 tūkst. kg per laktaciją, bet tarnaudavo dešimtmetį. „Šiandien pasaulyje karvės produktyvumas skaičiuojamas pagal jos per gyvenimą duotą pieno kiekį, – pasakoja K. Krištolaitis, – ūkininkui tai žinia verslo strategijai – jeigu melši 16 tūkst. kg, karvė tarnaus 2 laktacijas, jeigu 8 tūkst. kg – 4 laktacijas. Didesnis produktyvumas – garantuotas atsiperkamumas, ekonominė sėkmė.“
Beje, daugelis verslo pažangos siekiančių smulkių ir vidutinių pieno ūkių šeimininkų jau kalba, jog vertėtų laikyti 20 karvių, kurios pieno atseikėtų kaip 40. Tas juntamai sumažintų gamybos kaštus.
Praėjusiais metais Lukšių pieno ūkis buvo pripažintas šalyje efektyviausiu. Apklausai buvo atrinkta 500 didžiausių įvairios priklausomybės (įmonių ir šeimos) ūkių. Juose buvo laikoma 94,5 tūkst. karvių (41,5 proc.) ir parduota 708 tūkst. t pieno (53 proc. viso parduodamo pieno Lietuvoje).
Daugiausiai pieno 2019 m. pardavė Šakių r. Kubilių ŽŪB – 12 983 t, laikė 1 392 melžiamų karvių, Marijampolės sav. Padovinio ŽŪB – 12 937 t, laikė 1 210 melžiamų karvių, Radviliškio r. ŽŪB „Draugas“ – 12 506 t, melžiamų karvių skaičius – 1 460. Pagal efektyvumą pirmavo Lukšių ŽŪB, iš karvės melžusi 11 857 kg, Akmenės r. Papilės ŽŪB, iš karvės melžusi 11 294 kg, Radviliškio r. Sidabravo ŽŪB – melžė 11 183 kg iš karvės.
Ūkininkė Dalia Kairaitienė iš Kazlų Rūdos sav. 2019 m. supirkėjams pardavė 6 824 t pieno, laikė 735 melžiamas karves, biržiečių Vaidutės ir Vytauto Stankevičių ūkis pardavė 4 133 t, Daivos Stanaitienės ūkis (Šakių r.) pardavė 3 434 t. Pagal efektyvumą šeimos ūkių tarpe geriausių rezultatų pasiekė Šilalės r. ūkininkaujančių Tomo ir Antano Raudonių ūkis: iš karvės primelžta 11 018 kg, laikytos 255 melžiamos karvės, Pagėgių sav. ūkininkas Mindaugas Karklelis, jo ūkio efektyvumas – 10 979 kg pieno iš karvės, plungiškis Julius Martišius, iš karvės melžęs 10 662 kg pieno (73 melžiamos karvės).
„Pieno ūkių ateitis – gamybos efektyvinimas, savikainos mažinimas, – pastebi K. Krištolaitis, – šiandien stambesniems ūkiams geriau sekasi, nes juose dirba specialistai, o ir apie verslo strategiją bei taktiką galvojama (ir veikiama) nuolatos. Smulkų ūkį valdo garbaus amžiaus žmonės, dažnam pienininkystė – kaip laisvalaikio pomėgis ar galimybė investuoti pensiją. Mane stebina tokie pasirinkimai.“
Pasak K. Krištolaičio, viešumoje dažnai pasigirstančios žemdirbių kalbos, jog 50–100 ha šeimos ūkiai yra nepelningi, verčia abejoti, ar žmonės sako tiesą. Prieš keletą metų su kolegomis Lukšių bendrovės vadovas lankėsi Nyderlanduose, domėjosi, kaip olandams sekasi robotizuotuose pieno ūkiuose. „Stebuklų negirdėjau“, – prisipažįsta K. Krištolaitis. Tenykštis ūkininkas laiko 150 karvių, turi 120 ha pievų ir ganyklų. Kilogramo pieno gamybos kaštai – 32 euro centai, žaliavą parduoda savo kooperatyvui po 30 euro centų. Metų gale gauna dividendų, kurie kompensuoja tuos prarastus 2 euro centus, bet vis viena gamybos kaštai ir kaina susilygina. Ūkio pelną sudaro už žemę gaunamos išmokos – po 650 Eur/ha.
Neseniai Vokietijos agrarinės ekonomikos instituto specialistų paskaičiuota Lietuvos smulkių (5–15 karvių) ūkių pieno savikaina siekia daugiau nei 50 euro centų už kilogramą.
„Mūsų didžiųjų ūkių pieno savikaina panaši kaip ir olando ūkyje – apie 30 euro centų už kilogramą, – pasakoja K. Krištolaitis, – Lietuvoje egzistuojančios pieno supirkimo kainos įspėja ūkininkus imtis gamybos kaštų mažinimo taktikos. Tai padaryti bus nelengva – brangsta pašarinės žaliavos, darbo jėga, o tai sudaro beveik 80 proc. pieno savikainos.“
Lukšių ŽŪB vadovo K. Krištolaičio pastebėjimu, naujų išlaidų pieno ūkiams atneš reikalavimai dėl fermų mėšlo, srutų ir į aplinką sklindančių jų kvapų. Pažangių, prekinių pieno ūkių šeimininkai turi sudarę laukų ir ganyklų tręšimo planus, naudoja mėšlo ir srutų kvapus neutralizuojančias bakterijas. Pagal specialią technologiją bakterijos mėšle aktyvina aerobus, kurie pusiausvyroje su anaerobais skatina gerųjų bakterijų dauginimąsi. Šio proceso metu sumažėja klostridijų, kurios gamina metaną ir amoniaką. Pasak K. Krištolaičio, ateityje vis daugiau pieno ūkių šeimininkų rinksis tokias technologijas. Viena priežasčių – regionuose daugėja gyventojų, kuriems kaimas yra svetimas. Žmonės nepakantūs žemės ūkio veiklai – traktorių keliamam triukšmui, fermų kvapams. Jau šiandien daugelyje šalies regionų bendruomenės protestuoja prieš naujų pieno fermų statybą kaime.
„Kompleksiškai taikant gamtosaugos priemones galima kontroliuoti ir kvapus, ir ŠESD, – kalba Lukšių ŽŪB vadovas K. Krištolaitis, – „žaliasis kursas“ Lietuvai anokia naujovė, buvome ir esame „žali“, tačiau problema – kaip išlaikyti pieno ūkį, kada žaliavos kaina nepadengia išaugusių gamybos kaštų.“
Pasak K. Krištolaičio, Lietuva dešimtį kartų mažiau tarši nei intensyvios žemdirbystės šalys, tokios kaip Danija, Nyderlandai. Lietuvis ūkininkas su auliniais batais po mėšlą nebraido, nors būtent taip jį įsivaizduoja dažnas miestietis ar valdžioje sėdintis. Komunikacijos, bendruomeniškumo stoka – pačių žemdirbių nelaimė. Argumentuotą agrarinio verslo analizę galėtų parengti mokslininkai, ekonomistai. Turėdami pieno gamybos kaštus įrodančią skaičiuoklę, ūkininkai galėtų įtikinti savus ir bendrijos politikus, kur ir kam reikalinga investicinė parama.
Justinas ADOMAITIS
ŪP korespondentas
2021-01-15